Na, o šią žiemą teko lankytis trijuose istoriniuose mūsų regiono teatruose Kaune (Valstybinis muzikinis teatras), Taline (Estijos nacionalinė opera) bei Vilniuje (Rusų dramos teatras) ir žiūrėti tris muzikinius spektaklius, kurie – ne iš dažnai statomų. Tiesą sakant, tokie vojažai nuteikia kiek nostalgiškai, tad rašysiu ne tik apie spektaklius, bet ir apie pačius teatrus bei jų skirtingus likimus.
Pirmiausia – kas ir kada. Sausio 30 d. Kaune žiūrėjau Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operą „Caro sužadėtinė“, vasario 6 d. Taline – šiuolaikinę Tõnu Kõrvitso operą „Drugelis“, o vasario 13 d. Vilniuje – muzikinį dramos spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis“ pagal Valerijaus Gavrilino vokalinį ciklą.
Antras klausimas – kur. Kaune – 1891 m. pastatytame ir 1892 m. atidarytame architekto Ustino Golinevičiaus projektuotame teatre (kuris vėliau ne kartą buvo rekonstruotas ir šitaip iš pradinio eklektiško stiliaus įgavo dabartinį neobarokinį pavidalą). Buvusi Valstybės teatro, taigi, ir Valstybės operos buveinė. Ką gi, nors Muzikinio teatro duona – lengvasis žanras, opera čia laikosi labai neblogai. Prisipažinsiu, tokio gero lygio net nesitikėjau išgirsti.
Į Kauną važiavau dėl kūrinio. N.Rimskio-Korsakovo operų nei Lietuvoje, nei kaimynėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje – ar dar toliau į Vakarus neišvysi. O ir žvelgiant istoriškai pas mus tebuvo pastatyti „Caras Saltanas“ 1932 m. ir „Kitežas“ 1936 m. vėlgi Kaune, o Vilniuje, regis, nebuvo rodyta nė viena N.Rimskio-Korsakovo opera.
„Caro sužadėtinė“ į Kauno muzikinį teatrą atkeliavo 2013 m. kaip bendras projektas su Estijos tarptautiniu operos festivaliu „PromFest“. Nors 1899 m. sukurta „Caro sužadėtinė“ – tai „žmogiška drama“ (operoje pasakojama apie Ivano Rūsčiojo sužadėtinės Marfos, ją įsimylėjusio bojarino Grigorijaus Griaznovo, jam nusibodusios mylimosios Liubašos ir kitų veikėjų aistras), estų statytojai spektaklį inscenizavo kaip pusiau futuristinį, pusiau mitologinį (režisierius Teetas Kaskas, dailininkas Madis Nurmsa, šviesos Marguso Vaiguro).
Pastatymas gana keistas, bet neerzinantis, be to, atlikėjų nuoširdžiai perteikiamas. Solistų forma – pasigėrėtina. Grigorijų Griaznovą įtikinamai įkūnijo baritonas Remigijus Sabaliauskas, kurio pavardę, prisipažinsiu, perskaičiau pirmą kartą. Marfą ir Liubašą dainavo teatro primadonos Raminta Vaicekauskaitė ir Rita Preikšaitė. Ypač pastarajai teko nelengvų kompozitoriaus skirtų užduočių, pavyzdžiui, pirmame veiksme Liubaša dainuoja dainą a cappella: puikios akustikos teatre girdėti menkiausias kiekvienos natelės niuansas... Dainavo ir sostinės publikai gerai žinomi operos solistai Tadas Girininkas (bajoras Maliuta Skuratovas), Kęstutis Alčauskis (buvęs Marfos sužadėtinis Ivanas Lykovas), dideliam susirinkusios publikos džiaugsmui pasirodė Vladimiras Prudnikovas (Marfos tėvas Vasilijus Sobakinas), sukūręs puikų aktorinį duetą su Nomeda Vilkanauskaite (Domna Saburova). Charakteringai vaidino Žanas Voronovas (Jelisejus Bomelijus), ypač gerą įspūdį vokalo ir aktoriniu lankstumu paliko jauna solistė Jomantė Šležaitė (Duniaša). Puikus choras (chormeisteris – Ramūnas Tilvikas), o Jono Janulevičiaus diriguojamas teatro orkestras pasižymėjo lankstumu ir muzikalumu, be to, neišleido į erdvę nė vieno pučiamųjų „gaidžio“, o tai lietuviškame kontekste yra labai geras rodiklis.
