Seniausiame Lietuvos teatro pastate veikianti baleto trupė spektaklį dedikavo Lietuvos baleto devyniasdešimtmečiui – būtent čia 1925-aisiais gruodžio 4 d. įvyko Léo Delibes‘o baleto „Kopelija“ premjera. Per devyniasdešimt metų daug kas pasikeitė: 1948-aisiais operos ir baleto trupės išsikraustė į Vilnių, išaugo reikalavimai šokio menui.
Nedidelis Kauno baleto kolektyvas daugiausia užimtas dominuojančiuose šio teatro repertuare miuzikluose ir operetėse, tačiau turi ir keletą savarankiškų spektaklių, kurių statytojai susiduria su netolygiu šokėjų techniniu pasirengimu ir privalo priimti šią aplinkybę kaip svarbią būsimų savo kūrybinių sumanymų įgyvendinimo sąlygą.
„Žydrasis Dunojus" tapo išūkiu ne tik (ir ne tiek) trupei, o visų pirma pačiai choreografei ir režisierei, kuri ėmėsi pilnametražio dviejų veiksmų baleto.
„Žydrasis Dunojus“ – pramoginis spektaklis, toks jis buvo nuo 1956-ųjų, kai įvyko pirmoji jo premjera Rusijoje, toks liko ir visuose pastatymuose Lietuvoje – o jų buvo net keletas. Debiutuojanti choreografė mėgino rasti aukso vidurį tarp valsų sūkuriuose spurdančios banalios meilės istorijos ir abstraktesnių apmąstymų apie kūrybą ir kūrėją.
Tačiau norint sudėlioti logišką, aiškų siužetinio spektaklio (vis dėlto toks liko naujasis Kauno baletas) libretą, būtina didesnė dramaturginė patirtis – dabar matyti tik kosmetiškai paretušuotas sentimentalaus baleto veidas, nepajėgiantis sujaudinti įtaigiais meniniais atradimais.
Drąsus choreografės sprendimas į talką pasikviesti žinomą scenografą, šiuolaikinio meno pasaulio atstovą Gintarą Makarevičių. Jis pasiūlė visiškai asketišką scenovaizdį, tarytum tikėdamasis, kad balkšvoje sterilioje scenoje su vos keliais elementais (sūpynėmis, kilnojamu tilteliu-prieplauka, šviestuvu ir šonuose besisukančiais skydais-veidrodžiais) žaižaruos puošni valsų karaliaus muzika.
Šios viltys kažin ar gali pasiteisinti, nes dauguma skambančios muzikos yra vien paviršutiniškai dekoratyvi. Ir nors ją puikiai interpretuoja Juliaus Geniušo diriguojamas orkestras, sukurti turiningo spektaklio pati savaime muzika nepajėgi.
Neutraliame, retsykiais Audriaus Jankausko šviesų pagyvintame fone pasakojama meilės istorija stokoja nuoseklumo. Režisūrinį spektaklio karkasą mėginama konstruoti ant dažno teatre prisiminimų pamato: skambant uvertiūrai pasendintoje kino juostoje iškilmingai, nesibaigiančiomis eilėmis žygiuoja Vienos valso pokylio debiutantai, o juos stebi mergaitė ir berniukas, kuris netrukus dar ir gyvai užgriežia smuikeliu.
Šie ir kiti vaikai – lyg dar viena spektaklio dekoracija, kuria siekiama sukurti spektaklio režisūrinį reljefą. Vis dėlto dauguma mizanscenų pasirodė naivios, kuriamos pagal baletinės pantomimos štampus, kaip ir spektaklyje naudojami daiktai: gėlių puokštės, kontrabosas, vainikas, Anos rankose atsirandantys pučiamųjų orkestrų šokėjų atributai ir spektaklio staigmena – du šautuvai, kuriais apsiginklavusios scenoje pasirodo Franciska su savo drauge (vyrų medžiotojos?).
Šautuvai neiššauna – jais ir kitomis konkrečiomis detalėmis veiksmas tik sekliai iliustruojamas, sukuriant tuščius dramaturgijos raibulius, supainiojančius tai, kas tikra, su tuo, kas išgalvota: pirmojo veiksmo pabaigoje ant sūpynių pinasi keistas ménage à trois: Francas ir dvi jo meilės – Ana ir Franciska.
Spektaklyje ir daugiau minties šuolių ir sunkiai suprantamų sprendimų: pirmo veiksmo puotoje tarp vyrų pasirodo šokėja travesti, antrasis veiksmas tarytum prasideda ant upės kranto, kur braido basos palaidaplaukės merginos, tačiau netrukus upė užžąla, ir ja jau defiliuoja skrybėlėtos čiuožėjos, o Franciska paslysta ir groteskiškai kepurnėjasi Franco glėbyje.
Šį padriką epizodą keičia savaime graži scena su mažos, rankomis plasnojančios mergaitės (Milda Luckutė arba Elzė Sadauskaitė) siluetu, tačiau jos vieta visoje spektaklio reikšmių sistemoje lieka miglota. Chaotiškame paskutiniojo paveikslo šurmulyje sunku įžvelgti programėlėje žadamą Franco praregėjimą, o vieną valsą nuo kito atskiria dirbtinė nuo arierscenos nuplėšto audeklo sukelta banga.
Trūkčiojanti dramaturgija pripildyta įvairios choreografijos, joje siekiama suderinti šiuolaikinio ir klasikinio šokio elementus, kuriuos kūne dar tebesaugo per du artistinės karjeros dešimtmečius sukaupta šokėjos atmintis. Todėl tai iš dalies ir pačios menininkės autobiografinis spektaklis, kuriame netrikdo kai kurių režisūrinių ir choreografinių sprendimų déjà vu.
Choreografės ir pačios trupės autobiografinį požiūrį į naująjį spektaklį paryškina ir paskutinieji vaizdo projekcijos kadrai, kur užfiksuotos spektaklio repeticijų akimirkos, galima stebėti judesio gimimo akimirkas. Nors šokio tekstas prisodrintas sudėtingų elementų, netgi akrobatinių triukų, kai kurie epizodai dirbtinai jungia vaidybinius ir judesio elementus. Toks yra Anos Pizzicato, kuriame ji ne tik kažką gaudo (drugelius? Snaiges?), bet dar ir sugeba žaisti šachmatais, o staiga pradeda balsu raudoti.
Režisūrinė ir choreografinė spektaklio aplinka nepalanki kurti ryškesnius, labiau įsimenančius charakterius, bet buvo įdomu pamatyti atsinaujinusią Kauno muzikinio teatro baleto trupę – Franco vaidmenį su įsijautimu atlieka Rytis Česaitis ir Aurimas Tiškevičius; Aną šoka jau žinomos artistės Justina Vitkutė ir Auksė Mikalajūnaitė, Franciską – viešnia iš Klaipėdos muzikinio teatro Beata Molytė.
Gerai nuteikė artistų vyrų šokio energetika, šiuolaikinio šokio plastika paremtose scenose tinkamai atrodė merginos, kurias įvairių balzganų atspalvių plazdenančiomis sukniomis aprengė Juozas Statkevičius. „Žydrasis Dunojus“ subangavo Nemuno ir Neries santakoje – geriausi šio spektaklio vertintojai tikriausiai ir bus Kauno muzikinio teatro žiūrovai.
