2014 m. Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanoti Lietuvos teatro, kino aktoriai Nelė Savičenko ir Regimantas Adomaitis įkūnija du aktorystės polius – intuityvųjį ir racionalųjį. Dėsniai, brėžiantys jų vaidybos trajektorijas, iš esmės priešingi, tačiau ir vienas, ir kitas teigia aktorystę kaip egzistencinį atramos tašką, kaip be paliovos ugdomą duotybę.
Apie Nelę Savičenko kalbėjomės su aktoriais Rasa Samuolyte ir Vytautu Anužiu
Dovilė Statkevičienė. Formuluodamas skurdžiojo teatro sampratą, Jerzy’s Grotowskis vaidybai apibrėžti pasitelkė taiklią paralelę: „[...] susiduriame su vaidybos tipu, kuris, kaip meno forma, artimesnis skulptūrai nei tapybai. Tapytojas gausina spalvas, tuo tarpu skulptorius šalina tai, kas dengia akmens luite tarsi savaime slypintį pavidalą ir, užuot kūręs, jį tiesiog atskleidžia.“2 Kaip manote, ar Nelė Savičenko labiau tapytoja, ar skulptorė?
Vytautas Anužis. Skulptorė. Nelė – unikali aktorė, kuriai tarsi apskritai nereikia nieko daryti, atrodo, joje slypi visi vaidmenys. Pakanka nutašyti tai, kas nereikalinga. Vis dėlto tašant „medžiaga" turėtų anksčiau ar vėliau pasibaigti, o Nelės kūrybinis luitas nė kiek nemažėja. Ji gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą ir labai daug pasiima iš aplinkos, iš bendravimo su žmonėmis, iš Dievo, iš patirties, iš knygų. Nuo nekūrybinių, į nieką nevedančių dalykų, pavyzdžiui, buities lukšto, ji nusišalina. Moka užlaikyti vidinę dvasinę švarą. O kūrybinį luitą skaptuoja negailestingai.
Rasa Samuolytė. Nelė – skulptorė, vienareikšmiškai. Ji turi ypatingą saiko jausmą. Ne tuo atžvilgiu, kad vaidmenims šykštėtų spalvų, tiesiog spalvos, atrodo, jai yra antraeilis dalykas. Kūrybiniam procesui svarbiausia vaidmens idėja, tema, spektaklio kryptis, situacija, kurioje atsidūręs personažas. Tik tada, kai užčiuopia vaidmens grūdą, imasi spalvų. O jos paletė labai plati. Vis dėlto Nelė eina skulptorės keliu – atmeta nereikalingus dalykus, kad atsiskleistų esmė.
D. Statkevičienė. Apibūdinkite Savičenko kaip scenos partnerę. Kokius jos bruožus atskleidžia bendra kūryba?
V. Anužis. Nelė moka maksimaliai, be išlygų atsidėti darbui, labai rimtai nusiteikti. Būdama sąžininga, pareiginga, nė į vieną vaidmenį nežiūri pro pirštus, atsainiai. O kartu yra draugiška, kolegiška, atidi partneriams. Scenoje elgdamasi nesavanaudiškai, ji visada išlošia – dirbant su ja, einama į gylį, į tiesą, be paliovos ieškoma, nenuklystama į šunkelius. Nekyla ginčų dėl vaidmens svarbos. Jeigu du žmonės yra scenoje, jie abu labai svarbūs, tačiau kiekvienam reikia rasti savą buvimo būdą, teisingai jį pasirinkti.
Nelė turi protingą širdį, kaip pasakytų rusai. Jai būdinga išskirtinė valia, išmintis ir profesionalumas – puikiai perpratusi aktorystę, sugeba nuo žiūrovų nuslėpti visas to amato siūles. Kiekviena jos scena yra ir visiškai paruošta, ir visiškai neparuošta. Prisiminus paradoksalius Denis Diderot žodžius, kad aktoriui būtina „žinoti ir pamiršti“, Nelė kaip aktorė šiuo atžvilgiu arti tobulybės.
Nėra apsikrėtusi puikybės virusu. Šlovė gadina žmones labiau, negu jie įsivaizduoja, – esama daug tos naštos palaužtų, nebegalinčių kurti asmenybių, nes užplūdusi puikybė blokuoja kūrybinę energiją. Nelei tas visiškai nebūdinga. Ji puikiai supranta, kad aktorius, kurdamas naują vaidmenį, turi užauginti save nuo pradžių, o įminti šios profesijos paslapties, suvokti jos prasmės neįmanoma, kad ir kiek daug dirbtume…
R. Samuolytė. Nelė yra gera partnerė. Ji girdi, nes klausosi, jautriai reaguoja į partnerio vaidybos pokyčius. Todėl vaidmenų struktūra neuždara, paslanki, nuolatos besikeičianti. To galima iš jos pasimokyti: kai esi dėmesingas partneriui, leidi, kad ir jis kurtų tave. O aktorių būna visokiausių: vienas labai tiki tuo, ką daro, bet visiškai nepasitiki tuo, ką daro kiti, antras bijo, kad partneris neatimtų iš jo publikos dėmesio, trečiam neramu, kad atsidurs partnerio šešėlyje... Nelė viso to išvengia. Išmintingas požiūris, daug pasakantis apie ją pačią.
