Dažną šio autoriaus kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir jo paties retus pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika plodavo ir švilpdavo. Susižavėjusi ir pasipiktinusi. Abejingų nebūdavo.
Ir po rašytojo mirties jo kūrybos vertintojai nesutaria, kas gi buvo Th. Bernhardas. Didysis vienišius ar draugiškas keistuolis, „gimtinės“ dainius ar bohemiškas didmiesčio dykinėtojas, savojo lizdo teršėjas ar negailestingas tiesos sakytojas, pesimistas ar optimistas, niūriausių ar smagiausių tekstų autorius?
Apie Th. Bernhardo kūrybą su režisieriumi K. Lupa „Menų faktūros“ portale kalbasi teatrologė Daiva Šabasevičienė.
-Esate vienas didžiausių Th. Bernhardo tyrinėtojų praktikų. Kaip jį atradote ir kiek plėtėsi žinios statant daugelį jo kūrinių?
-XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, dar Th. Bernhardui gyvam esant, nusipirkau jo romaną „Kalkverkas“, užsilikusį Literatūros leidyklos knygyne. Knyga mane sukrėtė, paskatino pradėti naują kelionę po žmogaus būsenas, naują žmogiškojo „aš“ pasakojimą.
Vienas kitą sekę Th.Bernhardo prozos ir pjesių pastatymai suteikė man drąsos išlaisvinti savąją intuiciją. „Ištrynimas“ man tapo lūžio tašku, radikalia visų melagysčių, kurias paveldėjome iš praėjusių kartų, revizija. Taip pat ir mano paties, kaip menininko, melagysčių revizija.
-Th.Bernhardas yra sulaukęs pačių įvairiausių apibūdinimų: agresyvus pesimistas, mizantropas ir pan. Kokius bruožus išskirtumėt Jūs?
-Tai žmogus, kuris prikišamai parodo mūsų klastą, tai demistifikatorius, drovaus, kultūros draudžiamo žmogiškojo AŠ monologo atradėjas ir aistringas gynėjas.
-Ar pažinojote Th. Bernhardą asmeniškai?
-Ne, tik kartą parašiau jam laišką, išreikšdamas savo begalinį susižavėjimą „Kalkverku“ ir prašydamas leidimo rašyti jo inscenizaciją. Sulaukiau neigiamo atsakymo, nes tai norėjo padaryti jis pats. Praėjus metams nuo šio susirašinėjimo jis mirė, tada prašymą pateikiau jo broliui. Taip prasidėjo mūsų pažintis, vėliau ir draugystė su Thomaso broliu Peteriu Fabianu.
- “Didvyrių aikštėje“ nuo pat pradžių užsimenama apie teatrą. Kūrinio ekspozicija po truputį tampa itin teatrališka. Kaip Jūs apibūdintumėte jo teatro pajautą?
-Th.Bernhardo santykis su teatru yra kupinas prieštaravimų. Jis kritiškai vertino šiuolaikinį teatrą ir jo kūrėjus, tą didžiulę apgaulę, kuri užvaldžiusi šią instituciją. Kartu jo kūryboje slypi nepaprasta teatrinė jėga, be to, jį labai žavėjo bendradarbiavimas su Clausu Peymanu, Vienos „Burgtheater“. Jis buvo Emanuelio Becketto šalininkas – tai aiškiai matyti pirmuosiuose jo teatriniuose tekstuose.
-Įdomi dermė – išorinė autoriaus ramybė, nežymi šypsenėlė ir neįtikėtinos energijos tekstai. Tiesa, kai kuriuose jo interviu galima pastebėti tam tikrus minčių šūvius, kai nesibaigus klausimui, jis žaibu pateikia atsakymus. Tokie asmeniniai proveržiai matomi ir skaitant jo tekstus. Ką Jūs manote apie Th.Bernhardo herojų asmenybes?
-Jis, kaip ir jo herojai, buvo nesuvaldomas monologistas, jo mintys veržėsi lyg vulkanas, jis buvo pasiutiškos minties, jos nenuspėjamo kelio mediumas. Šis reiškinys jam prilygo literatūrinės veiklos prasmei. Jis – žmogiškojo monologo anarchijos kūrėjas, galintis atrasti daugiau nei patį save.
Vidinis monologas išsivaduoja ir naujai mato realybę, tampa nepriklausoma būtimi, mato ir save patį su visomis savo klaidomis, su visa apgailėtina žmogiška esme.
