P.Ignatavičius: „Menininkas visada turi būti opozicijoje“

Tiek „Julijus Cezaris“, tiek „Nuosprendis-metamorfozė“ OKT/Vilniaus miesto teatro repertuare rodomi jau trečią sezoną. Pasak Pauliaus, nuo premjeros prabėgęs laikas tampa ne kliūtimi, o priešingai – tam tikra paspirtimi.

„Abu spektakliai labai priklausomi nuo laiko. Mes keičiamės ir spektakliai kinta. „Julijuje Cezaryje“ aš kaip aktorius visada stengiuosi naudoti aktualią informaciją, atspindinčią esamą laiką bei politinę padėtį, gal netgi labiau esamos politikos absurdą“, – teigė aktorius ir režisierius.

Natūralu, kad politines situacijas gvildenantis „Julijus Cezaris“ yra neatsiejamas nuo esamojo laiko, ypač per rinkimų karštinę. Pauliaus nuomone, „Nuosprendis-metamorfozė" taip pat glaudžiai susijęs su esamuoju laiku ir jo žmonėmis – žiūrovais, tačiau visiškai kitaip nei „Julijus Cezaris“.

„Čia galbūt judama link platesnio temų suvokimo ir gilinimosi į jas. Tarkime, tik neseniai supratome šio spektaklio ir į jį susirinkusių žiūrovų santykio prasmę – juk jie dalyvauja šeimos tragedijoje. Žiūrovas čia labai svarbus. Jis yra tas vienintelis artimasis, išklausantis tėvo, sūnaus ir dukters išpažintį bei juos nuteisiantis arba išteisinantis“, – pasakojo Paulius.

„Nuosprendyje-metamorfozėje“ vieną pagrindinių tėvo vaidmenų kuria Pauliaus tėvas Eugenijus. Kitą – sūnaus -vaidmenį  pats Paulius. Pasak jo, iki šiol išryškėjo tik teigiamos tokio nekasdienio kūrybinio tandemo pusės.

„Repetuodamas su tėvu jaučiuosi gerai ir manęs nevaržo tai, kad esu jo sūnus. Mes tik dar labiau suartėjame. Tėvai pirmiausia turi būti tavo draugai, o statusai tarp draugų ne tokie jau ir skirtingi. Manau, mums tai pavyksta. Žinoma, jei tai būtų ne mano tėvas, o kitas aktorius, kūrybinis procesas būtų visiškai kitoks. Gal nebebūtų tokio intymumo, kokį mes pasiekėme su tėčiu. Galiausiai pats tekstas skambėtų kitaip“, – apie kūrybinį darbą su savo tėvu pasakojo Paulius. Jis įsitikinęs, kad tik gerai pažinodamas aktorius gali tikėtis kūrybinės sėkmės.

„Tada nebelieka melo. Pradedi labai gerai girdėti, kada aktorius meluoja, o kada yra atviras ir aštrus. Manau, jog režisieriui naudinga dirbti su tais pačiais aktoriais – kai kiekvieną kartą juos pažįsti vis labiau ir labiau, atsiranda bendrumas, tęstinumas, sielų giminystė, pasitikėjimas. Jei nepažįsti žmogaus, labai sunku jį taip prakalbinti, kad scenoje būtų visiškai nuogas“, – teigė aktorius ir režisierius.

Paulius kartais gali pasislėpti režisieriaus kėdėje ir vaidinantį tėvą stebėti iš šalies. Mat sūnaus vaidmenį spektaklyje „Nuosprendis-metamorfozė“ kuria ir kitas aktorius Josifas Baliukevičius. Paulius, sukūręs vaidmenis tokiuose Oskaro Koršunovo spektakliuose kaip „Išvarymas“  ir „Katedra“, neslepia, jog stebinčio režisieriaus pozicija jam patrauklesnė.

„Man įdomiau stebėti. Per spektaklį aktoriaus darbas sudėtingesnis nei režisieriaus. Pastarasis tiesiog stebi, užsirašo pastabas, o aktorius scenoje turi apsinuoginti. Viena mano keliamų sąlygų „Nuosprendyje-metamorfozėje“ – visiškas aktoriaus vidinis atvirumas. Man pačiam kaip aktoriui sunku tai įveikti. Bet kai bent maža dalele tai pavyksta, po spektaklio jautiesi apsivalęs, grynas, kupinas jėgų. Nors išsenki, bet įgauni naujų kūrybinių impulsų“, – mintimis dalijosi Paulius.

Vis dar nerimstančios rinkimų karštinės metu apstu politinių aktualijų. Tai – geriausia medžiaga „Julijaus Cezario“ spektaklio kūrybinei komandai. Pasak Pauliaus, jie su kolegomis aktoriais bei režisieriumi A.Areima vėl rinksis į pokalbius ir repeticijas bei mėgins pagauti šiandienos politinį gaivalą.

„Šiandieninė politinė situacija labai padeda „Julijui Cezariui“. Jis tampa vis aktualesnis. Jau nekantrauju su kolegomis pasidalyti keletu sugalvotų politinės situacijos kalbinių skečų. Mes juokiamės iš politikos ir jaučiame didelį azartą tai darydami. Manau, jog menininkas visada turi būti opozicijoje. Jis lyg kreivas veidrodis, parodantis visą pasaulio absurdą“, – teigė Paulius.

Po „Julijaus Cezario“ premjeros dažnas žiūrovas Pauliaus kuriamame personaže Oktavijuje atpažino konkrečius to meto politikus-muzikantus, vienai kadencijai pravėrusius Seimo duris. Tiesa, pats Paulius teigia, jog neturi omenyje jokio konkretaus politikos veikėjo.

„Mano vaidmuo yra labiau diktatoriaus, o ne kokio nors šiandieninio politiko atitikmuo. Mirė diktatorius ir atėjo naujas. Spektaklyje miršta Julijus Cezaris ir ateinu aš. Galbūt išryškinu ne konkretų politikos veikėją, o jo idėją. Kurdamas vaidmenį patirties semiuosi iš pasaulio diktatorių absurdiškos egzistencijos ir jų absurdiškų darbų, o ne iš jų konkrečių savybių“, – vaidmens kūrimo ypatumais dalijosi Paulius.