Gruzinų mecosopranas Mzia Nioradzė – viena jų. Šią solistę galima minėti tarp ryškiausių šių laikų Azučenos vaidmens atlikėjų.
Nuo 2007-ųjų M.Nioradzė dainuoja kerštingąją čigonę Niujorko teatre „Metropolitan Opera“, įkūnijo šį personažą jau daugelyje Italijos, Prancūzijoje teatrų, Švecarijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos scenose.
- Ar jums ne keista bus dainuoti mėgstamą personažą ne teatro scenoje? – paklausiau M.Nioradzės spektaklių maratono išvakarėse.
– Man svarbu, kad bus publika, orkestras, dekoracijos. Niekada neatsisakau dainuoti, jei galiu. Aš nesergu žvaigždžių liga ir nemėgstu, kai kiti riečia nosį.
Visada norėjau pasirodyti Lietuvoje. Dar nesu čia buvusi, nors 15 metų dirbau ne taip jau toli – Sankt Peterburgo Marijos teatre, iš jo važinėjau po visą pasaulį.
- Dabar nedirbate Rusijoje?
– Po 2008-ųjų Rusijos ir Gruzijos karo susirinkau daiktus ir palikau Sankt Peterburgą.
Aš visada maniau, kad menas yra aukščiau ideologijos, bet kai kurių dalykų neįmanoma toleruoti. Dėl karo netekau tėvo. Jis mirė iš sukrėtimo patyręs insultą.
- Kaip tai paveikė jūsų karjerą?
– Iš pradžių neigiamai. Išėjusi iš Marijos teatro, kurį laiką negalėjau realizuoti savęs kaip dainininkės, todėl ėmiausi statyti cerkvę. Ji iškilo Imereti kaime, kuriame turiu vasarnamį. Aišku, ne savo rankomis ją stačiau – vadovavau darbams.
Dabar dažnai nueinu pasimelsti į tą cerkvę – ten mano malda būna ypatinga.
Netrukus mano karjera įgijo pagreitį. Tačiau svarbiausia, kad aš nustojau bet ko bijoti. Ėmiau gyventi pagal principą – bus, kaip Dievas duos. Jei neduos, važiuosiu į kaimą – klausysiuosi paukščių čiulbesio, piešiu ir dainuosiu gamtoje.
Beje, Marijos teatro vadovas Valerijus Gergijevas mane kalbina grįžti. Neseniai mūsų keliai susikirto „Metropolitan Opera" teatre – aš dainavau Martą jo diriguojamoje Piotro Čaikovskio operoje „Jolanta“. Pagrindinį vaidmenį operoje atliko sopranas Ana Netrebko, spektaklis buvo transliuojamas kino teatruose.
Galbūt ir grįšiu į Marijos teatrą. Laikas gydo žaizdas. Juk V.Gergijevas pastatė mane ant kojų kaip dainininkę. Jis pakvietė mane, baigusią studijas Italijoje, į Marijos teatrą. Ten dainuojant prasidėjo mano tarptautinė karjera.
- Ar teko scenose susidurti su savo favoritais?
– Susidraugavome su JAV mecosopranu Dolora Zajick, nors dažniausiai mecosopranai pjaunasi tarpusavyje. Man ši dainininkė – geriausia pasaulyje Azučena. Ji įkvėpė ir mane pamilti šį vaidmenį.
Per tiesioginę „Trubadūro" transliaciją iš „Metropolitan Opera“ D.Zajick prašymu stebėjau spektaklį iš užkulisių, kad prireikus galėčiau ją pakeisti. Po spektaklio solistė dėkojo man už suteiktas jėgas.
Nesuskaičiuočiau visų operos įžymybių, su kuriomis dainavau įvairiuose teatruose.“Trubadūrą“ esu įrašiusi su tenorais Marcelo Alvarezu ir Roberto Alagna. Šiemet ir kitąmet dainuosiu Azučeną „Metropolitan Opera“ scenoje greta A.Netrebko ir Dmitrijaus Chvorostovskio.
- Ar buvo spektaklių, visiems laikams įsirėžusių į atmintį?
– Ypač ryškiai prisimenu vieną pirmųjų savo „Trubadūrų“, kuriuo debiutavau Italijoje. Tada labai bijojau eiti į sceną, nes mačiau, kaip atvirai italai reiškia savo simpatijas ir antipatijas. Spektaklių metu jie šūkauja: „Važiuok namo!“, „Ką išdarinėji!“ ir pan., trypia kojomis.
Italijoje dainuoti labai sunku – kai kurių solistų publika tiesiog nepriima. Ačiū Dievui, man taip nenutiko. Kitą dieną po spektaklio užsukusi į kavinę, sulaukiau triukšmingo dėmesio: italai puolė mane sveikinti kaip Azučeną, vaišino kava ir užkandžiais.
Su šiuo vaidmeniu esu tarsi suaugusi jau daugiau kaip dešimt metų. Manau, tai ir italų dirigento Evelino Pido nuopelnas – mes skrupulingai kartu šlifavome Azučenos partiją. Nuo tada jos nepaleidžiu.
- Kodėl jums patinka šis vaidmuo?
– Mane traukia stiprios, dramatiškos herojės. Tokia – stipri, kerštinga, atkakli – yra Azučena. Kad ir kokie būtų režisierių sprendimai, neįmanoma pakeisti šio personažo esmės – ji užkoduota muzikoje.
Aš dainuoju ir Giacomo Puccini, Richardo Wagnerio, rusų klasikų supermoteris – sukaupiau didelį repertuarą. Visą laiką dirbu.
- Ar perduodate savo patirtį kitiems?
– Mokau vieną jauną mecosopraną neatlygintinai. Taip gera matyti savo darbo vaisius – mano globotinė jau du kartus tapo tarptautinių konkursų laureate. Aš pati jaučiuosi jai dėkinga, nes pažvelgiau į dainavimą kitomis akimis, ėmiau kitaip dainuoti – dėstymas man atvėrė naujų dalykų.
