Sausakimšoje Žvejų rūmų salėje susirinkę žiūrovai 80-mečio sukakties proga šiltai pasveikino P.Bielskį – ilgametį Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedros vedėją, režisierių, mokslininką, dar sovietmečiu įsiplieskusio, o vėliau per visą Lietuvą nuvilnijusio klojimo teatrų sąjūdžio pradininką.
Ddaugiau kaip per trisdešimt pedagoginės veiklos metų P.Bielskis išugdė būrį mėgėjiško teatro ir pramoginių renginių režisierių, aktorių, kurie pasklidę po visą Lietuvą pratęsė savo mokytojo darbus. Jo dėmesys visą laiką krypo į nacionalinę dramaturgiją. Motiejaus Valančiaus ir Balio Sruogos premijų laureatui P.Bielskiui pernai suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.
Lietuvos teatruose pastatęs apie 30 spektaklių P.Bielskis jubiliejiniam vakarui pasirinko pjesę, primenančią Žemaičių vyskupo Jūzupo Karpio veiklą. Senais laikais šis dvasininkas užsitraukė dvarponių rūstybę dėl to, kad užjautė baudžiauninkus, gelbėjo nuo laužo raganavimu apkaltintas moteris. J.Karpis netgi išleido bulę, skelbiančią, kad savo vyskupijoje jis, o ne Romos popiežius, yra tikrasis šeimininkas.
Iš Laukuvos kilusio P.Bielskio likimas, kurį jis pats vadina nuotykių virtine, šiek tiek primena garsaus Žemaičių vyskupo gyvenimą, jo pasirinktas vertybes. Būdamas šešiolikos metų P.Bielskis išklausė Sovietų Sąjungos karinio tribunolo nuosprendį – už patriotines eiles ir kitokią antisovietinę veiklą jaunuolis buvo nuteistas kalėti 25 metus Komijos lageriuose.
Grįžęs į Lietuvą P.Bielskis studijavo Vilniaus universitete, Lietuvos konservatorijoje, baigė aspirantūrą Maskvoje. Pradėjęs dirbti Klaipėdoje pedagogas kartu su savo mokiniais Agluonėnų kaime (Klaipėdos r.) įkūrė pirmąjį mėgėjišką klojimo teatrą. Vėliau tokių teatrų tinklas nusidriekė per visą šalį, kasmet vis kitame regione vykdavo spalvingi festivaliai – Klojimo teatro krivūlės.
„Per savo gyvenimą esu sutikęs daug dorų ir garbingų žmonių, kurie mane padrąsindavo, sunkiomis akimirkomis neleisdavo pulti į neviltį, palūžti. Jie tarsi uždėdavo man ant galvos savo ranką – įkvėpdavo darbams. Tokio palaiminimo kartais labai reikia. Kai jaučiu bent vieno šalia manęs stovinčio žmogaus petį, manęs neįmanoma sustabdyti“, – kalbėjo energija spinduliuojantis P.Bielskis.
Nespėjęs nusimesti vyskupo drabužių P.Bielskis po spektaklio iškart pateko į savo bendradarbių, auklėtinių, teatralų glėbį. Prieš pedagogą klaupėsi ir anekdotų karaliaus titulą pelnęs jumoristas Raimondas Šilanskas, ir avangardinio teatro kūrėjas Benas Šarka, kiti aktoriai, režisieriai, kultūros įstaigų darbuotojai. Jis sulaukė kūrybinių organizacijų, kraštiečių iš Šilalės rajono sveikinimų.
Garbingą sukaktį švenčiančiam P.Bielskiui nusilenkė dar viena jo buvusi mokinė – Seimo narė „darbietė“ Dangutė Mikutienė, kažkada Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro fakultete įgijusi režisieriaus specialybę, o vėliau neakivaizdžiai studijavusi teatrologiją Maskvos liaudies meno universitete.
Sukaktuvininkui ranką spaudė buvęs jo bendradarbis – šiandien kadenciją baigiantis uostamiesčio meras liberalas Vytautas Grubliauskas, anksčiau Klaipėdos universitete vadovavęs Estradinės muzikos katedrai.
Gėlių puokštę P.Bielskiui įteikė dar viena politikė – savivaldybių rinkimuose į Klaipėdos mero postą pretenduojanti Seimo narė, konservatorė Agnė Bilotaitė.
Žemaičių vyskupo vaidmens atlikėjas P.Bielskis, kaip ir dera tokio rango sukaktuvininkui, Žvejų rūmų scenoje vienodai glaudė prie širdies ir laimino visus jį sveikinančius bičiulius ir gerbėjus.
Už nuopelnus puoselėjant nacionalinę dramaturgiją ir lietuvišką teatrą P.Bielskiui įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – žvaigždė „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