Dažnai ji atsiskleidžia labai netikėtai. Atsimenu, kaip repetavo Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ Iriną Arkadiną. Pradėjome nuo mažiau svarbių, mažiau reikšmingų scenų, kaip įprasta, ieškojome, kokia ji. Arkadina atsiskleidė per pirmą pačios dramatiškiausios scenos su Kostia (Martynas Nedzinskas) repeticiją. Tai nuojauta. Nelė – aktorė, kuri vadovaujasi nuojautomis.
D. Statkevičienė. Ko esate iš jos išmokę?
V. Anužis. Profesionalumo ir optimizmo. Nelė labai didelė optimistė, nors tai nereiškia, kad realybė skaudina ją mažiau negu kitus. Tomis akimirkomis, kai esi prislėgtas, jautiesi menkas ir nelaimingas, jos optimizmas tarsi grąžina tavo žvilgsniui teisingą kryptį. Nelė visada linksma. Kartais pagalvoju, iš kur tas linksmumas? Gal žmonės ir turėtų būti linksmi visą gyvenimą… Jeigu gyveni pagal Dekalogą, lyg ir nėra priežasčių būti susikrimtusiam. Jos linksmumas reiškia paprastą, bet teisingą nusistatymą gyventi.
Iš Nelės galima pasimokyti ir suvokimo, kad niekas nesibaigia, viskas tęsiasi. Kartais spektaklis būna nelabai vykęs, bet vaidini, turi vaidinti, bandai rasti kokią nors motyvaciją, susitelkdamas į drąsias improvizacijas, kad užčiuoptum kažką, kas tau padėtų, kažką tavyje atskleistų, ir tai taptų atrama tolesniems žingsniams. Nelė ypač puikiai tą supranta – niekas nesibaigia šiuo vaidinimu, šia pjese, šiuo buvimu, nenutrūksta tavo kaip kūrėjo kelias, net ir nedidelis vaidmuo gali būti labai reikšminga medžiaga, leisianti daug ką atrasti vėliau. Nors to vaidmens nepastebės nei kritikai, nei žiūrovai, tačiau gal būtent jis paskatins tavo dvasios kūrybinį atsivėrimą. Todėl kiekvieną, iš šalies žiūrint, net nereikšmingą darbą vis tiek stengdavomės – ir ji, ir aš – paversti kūrybiniu buvimu, kuris teiktų atradimų mums abiem.
R. Samuolytė. Man atrodo, aktoriams, ypač moterims, labai svarbu turėti humoro jausmą, pageidautina, tokį gerą, kokį turi Nelė. Ji yra sukūrusi daug puikių vaidmenų, labai daug pasiekusi, tačiau dirbdamas ar bendraudamas su ja nejauti jokio susireikšminimo. Kai aktorius pasiekia šlovės viršūnę, jam sunku atsidurti tokioje situacijoje, kai ir vėl tarsi nieko nemoki, nieko nežinai. O Nelė su džiaugsmu neria į tokią tuštumą, nebijo tos nežinios, sugeba iš jos pakilti, sukurdama įdomų vaidmenį. Drąsa atsidurti nesaugioje zonoje yra labai geras bruožas.
Be to, Nelė – puiki sceninės kalbos dėstytoja. Ji iš savęs ypač daug reikalauja ir nuolatos ieško, kaip padaryti įdomiau, geriau, kitaip negu jau daryta. Narsto kiekvieną vaidmenį, svarsto, kaip jį patobulinti, kaip kurį užlopyti. Tai kasdieninis triūsas, nematomas žiūrovams.
D. Statkevičienė. Nacionalinė kultūros ir meno premija Nelei Savičenko įteikta, akcentuojant iškilius jos sukurtus moterų portretus. Kokią moteriškumo plotmę išryškina bendra kūrybinė patirtis? Kokie svarbiausi šios kūrėjos – moters bruožai?
