Šiaulių dramos teatras iš dramaturgijos aukso klodų ištraukė dvi garsias pokario laikotarpio pjeses, kurios šiuolaikiniame kontekste atgijo su nauja minties jėga: airių absurdo dramaturgijos klasiko Samuelio Becketto „Žaidimo pabaigą“ (režisavo Paulius Ignatavičius) ir amerikiečių dramaturgijos klasiko Tennesee Williamso dramą „Geismų tramvajus“ (režisavo Algirdas Latėnas).
Jaunimo teatras vasario 26 d. parodys šiauliečiams spektaklį „Trys mylimos“ pagal Žemaitės pjesę (režisavo Algirdas Latėnas), o vasario 27 d. aktorius ir bardas Kostas Smoriginas surengs autorinį koncertą.
Skatina žaisti ir tikėti
Tuo metu, kai vilniečiai Šiauliuose vaidins Žemaitės kūrinį, šiauliečiai Vilniaus žiūrovams rodys absurdo klasiką.
Spektaklio „Žaidimo pabaiga“ veikėjai kupini stiprių emocijų, tačiau atrodo praradę žmogiškumą, virtę simboliais (tėvai šiukšlių dėžėse). O pagrindinis veiksmas – laukimas, kad įvyks kažkas viltingo, atsimuša lyg į sieną: nieko svarbaus nėra ir negali būti, o žmogus egzistuoja tik kaip absurdiškos situacijos įkaitas.
Antras svarbus akcentas – pono ir tarno (tėvo ir sūnaus) santykiai. Sukriošusį, ligotą ir piktą poną Hamą (aktorius Sigitas Jakubauskas) slaugo tarnas Klovas (aktorius Dalius Jančiauskas). Juos sieja ne tik meilė, rūpestis, tačiau ir baimė likti vienam, nors jie vienas kitam įgrisę.
Tą skausmingą ryšį sustiprina iš atminties išnyrantys pono tėvai Negas ir Nelė (aktoriai Juozas Bindokas ir Vilija Paleckaitė). Baisiausia – ne mirtis, o jos laukimas, kai ta pabaiga vis neateina ir žaidimas tęsiasi.
„Tik suvokę, jog gyvenimas yra absurdas ir neturi jokios prasmės, mes galime pamilti gyvenimą ir paversti jį žaidimu, pilnu tikėjimo. Tada pasidaro kažkaip lengviau kvėpuoti, dingsta susireikšminimas, perdėtas prasmingumas, gal net pavydas, o gal net ir daugiau mūsų gyvenimą varginančių jausmų ir klausimų,“ – sakė spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius.
Laimės troškimas ir šiurkšti realybė
Vasario 27 d., vakarą – „Geismų tramvajus“. Tennesee Williamsas už šią pjesę buvo apdovanotas Pulicerio premija. Algirdas Latėnas vyko statyti „Geismų tramvajų“ į Šiaulius dėl pagrindinių veikėjų – Blanšos ir Stenlio, nes tikėjo, kad geriausiai juos gali įkūnyti aktoriai Monika Šaltytė ir Rolandas Dovydaitis, o dirbdamas atrado ir Stelą (Inga Jarkova) bei Mičą (Aurimas Pintulis).
Režisieriaus nuomone, „Geismų tramvajus“ – „absoliučiai laiko nepaliesta pjesė, o medžiaga – velniškai sunki. Norėtųsi, kad po spektaklio kažkiek pasikeitę išeitų visi: ir aš, ir aktoriai, gal net ir žiūrovai“. Šiauliuose šis spektaklis vaidinamas perpildytoje salėje.
„Geismų tramvajus“ – meilės, laimės troškimo ir žiaurios tikrovės konfliktas, kuriame susitinka trapi, virš realybės plevenanti Blanša ir pragmatiškas Stenlis, kurio esminė savybė – jėga. Kai Tennesee Williamsas rašė pjesę „Geismų tramvajus“ (1947 m.), jo kurtas amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdas su tautų maišalyne, primityvių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša buvo to laikmečio permainų aktualija. Šiuolaikiniame migracijos kontekste žiūrovams Stenlis ir jo draugužiai gali pasirodyti visiškai normalūs žmonės. O trapios sielos, nepraktiška Blanša?
Svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka ir dailininko Gintaro Makarevičiaus kurta scenografija: laiptai, langai, erdvės per kelis aukštus, net kanalizacijos vamzdžiai tarsi muša dramatišką ritmą. Spektaklyje skamba kompozitoriaus Lino Rimšos kurta muzika – tradicinis džiazas, sujungtas su šiuolaikiniais ritmais. Džiazo intarpus gyvai atlieka saksofonininkas Gediminas Brūzga.
Veikėjų kostiumus sukūrė dizainerė Sandra Straukaitė. Prabanga ir rafinuota elegancija dvelkia Blanšos kostiumėliai ir stilingos suknelės, net chalatas plazda aistra. Nerūpestinga Stelos apranga atskleidžia vaikišką naivumą. Atsainus ir tik jam patogus Stenlio apsirengimo stilius tiesiog pulsuoja patino pasitikėjimu.
