Eidama žiūrėti J. Vachtangovo teatre režisieriaus Rimo Tumino spektaklio pagal Kanovičiaus romanus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“, nerimavau. 1994 m. sukurtas spektaklis tapo legendiniu ne tik Vilniaus Mažojo teatro repertuare, bet ir vienu iš kertinių akmenų režisieriaus kūryboje. Ar pavyks režisieriui Maskvoje pakartoti tą patį stebuklą? Tuo labiau, kad net skaitant programėlę, prieš akis iškyla šviesaus atminimo Vytauto Grigolio, Vytauto Šapranausko vaidmenys, keista Nojaus arka, kuria sulipdė nuoširdūs, šiek tiek naivūs mažo Lietuvos miesteliuko žydai-bėdžiai, keliaujantys į vieno iš jų sūnaus teismą Vilniuje.
Vachtangovo teatre Tuminas nenuėjo lengviausiu keliu, mechaniškai perkeldamas laiko ir žiūrovų patvirtintus ir pamėgtus sprendimus, sukurdamas tik spektaklio „rimeiką“. Pagrindinė scenovaiždžio detalė – milžiniškas vežimas – vis tik išliko. Jis nuolat kinta, neleisdamas suabejoti amžinos kelionės realumu, kuri atsiveria prieš akis pusketvirtos valandos spektaklyje. Tiesa, ši kelionė į pagrindinį tikslą – „Vilną“ – Rusijos kontekste nebėra tokia aktuali kaip Lietuvoje. Ji Rusijos žiūrovui gali būti svarbi tik kaip režisieriaus tėvynės problema. „Vilnių" tekste pakeitus kitu miestu, kažin ar stipriai pasikeistų spektaklio kryptis. Tačiau gyvenimo kelionės, tėvų kelionės pas vaikus jaudins bet kurį kūrėją ar žiūrovą.
Šis judėjimas vyksta ne konkrečioje šalyje. Irenos Aleksaitės išsakyti žodžiai vilnietiškajam spektakliui puikiai tiktų ir šiandieniniam maskvietiškajam: „Bet ar tik apie Žydus rašė G. Kanovičius, o R. Tuminas statė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“? Daugiau ir labiau apie Žmogų ir jo dalią, dar apie Tėvus, kuriems niekada neužtenka Vaikų meilės, dar apie Vaikus, kurie yra amžini Tėvų skolininkai, dar apie Tėvynę – artimą ir tolimą, dar apie nuolatinę Žmogaus kelionę į Amžinybę.“ (Rimo Tumino ir Grigorijaus Kanovičiaus premjera – atgaiva... // Lietuvos rytas, 1994.11.11). Kaip jai antrino spaudos konferencijoje aktorius Jevgenijus Kniazevas, vaidinantis Šmulę Senderį, – „Visi žmonės vienodi nelaimėje, juos kamuoja tos pačios problemos. Visų tautybių žmonės linksta prie savo vaikų, visų tautybių vaikai siekia išsilaisvinti nuo tėvų“.
Nuostabiausia šiame spektaklyje stebėti aktorius. Sergejaus Makoveckio suvaidintas Efraimas Dudakas – mažakalbis akmentašys. Ten, kur šaukiama – jis tyli. Ten, kur daug emocijų – jis nuleidžia galvą. Ten, kur daug juoko – Makoveckio herojus šypsosi. Ir jei kalba – tai tik ne todėl, kad užpildytų tyla, o kad išsakytų, kas jam skauda. Būtent Efraimo Dudako gyvenimo tiesose atsiskleidžia šviesus rašytojo G. Kanovičiaus požiūris net ir niūriausiomis valandomis.
Labiausiai spektaklyje keičiasi Viktoro Suchorukovo Avneris Rozentalis. Jis ir komiškas, avižų saujomis bandantis išjudinti nukaršusią Šmulės Senderio kumelę (ačiū magiškajai Adomo Jacoskio scenografijai). Jis gali priversti verkti pasakodamas vieną intymiausių savo norų – mirti per lietų. Avneris Rozentalis – ne tik vienišas, amžinas varguolis. Tai unikalios gyvenimiškos patirties keistuolis, bandantis kabintis už šiaudo ir taip pirmiausia sau bandantis įrodyti, kad laimė galima net ir jam.
Kaip atsvara etnografiškai pilkiems ir rusvai juodiems atspalviams (Aleksandros Jacovskytės kruopščiai kurti kostiumai), tarsi mažas šviesos ir vilties žiburėlis vyriškame pasaulyje išnyra Julijos Rutberg Ožkytė. Ji geriausiai ir greičiausiai supranta šeimininko Efraimo Dudako abejones, neviltį ar neryžtingumą. Nebyli, įsitempusi ji sustingsta prieštaraudama ar išlydi į kelią su viltimi, jei net tos vilties visai mažai (čia ji atrodo tarsi nusileidusi iš Marko Chagallo drobių). Todėl kartais atrodo, kad tai ne balta šluba ožkytė su skambaliuku ant kaklo, o moteriška būtybė: nuolanki, ištikima, besiilginti švelnumo.
Režisierius Rimas Tuminas garsėja didžiule pagarba statomiems tekstams. Gražios tos akimirkos, kai jis bando patikrinti žiūrovų budrumą. Galbūt dėl to iki šiol atmintyje išlikęs dar 2005 m. Nacionaliniame dramos teatre rodytas Gogolio „Revizorius“, kur šalia Vilniaus mažojo teatro aktorių Gorodnyčių vaidino Sergejus Makoveckis (spektaklis vyko lietuvių ir rusų kalbomis). Į Sigito Račkio repliką „Reikia pakinkyti arklius“ Makoveckio herojus atšauna: „А у нас всегда pakinkyti“. (lietuviškai: „O pas mus visada...“). Daugelis mūsų, gyvenančių Vilniuje, esame girdėję panašių lietuvių-rusų-lenkų sąskambių. Tačiau kai žiūrovų budrumas tikrinamas Maskvoje, tam pačiam Makoveckiui įterpiant vien tik rusiškai skambančiame spektaklyje keletą lietuviškų žodžių, jie pakimba ore ir nepasiekia žiūrovų salės. Bet režisieriui, matyt, svarbu juos pasakyti.
Ir vis dėlto nuostabu tai, kad ši Rimo Tumino kelio alegorija, prasidėjusi prieš dvidešimt metų Vilniuje (ir kurioje visi keliai veda į Vilnių), tęsiasi dabar ir Maskvoje. Kanovičiaus tekstas spektaklyje išlieka ne tik filosofiškai liūdnas, bet ir ironiškas. Ji vis dar laužo įprastus žiūroviškus refleksus, priverčia vėl gyventi ir laukti to gyvenimo, kurį visi mes išgyvename kelyje.
menufaktura.lt