V. Anužis. Ji yra labai švelni. Švelnumas šiuo atveju – tai ir atidumas kitam, pastangos suprasti tą kitą, ir beprotiškai galinga moteriška intuicija. Nelė kiekvieną partnerį, reiškinį įvertina labai greitai ir, atrodo, neklystamai. Jos intuicija susilieja su išmintimi. Bet negalėčiau sakyti, kad ji, kažką diagnozavusi, padeda tai į stalčių visiems laikams. Ji reaguoja į žmogaus, reiškinio, repeticijos pokyčius. Vertindama niekada nededa taško, nes supranta, kad niekas nestovi vietoje, viskas nuolatos kinta. Ji – labai įžvalgi moteris.
D. Statkevičienė. Suvokti save ir savo santykį su teatru, pažinti savo, kaip aktoriaus, prigimties slėpinius yra viena. Kas kita – į savo erdvę įsileisti partnerį. Ar vaidindami su Nele patyrėte tokių akimirkų, kai čia ir dabar netikėtai atsiveria ypatingas giluminis sluoksnis?
R. Samuolytė. Nors teatre neturime bendrų scenų, bet visada dalijamės įspūdžiais, ką jaučiame, atsidūrusios tam tikrose situacijose, kaip suprantame tam tikras temas. Pavyzdžiui, Koršunovo „Hamlete“ Ofelijos, kurią vaidinu, išprotėjimo scena eina iškart po Nelės Gertrūdos pokalbio su Hamletu (Darius Meškauskas). Gertrūda kartais taip pratrūksta, kad man pašiurpsta oda nuo to tikrumo, atsivėrimo, tarsi dreskiant nuo savęs odą. Klausydamasi jos, kaskart jaučiu, kad dabar iš savęs irgi turiu labai daug – emociškai, jausmiškai – pareikalauti, negaliu pradėti savo scenos, pasikliaudama atsitiktinumais.
Labai stipriai sukrečia Nelės ir Martyno Nedzinsko dialogas „Žuvėdros" trečiame veiksme. Labai tiksli, giliai išjausta scena – Arkadinai pavyko taip aukštai pakilti meilės Trigorinui (Darius Gumauskas) ir taip žemai pulti meilės sūnui atžvilgiu. Tai didžiulė amplitudė, reikalaujanti daug vidinių jėgų, širdies atvėrimo. Be tokio išsieikvojimo, atsidavimo ši scena neįvyktų, bent jau nebūtų tokia jaudinanti. Aš tuo momentu dažnai galvoju apie žmonių santykius, dvasinius sukrėtimus, apie save ir savo sūnų. Klausausi, kas vyksta scenoje, o širdis plyšta. Tai didelis Martyno ir Nelės laimėjimas.
V. Anužis. Vis prisimenu Jeano Paulio Sartre’o „Už uždarų durų“ repeticijas Klaipėdos dramos teatre (rež. Rolandas Atkočiūnas, 1997 m.). Tarp režisieriaus ir aktorių susiklostė labai provokatyvūs santykiai, paskatinę ir Nelės, ir mano, ir kitų kūrybinius proveržius. Klajojimas po tos pjesės pomirtinę erdvę buvo toks įtemptas, toks netikėtas… Taip atsitinka, kai žmogus, kurį pažįsti daug metų, staiga tampa visiškai neprognozuojamas – tiek mintimis, tiek kūrybos rezultatais, sunku patikėti tuo, kuo jis virsta tavo akyse. Tąsyk vyko visiškai nebūdingi pasikeitimai, atveriantys visai kitas žmogaus charakterio briaunas. Mudviem su Nele Klaipėdos dramos teatre daug davė ir Åugusto Strindbergo „Kelias į Damaską“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2007 m.), ir „Nebaigta pjesė“ pagal Antono Čechovo „Platonovą“ (rež. Rolandas Atkočiūnas, 2000 m.). Šis spektaklis buvo rodomas neilgai, bet ir Nelei, ir man jis labai svarbus. Patyrėme daug atsivėrimų – aktorinių, žmogiškų. Tas ėjimas į gylį, į supratimą, į vaidmens suvokimą, tos kelio paieškos niekada nesibaigdavo kartu su repeticijomis, nepakako to, kas jau pasiekta, vis atrodydavo, kad paslaptis glūdi daug giliau ir kad mes galime ją atskleisti. Atsakymų ieškodavome klajodami, drauge mąstydami, valandų valandas kalbėdamiesi telefonu, repetuodami po repeticijų... Susikūrė saviti tų personažų santykiai. Nuostabu, kaip medžiaga, dramaturgija, jos ideologija gali nuteikti atvirumui be jokių dviprasmybių. Nelę labai myliu – kaip draugę, kaip aktorę, kaip kolegę. Tai paremta kūrybiniu, dramaturgišku buvimu drauge.
