O štai ar epitetas „protingas“ mums patinka taip pat, kaip kad kiti, kuriais pernai taip gausiai išpuošėme „Sirenų“ svečią Ivo van Hovę? Europos teatro blogiukas, pankas, prieštaringasis režisierius, viena centrinių šiuolaikinio teatro figūrų – visi šie (anonsiniai) apibūdinimai, sakykim, gavo po klaustuką skliaustuose po Vilniuje pristatyto spektaklio „The Fountainhead“ (kuris pasirodė labai išmanus sceninės erdvės, technologijų panaudojimo prasme, sukėlė įvairių minčių apie šiuolaikinę vaidybą ir beveik nužudė teksto griūtimi). Bet nepaaiškinamu ir visiškai nelogišku būdu epitetai vis tiek veikė lūkesčius prieš „Antigonę“ – atrodė, čia tikrai galėtų nutikti chuliganiškas dialogas su tuo, kas Vakarų kultūroje yra Sofoklis ir jo tragedijų interpretavimo istorija (nepaisant to, kad „The Fountainhead“ pateikė mums pavyzdį, kaip galima panirti į literatūrinį šaltinį, jo iš esmės neinterpretuojant).
Sakyčiau taip: „Antigonės“ atveju interpretacija vis dėlto yra, tik ji – kontekstinė, nulemta ne režisieriaus, kaip pastatymo koncepcijos autoriaus, dialogo su pradiniu tekstu, o to, kaip režisierius dėlioja įvairias visų spektaklio elementų ir jų nešamų kontekstų mozaikas ir tokiu būdu pasako tai, ką nori pasakyti apie mūsų visų dabartį... Tai, sakyčiau, yra daug, ir tai yra labai protinga: nė kiek ne chuliganiška, ne pankiška, ne itin prieštaringa ir visai ne maištinga, bet – profesionalu, racionalu ir taip, tai kyla iš būtinų kompromisų. Be abejo, visa tai skamba be jokio anonsinio patoso. Tačiau ar tai jau nesuponuoja talento ir reiškinio? Sunku pasakyti. Naujos teatro realybės taip nesukuriamos, proveržių taip pat nematyti, bet štai normaliai scenos menų raidai tokie spektakliai yra būtini (ir negali negalvoti apie Lietuvos teatro realijas, kur, žvelgiant iš bet kokios perspektyvos, yra tik du kardiogramos ekstremumai: arba proveržiai ir šuoliai, arba – bumbtelėjimas į nykias apačias arti lemtingos tiesiosios).
Tiesa, sąžiningai sakau, kad lūkesčių, susijusių su Juliette Binoche teatro scenoje, aš asmeniškai neturėjau jokių (nes tamsuoliškai netikiu, kad aktorius ekrane ir scenoje yra tas pats žmogus). Įtariu, kad didžioji šio spektaklio žiūrovų dalis turėjo galvoti priešingai – ir man jų truputį gaila...
Tačiau grįžkime prie teksto pradžioje minėtų duotybių. Pirmoji – tarptautinės koprodukcijos specifika su iš anksto numatytu gastrolių grafiku. Ivo van Hoves „Antigonę“ prodiusuoja Londono „The Barbican“ scenos menų centras ir Liuksemburgo miesto teatrai (Les Théâtres de la Ville de Luxembourg), bendradarbiaudami su Ivo van Hoves vadovaujamu Toneelgroep Amsterdam, tarptautiniu Edinburgo festivaliu, Paryžiaus miesto teatru (Théâtre de la Ville) ir Ruhrfestspiele Recklinghausen festivaliu. Po pirmosios „Antigonės“ premjeros Liuksemburge vasario pabaigoje kovą spektaklis rodomas Londone, vėliau – Antverpene, Amsterdame, Paryžiuje, Reklinghauzene, Edinburge ir Niujorke. Akivaizdu, kad tokiam sumanymui būtina žvaigždė.
Protingi prodiuseriai puikiai išnaudoja žvaigždės vardą, veidą, reputaciją, automatišką autoritetingiausios pasaulio žiniasklaidos dėmesį. „The Guardian“, „Financial Times“ ir kiti „banginiai“ būsimą premjerą pristatė kaip a priori genialų tarptautinio masto teatro įvykį. Stambūs Juliette Binoche planai, interviu su ja (ir greta – laimingu dėl progos dirbti su šia puikia aktore „belgų režisieriumi, jau prieš keletą metų sudrebinusį Londono teatrus savo ‚Romėnų tragedijomis' 2009-aisiais“, kuris pasižymi gebėjimu „revizuoti sukalkėjusią, tradicijos sustingdytą klasiką“).