Pažintis su „Caro sužadėtine“ nenuvylė, sykiu tapo aišku, kodėl N.Rimskis-Korsakovas, sakykime, nėra Piotras Čaikovskis. Pavyzdžiui, Marfos išprotėjimo ir mirties scena (puikus R. Vaicekauskaitės atlikimas) – lyg rusiškasis „Liučijos di Lamermur“ aidas; operos muzika graži, bet katarsio nesukelia. Kita vertus, galvojant apie retą repertuarą ir iš prieškario ateinančią Kauno operos dvasią, manyčiau, šioje scenoje neblogai atrodytų visiškai užmirštas romantiškasis Antono Rubinšteino „Demonas“, kuris – kad ir kaip atrodytų netikėta – buvo dažniausiai (net šešiskart) statoma opera tarpukario Kaune.
Tais pačiais 2013 m., kai Kaune atsirado „Caro sužadėtinė“, Estijos nacionalinėje operoje įvyko pasaulinė T.Kõrvitso operos „Drugelis“ premjera. Kūrinys buvo užsakytas Estijos nacionalinės operos pastato 100-mečiui paminėti.
1913 m. atidarymas buvo simbolinis, mat teatro ir koncertų salę vienijantis didžiausias to laiko Talino pastatas iškilo estų visuomenės suaukotomis lėšomis. Jugendo stiliaus su klasicizmo elementais pastatą suprojektavo suomių architektai Armas Lindgrenas ir Wivi Lönnas. Tiesą sakant, Estijos nacionalinis operos ir baleto teatras jau senokai svajoja apie didesnį ir modernesnį pastatą, bet publikai, žinoma, iki šiol malonu ateiti į puikiai prižiūrimą stilingą senąjį teatrą.
„Drugelis“ („Libikas“) – tai opera-sapnas, kuriame susipina realios teatro praeities asmenybės ir fantazija. Pagrindinė veikėja Erika – paslaptinga moteris-paukštė, teatros scenoje šokanti drugelį. Permaininga, jautri ir nenuspėjama Erika (Kadri Kipper) turi pasirinkti, ar išskristi su savo gentainiais paukščiais, ar likti teatre su mylimuoju Augustu (Andresas Kösteris). Prieš šimtą metų šiame teatre išties dirbo šokėja Erika Tetzky ir aktorius Augustas Michelsonas.
1913 m. teatro inauguraciniu spektakliu buvo „Hamletas“, tad tarp naujosios operos veikėjų – ir istoriniame „Hamlete“ vaidinę aktoriai Erna Villmer (Helen Lokuta) bei Theodoras Altermannas (Rauno Elpas), o Villmer vaidinama Ofelija operoje gretinama su Erikos likimu.
Pastatymas vėlgi keistas, bet visai priimtinas (režisierius Peeteris Jalakas, dailininkė Liisi Eelmaa, šviesos Antono Kulagino, video Emerio Värko, choreografė Kati Kivitar). „Drugelyje“ daug ryškių spalvų ir pačių keisčiausių formų kostiumų, scenovaizdis kartais balansuoja ant kičo ribos (choras vaizduoja įvairius fantastiškus – net dvigalvius – teatro personažus), tačiau architektūriški Erikos-Drugelio kostiumai galėtų papuošti ir aukštosios mados renginį. Spektaklis pabrėžtinai teatrališkas, su įvairiausiais „stebuklais“, kaip antai – šokėjai skraido po sceną ir pan.
Tačiau didžiausias šios operos įdomumas yra muzika. T.Kõrvitso (g. 1969) stilius – ant neoromantizmo ir neoimpresionizmo ribos balansuojanti labai gerai orkestruota muzika. Neoromantizmas šiuolaikinėje muzikoje paprastai asocijuojamas su gana lėkštu skambesiu, tačiau šis atvejis ne toks. Estų kompozitoriai pelnytai garsėja kaip kieti profesionalai, galima būtų išvardyti daugelį pavardžių, ne tik Arvo Pärto, su kurio stiliumi T.Kõrvitso muzika kaip tik neturi nieko bendra. Tokia muzika – malonumas dirigentui, tad nenuostabu, kad gana jaunas, perspektyviu laikomas Risto Joostas tiesiog maudėsi šioje partitūroje.
1913 m. leidžia toliau tiesti paralelę tarp Talino ir Vilniaus, mat tų metų spalio 12 d. Vilniuje buvo atidarytas naujas miesto teatras, kuriame mūsų dienomis dirba Rusų dramos trupė. Ir čia, deja, priartėju prie liūdniausios savo pasakojimo dalies, nes istorinio pastato būklė yra tiesiog vargana, o renovavimo perspektyvų nematyti, nepaisant dažnų, tačiau bergždžių operos mėgėjų svaičiojimų apie „senąją operą“.