D. Statkevičienė. Savičenko yra sakiusi: „Aktorius turi teisę ir galimybę atskleisti visas savybes, kurios būdingos žmogui, bet kartais dėl socialinių, teisinių ar etinių taisyklių yra slopinamos.“3 Kokį asmeninį Nelės bruožą išskirtumėte kaip patį netikėčiausią?
V. Anužis. Mane ypač nustebino Nelės vaidmuo spektaklyje „Plikagalvė dainininkė“ pagal Eugene’o Ionesco komediją (rež. Valdas Pranulis, Klaipėdos dramos teatras, 1995 m.). Ten ji – ypatinga aktorė komikė, į kurią žiūrint galima mirti iš juoko. Rasa jau minėjo, kad Nelė turi gerą humoro jausmą ir puikiai jį pritaiko įvairiose situacijose. Kartais puola į tiesiog beprotišką juoko transą, iš akių liejasi ašaros, ji juokiasi, juokiasi ir iš to juoko niekaip negali išsivaduoti. Beje, stipriausiai įsirėžęs būtent toks Nelės įvaizdis – chuliganiškai žavi, linksma, draugiška, paprasta.
R. Samuolytė. Aš išskirčiau Kvašnią iš Koršunovo „Dugne“. Ten įgriūva į sceną tikra turgaus boba... Ir tai ne grimas, ne efektai, o maksimaliai gilus iš esmės skirtingų situacijų pajautimas ir išgyvenimas. Kvašniai, atrodo, koldūnai iš kišenių krinta. Ir pasakyk žiūrovams, kad jie, atėję kitą vakarą, scenoje pamatys Nelę – Arkadiną! Tai neapsakomai gražu.
D. Statkevičienė. Savičenko žiūrovus vadina liudytojais – manyčiau, tai itin taiklus apibūdinimas, suteikiantis publikai svarbesnį negu vien stebėtojos vaidmenį. Liudytojus įvykis paliečia daug giliau, jie tampa tarytum įpareigoti prireikus paliudyti, kas įvyko, ne tik prisiminti, bet ir įvertinti, interpretuoti, tapti gynėjais ir kaltintojais. Ar yra tekę kada nors kalbėtis apie spektaklio publiką? Ko iš jos laukiama? Koks galėtų būti idealus žiūrovas?
R. Samuolytė. Spektakliuose, kuriuose vaidiname drauge („Žuvėdra“, „Dugne“), esame tiesiogiai priklausomos nuo žiūrovų, todėl gana daug analizuojame, kas apskritai yra publika, kokia ji buvo šį vakarą. Tai labai įdomu. Idealus žiūrovas Nelės, ko gero, ir daugelio kitų manymu, yra tas, kuris mato ir klausosi, pasinėręs į veiksmą, vykstantį jo akivaizdoje. Kai „Žuvėdros“ personažai prisipažįsta mylintys, kai motina skelia antausį sūnui, žiūrovai įtraukiami į veiksmą, jie iš tikrųjų tampa liudytojais – liudija tą užgimstančią meilą arba tą pratrūkusią neapykantą, kuri čia ir dabar žaloja žmogų, esantį vos už trijų metrų nuo publikos. Niekaip negalima sakyti, kad žiūrovai yra tik stebėtojai: būna tokių, kuriuos ištinka įvykis, o tą įvykį sukėlei tu. Tada pajunti, kad atsitiko kažkas labai svarbaus.
V. Anužis. Michailas Čechovas yra sakęs: išeidamas į sceną, privalai mylėti publiką. Būtinai turi ją pamilti dar prieš pradėdamas vaidinti. Nelė publiką myli. Į kontaktą su ja eina labai pozityviai nusiteikusi, niekuomet jos neignoruoja. Ir sulaukia teigiamo publikos atsako, nuoširdžios simpatijos.
D. Statkevičienė. Kokią aktorystės idėją puoselėja Savičenko?
R. Samuolytė. Nelė neša žinią ne tam, kad visi matytų, kaip gražiai ji tą daro. Toji žinia susijusi su begaline meile aktorystei, gal todėl ji nemoka savęs tausoti, kurdama vaidmenis, kurie sukrečia žiūrovus. To pasiekti – svarbiausia aktoriaus misija.
V. Anužis. Profesiniu atžvilgiu ji neša žinią, kad aktorius nėra atlikėjas. Aktorius yra menininkas, kūrėjas. Savo vaidmenimis, kūryba, požiūriu, atsidavimu profesijai ir jos suvokimu Nelė teigia aktorystės kūrybiškumą. Tai pati aktualiausia žinia šiuo metu, kai aktoriaus profesija patiria nuosmukį. O žiūrovams, plačiajai visuomenei ji neša humanistinę žinią, tikėjimą gyvenimu. Teigia šviesos, gėrio idealus. Savo darbais ji pakylėja dvasią.