-Ar sutinkate, kad „Didvyrių aikštė“ – labiausiai autorių atskleidžianti pjesė, o pagrindinis herojus – lyg jo „alter ego“?
-Ši pjesė kartu yra ir sielvarto, bejėgiškumo išraiška – viso to, kas jį supo paskutiniais gyvenimo metais. Jo tėvynė vis labiau panėšėjo į erdvę, kurioje jis tiesiog negalėjo kvėpuoti. Žmonių sielose besiskleidžiantys nacizmo likučiai – nesuvokti, neperprasti.
Visa tai liejosi iš jo vaizduotės ar tiesiog jo fiziologiškai juntamo begalinio žmogaus šlykštumo – kaip nuodų, žmogaus katastrofos erdvės, iš kurios būtina pabėgti, kad išgelbėtum ne tik savo garbę, bet ir TIESOS GALIMYBĘ.
-Jo dramų konstrukcija giliai psichologinė – kuo labiau gilinamasi į detales, tuo greičiau skleidžiasi pasaulis. Iš karto „judinamos“ ne tik potekstės, bet ir giluminė kūrinio mintis. Jis tarytum užminuoja lauką minties sprogimui, kuris negali neįvykti.
-Galima pasakyti dar daugiau: jo tekstai atskleidžia naują psichologiją – visiškai kitokią, nei, pavyzdžiui, Antono Čechovo tekstai. Žmogus iškyla kaip indas, kupinas nesuvokiamo turinio, kurio proveržiai tuo pat metu atneša ir nenuspėjamus pokyčius. Be tos kaitos asmenybė yra negyva, nuodinga, nepažini – neigiama šio žodžio prasme.
-Th.Bernhardas – puikus klasikos žinovas, jo dramaturgija savo konstrukcijomis kartais primena A. Čechovo, Williamo Shakespeare’o dramas, kalbos turtingumu – Gustave’o Flaubert’o prozą, bet jis išsiskiria tuo, kad labai daug ką išsako ne vien potekstėmis, bet ir tam tikru skaidrumu. Bernhardas tarytum ištrina vieną tekstą ir ant jo rašo kitą. Mes lygiagrečiai skaitome du tekstus, tarytum pasaulį regėtume per du skirtingus langus.
-Sutinku. Th.Bernhardo tekstai – tai palimpsestai. Įvairūs jų sluoksniai ryškėja vienas iš po kito. O tie originalieji žmogiškos minties kūriniai, kitos minties klajonės jau nebėra tokie, kokie buvo anksčiau. Pats procesas juos pakeitė ir iškraipė – procesas, susijęs su šią akimirką rašomu tekstu.
Tai vienas iš Th.Bernhardo atradimų – šią akimirką vykstantis kūrybinis procesas viską keičia kaip liga; visa, kas panaudota iki šio proceso, privalo keistis ir niekad nebus panaudota taip, kaip anksčiau.
-Pjesėje labai aštriai užkabinama tolerancijos tema: kalbama, kad Austrijoje žmogus privalo būti arba nacionalsocialistu, arba kataliku, visa kita nebus toleruojama. Su panašiais kraštutinumais gyvena ir XXI a. Europa. Ji tarytum daug ką toleruoja, tačiau lygiagrečiai vyksta tylusis genocidas. Kokias paraleles Jūs išskirtumėte?
-Šiandiena į paviršių vėl iškelia iracionalų žmogaus turinį, tai, kas nepasiduoda logikai ar idealistiniam moralinės tvarkos troškimui. Nuodai, įsismelkę į žmogų, į individą, į žmonių grupę, nesiduoda išvalomi.
Atskirų žmonių požiūriai, įsitikinimų kovos yra šių nuodų nuotekos. Visa didi humanistinė veikla, visas tolerancijos formavimo darbas pasirodo kaip labai trapus statinys, galintis bet kurią akimirką sugriūti – lyg neturėtų pamatų. O gal jų ir nėra... Vaiduokliškas pastatas be pamatų – tai grėsminga vizija, ryškėjanti jo tekstuose. Tolerancija vėl tampa panaši į vaiduoklį.