Šis architektų Aleksandro Parczewskio ir Wacławo Michniewicziaus suprojektuotas neobaroko stilistikos teatras buvo pastatytas, kaip ir Taline, lenkų bendruomenės suaukotomis lėšomis. Statybas inicijavo politikos ir visuomenės veikėjas grafas Hipolitas Korwin-Milewskis, kurio valdoma bendrovė pastatą perdavė Vilniaus miestui. Tiesą sakant, iki Antrojo pasaulinio karo, kai čia keletą operos spektaklių parodė 1942–1944 m. veikusi Vilniaus opera (dirigavo Jeronimas Kačinskas), tai nebuvo joks operos teatras, nors puikios akustikos salėje buvo įrengta orkestro duobė. Vilniaus publika labiau mėgo kabaretą. Operos scena šis teatras tapo jau po karo, kai 1948–1974 m. čia veikė iš Kauno atsikėlęs Valstybinis operos ir baleto teatras. Vėliau, kaip žinoma, J.Basanavičiaus gatvėje spektaklius rodė Valstybinis dramos ir Jaunimo teatrai, o nuo 1986 m. čia įsikūręs Rusų dramos teatras, kuriam pastato „muzikinė praeitis“ atrodo visai patraukli.
Sausio pabaigoje čia įvyko Olgos Lapinos režisuoto spektaklio „Rusiškas sąsiuvinis“ premjera. Spektaklio pagrindu tapo kompozitoriaus V.Gavrilino 1964 m. sukurtas dainų ciklas mecosopranui su fortepijono pritarimu. Spektaklyje dainos buvo pritaikytos įvairių sudėčių vokalinėms grupėms (kaip suprantu, aranžuočių autorius – spektaklio muzikos vadovas Artiomas Tulčinskis), mat čia vaidina ir dainuoja keturiolika aktorių moterų (vokalo parengimas Ritos Mačiliūnaitės).
Sumanymas originalus – paversti vokalinį ciklą aštuoniomis draminėmis novelėmis apie „slapčiausius moters sielos subtilumus“. Rezultatas gana įdomus – kažkur žanrų sankirtoje. Kartkartėm vis dėlto buvo justi, nepaisant išradingų aranžuočių ir sceninių sprendimų, kad ne tokia jau paprasta (nors ir stilizuojanti liaudies manierą) muzikinė medžiaga reikalauja profesionalaus vokalinio pasirengimo (nebūtinai operinio; tiesa, pirmoji šio ciklo atlikėja Zara Doluchanova – operos dainininkė). Lygiai kaip ne toks ir paprastas scenos judesys (choreografė Monika Klimaitė), regis, būtų natūraliau atliktas šokio profesionalų. Sakyčiau, tokiam spektakliui reikėtų miuziklui ruošiamų aktorių, mokančių ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti, įgūdžių. Drauge pati sau oponuoju, nes tokiam spektakliui reikia ir visaverčio dramos aktoriaus meistriškumo, tokios aktorinės kokybės, kokią ciklą atliekantis profesionalus dainininkas vargu ar gebėtų išgauti.
Bet kuriuo atveju verta pasveikinti spektaklyje vaidinančias aktores Liliją Mračko, Larisą Popovą, Anželą Bizunovič, Jeleną Juščenko, Jevgeniją Gladij (ji, beje, labai gerai dainuoja), Jekateriną Makarovą, Jevgeniją Karpikovą, Tatjaną Genzel, Julianą Volodko, Verą Stasenią, Ingą Maškariną, Juliją Krutko, Aleksandrą Metalnikovą ir Jevgeniją Rusakovą, kurioms, manau, šis spektaklis – kaskart nemenkas iššūkis. Aktorėms fortepijonu akompanavo pianistė Alisa Gaižauskaitė.
Apskritai poetiška spektaklio nuotaika (dailininkė Renata Valčik, šviesos Eugenijaus Sabaliausko), sceninės metaforos kiek primena nekrošišką atmosferą. Įspūdingi kostiumai – įvairių spalvų suknelės, rodos, lininės („etnografinė“, bet kartu moderni medžiaga), itin moteriškos, puikiai pasiūtos, labai gerai perteikiančios moterišką spektaklio kodą.
Šiaip viskas būtų gerai, jei ne įsisenėjusia šalta drėgme persmelkta žiūrovų salė. Kažin, ar įmanoma, kad pas mus kiltų tokio pat intensyvumo kampanija, raginantį paveldosaugininkus ką nors atstatyti, o ne griauti?..