D. Statkevičienė. Jeigu Nelei reikėtų suvaidinti vandenį, kaip manote, kokį pavidalą jam suteiktų?
R. Samuolytė. Nelė iš tikrųjų turi tokio neapčiuopiamumo kaip vanduo, tekantis, sruvenantis. Ko gero, ji būtų upė. Skaidri, srauni, negili upė, kurios dugnas matyti. Kas tame dugne? Šviesus smėlis. Kažką tokio turi Ūla. Ji nėra gili, bet labai veržli. Iš tolo atrodo rami, bet, kai įbrendi ir pajunti šaltą, sraunią srovę, akimirksniu perpranti, kad jos prigimtis visai kitokia.
V. Anužis. Nelė – tai lietus. Kai lyja su saule, o dangus gražus, nepilkas, spalvingas, su vaivorykštėmis. Vasaros lietus su pragiedruliais tarp baltų kamuolinių debesų. Ne pavasario, ne rudens, o būtent vasaros vešlumą skatinantis, žiedų ir žalumos spalvas atgaivinantis lietus. Tai sodrios, gilios spalvos.
Apie Regimantą Adomaitį kalbėjomės su aktoriais Egle Gabrėnaite ir Juozu Budraičiu
Dovilė Statkevičienė. Aptarkime Regimanto Adomaičio asmenybės bruožus, lemiančius jo, kaip scenos partnerio, savitumą.
Juozas Budraitis. Tai doras, sąžiningas, padorus, energingas, patriotiškas vyras. Energija, kurią Regimantas skleidžia ir teatre, ir kine, stulbinanti – retai kam pavyksta taip galingai įkūnyti net ir kai kuriuos žmogaus silpnumo požymius. Kita vertus, jis visada atsitvėręs tam tikra siena, nedažnai ją įveikdavau net ir drauge dirbdamas. Ta siena – gana ryškiai išreikštas ego, pro kurį norėdamas prasiveržti, prasilaužti turėtum pasirodyti silpnesnis, o būti silpnesniam niekam nesinori. Vis dėlto gal toks atsiribojimas yra sąmoningai pasirinktas, apmąstytas kelias, atrasta saviraiškos forma. Regimanto uždarumas susijęs su aktyviu dvasiniu gyvenimu – tai dialogas su savimi, nuolat bandant kiek galima originaliau išreikšti savo idėjas, mintis, jausmus. Jis – nekalbus žmogus, užtat kai praveria burną, pabyra taupūs, bet svarūs, svarbūs žodžiai.
Eglė Gabrėnaitė. Mudu su Regimantu bendravome labai ilgai. Ir dabar mūsų ryšys nenutrūkęs. Turėjome tą pačią dėstytoją – profesorę Ireną Vaišytę. Visam ką tik įstojusiam mano kursui ji labai daug pasakodavo apie Regimantą, kurį vadino nepaprastai darbščiu artistu. Tais laikais maniau, kad svarbiausia – talentas, o jei kas nors daug dirba, vadinasi, jam trūksta talento. Tačiau būtent Regimantas yra pasakęs žodžius, kurie padėjo man susivokti: „Aš ne toks gabus – turiu labai labai daug dirbti.“ Mano supratimu, tai daro garbę tokiam talentingam menininkui. Save jis sukūrė darbu.
Regimantas – labai intelektualus žmogus, be to, didelis altruistas. Jis, ypač dabar, yra sklidinas meilės pasauliui. Su tokiu krūviu, ko gero, nelengva vaikščioti. O svarbiausia jo savybė – dorumas. Jis visada laikėsi nuošaly nuo teatro intrigų, nedrabstė purvais kitų ir neišbarstė savęs. Atsitverdavo nuo to erzelio, pasiėmęs prancūzų kalbos vadovėlį, iš kurio savarankiškai mokėsi.
Prisimenu mūsų gastroles po Lietuvą, kai rodėme spektaklį „Akis į akį su visais“ (rež. Irena Bučienė, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1982 m.), gyvavusį dešimt metų. Vaidinome dviese, patys nusigrimuodavome, rūbų daug nebuvo, du darbininkai pastatydavo dekoracijas... Kartą atėjau pavėlavusi keletą minučių, o anksčiau visada ateidavau prieš pusvalandį. Regimantas išvažiavo be manęs! Vien su darbininkais nukeliavęs gana ilgą kelią, atsitokėjo tik tada, kai kažkuris paklausė: „O kur ta kita artistė?“ Tada grįžo ir pasiėmė mane. Štai čia yra visas Regimantas, paskendęs savo mintyse. Iš pradžių man buvo labai sudėtinga – gastroliuodavome tik dviese, pasikalbėti neturėdavau su kuo. Mėnesiui išvažiuoji, o Regimantas be paliovos dirba, atsivežęs krūvas pjesių, knygų... Jis primena katiną, kuris vaikšto pats vienas. Puikiai jį suprantu – šiuo atžvilgiu mudu panašūs.