-Pjesės pradžioje Th.Bernhardas itin taikliai charakterizuoja aplinkybes, jo labai tikslios remarkos, jis nusako ne tik kambario tūrį, „pastebi“ mažą skylutę kostiume. Pjesės veiksmas prasideda nuo tarnaitės žiūrėjimo pro langą; ji rankoj laiko dulkių skudurėlį. Kiek įvairios detalės turi įtakos kuriant spektaklio materiją? Ar Jūs stengiatės jas išlaikyti?
-Tikrai nenorėsiu prarasti to, ką atskleidė Th.Bernhardas savo „mažosiomis smulkmenomis“. Tačiau tai nereiškia, kad tapsiu jų belaisviu. Kaip visada norėsiu sukurti erdvę savo autonomiškam kūrybiniam procesui.
- “Didvyrių aikštę“ Clausas Peymannas užsakė Th.Bernhardui 1988 m. minint Austrijos prijungimo prie Vokietijos penkiasdešimtmetį. Šios premjeros pasirodymą lydėjo įaudrinta, isterija virstanti atmosfera. Ar tikitės panašios reakcijos Vilniuje?
-Sunku pasakyti. Tokios galimybės neatmetu.
-Lietuvos teatre kol kas geriausiai Th.Bernhardą yra perkandęs Valentinas Masalskis. „Didvyrių aikštėje“ jis atliks pagrindinį vaidmenį. Ar pastebėjote šio aktoriaus maištingumą, tam tikrą bernhardišką sielą?
-Taip! Tai svarbiausia. Manau, kad šio vaidmens neįmanoma suvaidinti. Reikia jame būti mąstant savomis mintimis. Džiaugiuosi, kad susitikau ne tik su aktoriumi, bet ir su partneriu, kuris nepripažįsta minties kompromiso.
-Lietuvoje lankėtės ne kartą. Ką Jums reiškia Lietuva?
-Man tai – žavinga paslaptis. Tai vieta, kur mūsų praeitys sukaupusios daugybę prietarų. Dar tiek daug visko reikia esmingai pažinti, surasti drąsos peržiūrėti! Tikras bernhardiškas nuotykis.
* * *
Zalcburgo apylinkėse prabėgusi Th.Bernhardo vaikystė ir jaunystė nebuvo iš linksmųjų: karas ir pokaris, be¬tėvystė, motinos meilės stoka, žeminantis skurdas, nuo šešiolikos metų nepagydoma, mirtina, kaip tvirtino gydytojai, širdies ir plaučių liga, nuolatinė akistata su mirštančiaisiais ir mirtimi ligoninėse. Th.Bernhardo pjesės ir romanai – tai viso gyvenimo bandymas įveikti šią nelengvą patirtį, bandymas išgyventi „mirtinomis“, pasak jo paties, sąlygomis.
Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vai¬dybos meną, Th.Berhardas jau nuo 1957-ųjų atsidėjo literatūrai. Skaitytojai jo vardą įsidėmėjo jau 1963 metais, išėjus romanui „Speigas“. Netrukus pasirodė jo apysaka „Amrasas“ (1964), romanai „Sutrikimas“ (1967), „Kalkverkas“ (1970), „Korektūra“ (1975), „Grimzdėjas“ (1983), „Senieji meistrai“ (1985), „Ištrynimas“ (1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975–1982). Daugelyje savo kūrinių rašytojas vaizduo¬ja gūdų gimtąjį kraštovaizdį, žmonių santykių šaltį ir beviltišką gyvenimą.
Pirmąją dramą – „Šventė Borisui“ – Th.Bernhardas parašė 1968-aisiais, tačiau labiausiai išgarsėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje pjesėmis „Medžioklės draugija“ ir „Įpročio jėga“. Abi jos buvo pastatytos 1974 metais, o po jų kone kasmet iki 1989-ųjų, iki pat autoriaus mirties, garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo vis naujos pjesės: „Prezidentas“ (1975), „Imanuelis Kantas“ (1978), „Į užtarnautą poilsį. Vokiečių sielos komedija“ (1979), „Pasiekę tikslą“ (1981), „Ritter, Dene, Voss“ (1984), „Teatralas“ (1984), „Didvyrių aikštė“ (1988).
Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į rampos šviesą visuomenės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius, nenusisekusius menininkus.
Thomas Bernhardas už savo kūrybą 1965 m. buvo apdovanotas Bremerio literatūros, 1968 m. – Didžiąja Austrijos valstybės ir 1970 m. – Georgo Büchnerio premijomis.
www.menufaktura.lt