Beje, iš spektaklį anonsuojančių interviu akivaizdu, kad Juliette Binoche tikrai nebuvo nusiteikusi atlikti vien masalo funkcijos. Priešingai – ji itin rimtai ėmėsi spektaklio bendraautorystės ir, sakytum, ruošėsi normaliam monospektakliui arba bent jau išskirtiniam solo vaidmeniui. Sprendimą imtis antikinės tragedijos priėmė abu – ir Ivo van Hove, ir Juliette Binoche („tai – mitai, archetipai, dalykai, kurie sudaro mūsų pagrindą, didieji ir paprastieji klausimai, su kuriais visi susiduriame“; taip pat – galingi vaidmenys moterims-aktorėms, kurių, tarp kitko, neduoda šiuolaikinė dramaturgija...). Jei tikėtume anonsais, būtent „Antigonę“ pasirinko ne režisierius, o aktorė. Ir šis tandemas paskatino garsią Kanados poetę ir klasikinių tekstų vertėją Anną Carson imtis Sofoklio vertimo revizijos.
Šešių kitų aktorių ansamblis prie šio sumanymo prisijungė vėliau (jo sudėtis paskelbta gerokai arčiau premjeros ir pavardės viešinamos anonsų gale, kursyvu, mažosiomis raidėmis, ne pirmame ekrane). Taip toliau kuriamas įspūdis, kad jų funkcija viso labo yra foninė, tapetinė. Tačiau pirmoji spektaklio scena, kur Binoche Antigonė, pučiant stipriam teatriniam (likimo) vėjui, plevėsuojančiais drabužiais pasirodo scenovaizdžio ir šviesų dailininko Jano Versweyveldo bei videomenininko Talo Yardeno sukurtame fone, lydima Kirsty Bushell Ismenės, duoda suprasti, kad viskas, ko gero, yra priešingai. Ir priverčia atidžiau įsižiūrėti į režisieriaus pasirinkimus (kurie gal vis dėlto yra šiek tiek chuliganiški...)
Gali būti, kad kaip tik britų aktorių dalyvavimas šiame projekte buvo nulemtas koprodukcijos susitarimų. Tačiau rodosi, kad režisierius, ne vienus metus dirbantis Londono teatruose ir, ko gero, neblogai pažįstantis daugybės jo scenų menininkus, pasirinko tikrai ne tuos, kurie galėtų pagarbiai likti profesionaliame šešėlyje ir savo britišku deklamavimu tik išryškintų draminį prancūzės talentą užburti auditoriją savais išgyvenimų registrais.
Tuo tarpu Patricko O'Kane'o Kreontas (Jungtinės Karalystės teatro apdovanojimų laureatas už geriausią vyro vaidmenį spektaklyje „Tyliai“ (Quietly)), jau mano minėta Ismenė – Kirsty Bushell (Nacionalinis teatras), Haimonas – Samuelis Edwardas-Cookas (naujausias Titas Andronikas „The Globe" teatre), kylantis britų-nigeriečių kilmės teatro ir kino aktorius Obis Abilis (Pasiuntinys, Choro narys), didžiulę šekspyrinio repertuaro Karališkajame Shakespeare'o ir kituose teatruose patirtį turintis Finbaras Lynchas (Teiresijas, Choro vadovas), taip pat itin patyrusi, universali teatro ir kino aktorė Kathryn Pogson (Euridikė) – the hell of the ensemble, pasakytų koks britas... Profesionaliai itin stiprūs; taip – jie deklamuoja, bet daro tai taip, kad žodžiui scenoje grįžta Žodžio sąvoka (iš didžiosios raidės, ir negali neprisiminti dešimtmečiais mūsų teatre karaliaujančio bumbėjimo, šveplavimo ir kitokio neartikuliavimo, nes ne tai svarbiausia). Jų lūpose ryškėja visi teksto niuansai, aišku, kodėl reikėjo naujo Annos Carson vertimo – jis „nurengia“ antikinį patosą, redukuoja žodines figūras, visi pasakojimai apie tragiškuosius įvykius (o, kaip žinia, čia dominuoja ne veiksmas, o jo atpasakojimas, liudijimas) skamba blaiviai, aiškiai, racionaliai, publicistiškai, tiesmukai. Vienas ar kitas aktorius kartais pasinaudoja savo „šekspyriniu“ ar šiaip britų teatro tradicijos išugdytu arsenalu – tam tikra tarties ypatybe, balso intonacija-vingiu. Bet tai veikia kaip sąmoninga ir autoironiška replika į šoną. Beje, nors visi aktoriai papildomai įgarsinti, kyla minčių, kad to turbūt reikėjo tik Juliette Binoche – neatrodo, kad jai užtektų gamtos ir patirties be mikrofono vaidinti ne kamerinėse erdvėse.