D. Statkevičienė. Kokias profesines paslaptis padėjo įminti bendra kūrybinė patirtis?
E. Gabrėnaitė. Iš jo mokiausi dirbti, jis įpratino ateiti į teatrą bent pora valandų prieš spektaklį. Kartą vienas jaunas aktorius manęs paklausė, kodėl taip anksti ateinu. Atsakiau: aš ne tokia gabi, kad išlipusi iš troleibuso tiesiai pulčiau vaidinti. Turiu ramiai pabūti, po sceną pavaikščioti. Visa tai perėmiau iš Regimanto. Man labai pasisekė – didžiulį vaidmenį sunkiame, įvairialypiame spektaklyje „Akis į akį su visais“, kuris trukdavo pusketvirtos valandos, jaunai aktorei vaidinti su tokiu scenos meistru yra didžiulė dovana. Nors nelengva šitaip ilgai išlaikyti energinę įtampą. Atsimenu, kartą po spektaklio Regimantas priėjo ir pasakė: „Aš su tavimi verkti išmokau.“ Supratau tai kaip didžiulį komplimentą – šitoks artistas pasakė man tokį dalyką!
J. Budraitis. Kaip partneriai buvome atviri, nuoširdūs. Visuose filmuose, kuriuose dirbome kartu, įdėmiai stebėdavau, kaip jis įsikūnija į vaidmenį. Juk Regimantas – profesionalus teatro aktorius, o aš toje srityje bemokslis, todėl susidomėjęs žiūrėdavau, kaip jis mankština balsą, kaip ruošiasi repeticijai, kaip ją pradeda. Žavėjausi begaliniu jo darbštumu, užsispyrimu. Mėgindamas įminti aktorystės paslaptis, analizuodavo ne tik vaidmenis, bet ir savo paties vaidmenį teatre. Savarankiškai išlavino balsą, susikūrė artikuliaciją – vien paskaitų konservatorijoje jam nepakako. Ieškojo būdų, kaip išreikšti save balsu kuo ryškiau. Stebiuosi, kodėl jo nepakvietė į konservatoriją dėstyti sceninės kalbos. Jis, mažakalbis, gal nebūtų buvęs idealus pedagogas, bet jo patirtis, meistriškumas būtų labai pravertę ketinantiems tapti aktoriais.
D. Statkevičienė. Adomaitis mėgsta pabrėžti, kad viską lemia racionalusis pradas: vaidmenį jis konstruoja ne intuityviai, bet sąmoningai, analizuodamas personažo veiksmų, elgesio priežastis. Kitaip tariant, kuria, kliaudamasis protu. Kokį poveikį ši savybė daro scenos partneriams?
E. Gabrėnaitė. Man jo racionalumas nekliudė. Kadangi manyje visko kunkuliuoja pernelyg daug, su Regimantu visada jausdavausi rami. Jis – tarsi atsvara audringam mano charakteriui. Nors... Atsimenu „Akis į akį su visais“ premjerą. Salė lūžta. Aš sėdžiu spintoje – spektaklis prasideda tuo, kad iškrintu iš spintos. Trečias skambutis, salėje – pikas, galima išprotėti nuo jaudulio, apima noras bėgti, kur kojos neša, negi už tai į kalėjimą pasodins? Iš teatro išmes? Ta baimė būna visiškai nevaldoma, kol neištari pirmo žodžio... Regimantas turėjo ateiti iš priešingos pusės. Akimis ieškau partnerio, galvoju, šitoks asas, kai jį pamatysiu, gal pasidarys ramiau. Ir ką matau? Prie režisieriaus padėjėjos stovi Regimantas, visas išbalęs, tiesia man ranką, pirštais rodydamas pergalės ženklą. Kai pamačiau tas drebančias rankas, visai sutrikau: jeigu jis taip bijo, kas tada bus man?.. Todėl tegul jis nekalba apie savo racionalumą...
D. Statkevičienė. Kokias šio aktoriaus profesines ydas, silpnybes esate pajutę?
E. Gabrėnaitė. Kartais mudu konkuruodavome scenoje, kuris kurį įveiks, bet tas žaidimas būdavo savaip gražus. Pamenu, paklausiau: Regimantai, kodėl tu kefyrą geri, kai aš verkiu? Jis atsakė: kitaip visi į tave žiūrės, o turi žiūrėti į mane. Jis ganėtinai už save būdavo ir mane to išmokė. Šiaip aktoriai mokomi vertinti kolektyvą, viską atiduoti partneriui, ir kartais nutinka taip, kad partneris tave paskandina. Regimantas mane išmokė eiti už save, nepaskęsti. Jam nesvetimas egoizmas. Jeigu skęs, pirmiausia gelbėsis pats, nors netikiu, kad visai nepadėtų kitam. Porąkart yra buvę, kad aš suklydau, sakydama tekstą, o jis laukė, kol pasitaisysiu, nepriminė. Beje, Regimantas perfekcionistas kaip ir aš. Ar tai gerai, ar blogai, nežinau. Tačiau esu mačiusi nepavykusių vaidmenų, dėl kurių jis siaubingai krimtosi, kankinosi. Mačiau, kiek daug kainuoja nesėkmė.
D. Statkevičienė. Koks Adomaičio vaidmuo labiausiai įstrigo į atmintį?
E. Gabrėnaitė. Vienas gražiausių mano matytų aktorinių jo darbų – Jeano Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėliai“ (rež. Henrikas Vancevičius, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1968 m.). Regimantas įspūdingai vaidino ir Karelo Čapeko komedijoje „Makropulo receptas“ (rež. Irena Bučienė, LVADT, 1973 m.). Nepasakyčiau, kad jis turi didelį humoro jausmą – ne. Pernelyg rimtai priimdavo mano juodus juokus... Bet komedijinis vaidmuo jam tiko, gaila, kad nesukūrė jų daugiau.
J. Budraitis. Man jis ypač patinka filme „Jausmai“ (rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius, 1968 m.), kur atsiskleidžia labai plati emocinė skalė – tvirtumo, silpnumo, gražumo, jausmingumo mišinys. Tame filme Regimantas turėjo galimybę tiksliausiai išreikšti savo būseną, savo esybę. Kitais atvejais jam tekdavo medžiaga, reikalaujanti pavaizduoti heroizmą, temperamentą, ryžtingumą be vidinių abejonių, be niuansų.
Teatre išskirčiau jo vaidmenį „Altonos atsiskyrėliuose“ – mano supratimu, pats savęs jis nepralenkė iki šiol. Tai buvo nuostabus spektaklis, leidęs patirti kalbos teikiamą malonumą – buvo galima daugybę kartų žiūrėti ir klausytis, klausytis... Be abejo, įtakos turėjo ir tai, kad tekstas Sartre’o, egzistencialistinis, tuo metu negalėdavai bet kur tokio išgirsti. Tai darė didelį įspūdį.
D. Statkevičienė. Kokią reikšmę Adomaitis teikia žiūrovams? Ar dirbdami su juo svarstėte publikos sąmoningumo, pasirengimo įsigilinti į kūrinį ar panašius klausimus?
J. Budraitis. Žiūrovus jis vertina ir myli – juk aktorius kalba ne sau, o žiūrovams. Regimantas dirbo jiems, dirbo su savimi, sąžiningai atiduodamas vaidmeniui save visą ir per tai atsiduodamas publikai, užmegzdamas dialogą. Ne veltui jo balsas toks raiškus, stiprus, artikuliuotas – jam rūpi, kad žiūrovai, sėdintys paskutinėse eilėse, irgi galėtų viską kuo puikiausiai girdėti.
E. Gabrėnaitė. Regimantui nebuvo lengva išeiti prieš publiką. Tam reikia noro pasirodyti, o jis yra ne iš tų žmonių, kurie mėgsta rodytis. Kaip dėl to pats su savimi susitardavo, man sunku įsivaizduoti. Aktorius turi būti narcizas, nebijantis atsiverti, parodyti nuogą savo vidų. O tam, kuris visą laiką pasinėręs į save, eiti į viešumą nėra lengva...
D. Statkevičienė. Premija Adomaičiui skirta už legendinius vaidmenis teatre ir kine. Kaip manote, kiek tų legendų telpa šio kūrėjo asmenyje?
J. Budraitis. Regimantas, sąžiningai atlikdamas mylimą darbą, sukūrė daugybę panašių ir nepanašių į save, bet panašių į mus – visus kitus – personažų. Per ilgą, dorą gyvenimą išaugino vaikus, mylėjo žmoną… O legenda tapo todėl, kad apie jį kalbame. Kalbame apie „Altonos atsiskyrėlius“, apie „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1965 m.), apie „Mindaugą“ (rež. Henrikas Vancevičius, LVADT, 1969 m.). Nors tai – tolima praeitis, tačiau ji vis dar turi sąlyčių su šiandiena, nes tikri, dorai ir gerai sukurti dalykai neišnyksta, niekada netampa blankūs, nepraranda reikšmės.