Ir nutinka taip, kad Ivo van Hovės „Antigonė“ iš tiesų, kaip ir pridera, kalba apie individo ir visuomenės koliziją, bet akcentuojamas ne asmuo kaip laisvės bastionas ir valdžia kaip tironija. Šiuolaikinė (išties labai artima dabarčiai!) šio antagonizmo versija yra kiek kitokia: asmuo čia atstovauja chaosui, anarchijai; jis (Antigonė) – pernelyg emocingas, isteriškas, nemotyvuotas, too extreme (tiesiogiai cituoju Sofoklį – Carson), agresyvus, visiškai monologinis, nekontaktuojantis su kitais, iškrentantis iš visų ansamblių-kolektyvų, aklas ir kurčias, frontalus (ir – kaip visi šie apibūdinimai tinka ir Juliette Binoche vaidybos stiliui, ir tiksliai nusako Antigonę!). Tuo tarpu visi kiti personažai (ir aktoriai) – racionalūs, artikuliuoti, užtikrinti, atidūs vieni kitiems, įdėmūs, orūs, puikiai besijaučiantys šiame pasaulyje, savo kūne, scenoje, savame laike, spektaklio ritme. Jie vienu metu yra ir tragedijos – kurią jau išgyveno, nori ją terapiškai iškalbėti, išgyti ir gyventi toliau – herojai, ir viską su mandagia užuojauta stebintis, pusbalsiu kultūringai komentuojantis choras. Jis finale, beje, ramiai sėdasi už rašomųjų mašinėlių, prie kompiuterių klaviatūrų ir verčia visus įvykius tekstu, o jo žanras tikrai nėra tragedija. Žinutė, straipsnis, posėdžio ataskaita... Baisiausia suvokti, kad ES (valdžios) bendruomenė savo begalinėse derybose ar stebėdami žinias per televiziją būtent taip reaguoja į įvykius Ukrainoje (dar baisiau suvokti, kad tu puikiai supranti, jauti tokio racionalaus, kultūringo, artikuliuoto ir autoterapinio, virtualaus atsiribojimo mechanizmą).
Tragiškosios, monotoniškos (o tragedija emocine prasme vis dėlto yra iš esmės monotoniška) intonacijos erzina. Man rodos, režisierius paaukoja savo žvaigždę, panaudodamas tiek jos talentą, tiek organišką „iškritimą“ iš bendros spektaklio stilistikos tam, kad sustiprintų Antigonės kitoniškumą ir mūsų sąžinės suvokimą, kad niekaip negalime šiandien lipti su ja į kapą (nors aš labai abejoju, ar Juliette Binoche suvokia tokią savo funkciją spektaklyje). Pražūtingam Antigonės iracionalumo, melodramatizmo užkratui vos nepasiduoda Kreontas, Haimonas, Euridikė, kiti, bet jie vis dėlto nepraranda pusiausvyros, susivaldo, sutvarko kvėpavimą, stabilizuoja balsą ir stotą – jie tikrai stipresni (nes – patirtis, tradicija, profesija, bendruomenė palaiko savo narius, o ne vienišą susivėlusią fanatikę, kuri įsipaišo į bendrą paveikslą tik tada, kai virsta stambaus plano negyvėlės projekcija fone ir savęs pačios kino citata...).
Ko gero, ši Antigonė nori ne palaidoti mirusiuosius, o iškasti seniai (ar ką tik? – iš esmės nesvarbu) palaidotuosius. Kaip tai ... teatrališka.