E. Gabrėnaitė. Tokių kaip Regimantas teatro pasaulyje nėra daug – vienetai. Man atrodo, legenda jis tapo todėl, kad nepaprastai daug dirbo. Darbininkas – pats didžiausias komplimentas menininkui. Be to, išsaugojo paslaptį – jo kūrybos sudėlioti į lentynėles nepavyks. Legenda irgi yra paslaptis, neįmanoma atspėti, įvardyti jos priežasčių.
Žinau, kad Regimantas labai vertina savo mokytojus, svarbiausius režisierius – Henriką Vancevičių, Vytautą Žalakevičių. Niekada neprisiimdavo nuopelnų sau – dėkodavo jiems. Šie režisieriai – aktoriaus svajonė, dovana, tekusi galbūt todėl, kad tada, kai kiti linksminosi, jis užsidaręs dirbo. Už tai buvo apdovanotas puikiais vaidmenimis.
D. Statkevičienė. Adomaitis yra ne kartą minėjęs, kad teatras – didžioji jo meilė, suteikianti galimybę per kelias valandas perteikti visumą, atskleisti idėją. Vis dėlto kas įtvirtino šio aktoriaus legendą – kinas ar teatras?
E. Gabrėnaitė. Manau, laimingiausias jausdavosi tada, kai ir teatro, ir kino vaidmenys pasiskirstydavo tolygiai. Niekada nepuolė į kiną, palikęs teatrą, – viską kruopščiai derindavo, todėl būtų sunku išskirti kurią nors vieną sritį. Bet Vancevičiaus laikai praėjo, nuo tada Regimantas teatre nebeturėjo savo režisieriaus. Nebent Ireną Bučienę, kuri mus ir suvedė. O kine buvo Žalakevičius. Tačiau apskritai gerą vaidmenį teatre dažniausiai lydėdavo geras darbas kine.
Vis dėlto antroje gyvenimo pusėje, pačiame jėgų žydėjime, Regimantas turėjo labai mažai galimybių pasireikšti kaip aktorius, nors galėjo padaryti kur kas daugiau. Tačiau tai priklausė ne nuo jo, tiesiog taip susiklostė – nebeliko Žalakevičiaus, nebeliko tų žmonių, su kuriais jis galėjo dirbti. Mano manymu, tokiam artistui kaip jis reikėtų specialiai statyti spektaklius. Regimantas yra nusipelnęs daug daugiau negu šita premija, duodama, pardon, ne tada, kada reikia...
D. Statkevičienė. Kaip manote, jei Adomaičiui reikėtų suvaidinti vandenį, koks pavidalas geriausiai atitiktų dvasinę aktoriaus savastį?
J. Budraitis. Baltijos jūra. Ateini – tylu, ramu, vanduo vos vos banguoja, plakasi ir susigeria į pakrantės smėlį... Staiga kitą rytą – juoda vėliava, bangos siautėja, įbristi neįmanoma... Vakarop audra pamažu nurimsta, purslai išnyksta, vėl spindi, gražiai saulėje blizga vėjo švelniai glostomas vanduo.
E. Gabrėnaitė. Vaikystėje atradau tokią upę Dzūkijoje – Ūlą. Ten miškai gražūs – Zervynos, Marcinkonys. Visas kaimas žiūrėdavo, kaip aš nerdavau į tą upę, bet greit iššokdavau. Vasarą ji labai gaivi, norisi į ją lįsti, bet ilgai maudytis, pliuškentis kaip kokiame ežere (aš ežerų nemėgstu) joje negali. Baidarėmis plaukdami žmonės keikdavo ją, sunkią, vingrią. Ūla su ūksmingais krantais, su įkritusiais medžiais patraukliai paslaptinga. Skaidri, tyra upė, karštą dieną gaivinanti, paprastą dieną prisileidžianti tik ant kranto pasėdėti ir pasižiūrėti iš tolo, vidun nelabai kviečianti. Man ji asocijuojasi su Regimantu. Jį kaip ir Ūlą prisimenu dažnai ir visada šviesiai.
Manau, nesvarbu, kaip pradėsi, svarbu, kaip baigsi gyvenimą. Juk gimstame su tokiu veidu, kokį duoda tėtis ir mama, o išeiname turėdami tokį veidą, kokį susikūrėme. Regimanto veidas labai gražus, šiltas ir patikimas visais atžvilgiais.
D. Statkevičienė. Dėkoju už pokalbį.
1 Jerzy Grotowski. Skurdžiojo teatro link. Vilnius: Apostrofa. 2011, p. 43.
2 Ten pat, p. 30.
3 „Nelė Savičenko: „Man patinka absurdas“, kulturpolis.lt, 2014-05-16. https://www.kulturpolis.lt/interviu/nele-savicenko-man-patinka-absurdas/
