4
Dainos teatro programas kurdavo trise – Vytautas Kernagis, Andrius Kulikauskas ir Marijus Šnaras. Kernagiui rūpėdavo spektaklio visuma, kaip sako Šnaras, o jam ir Kulikauskui – muzikinė programos išraiška. Kurdami programą antrajam Dainos teatro sezonui, jie norėjo papasakoti žmogaus gyvenimą – nuo vaikystės iki senatvės. Repetuodami sukonkretino tikslą: pasakojo savo kartos biografiją. Todėl tiko ne tik visų trijų programos sumanytojų dainos, bet ir Brodo „chebros“ klasika, dainos, skambėdavusios šokiuose – Olego Zacharenkovo „Žemės riešutai“, Kęstučio Antanėlio „Nieko man nereik“.
Atsirado vietos ir Virgio Stakėno dainoms, nors, Kulikausko įspūdžiu, Kernagis nemėgo Stakėno dainavimo manieros: „Kai Vytas klausydavo Stakėno įrašų, matei, kad nemėgsta.“ Kernagiui buvo nepakeliama, kad yra painiojamas su Stakėnu ir kad, klausydamas Stakėno įrašų, kartais net pats nebesupranta, kas dainuoja – Kernagis ar Stakėnas. Tačiau Stakėno dainas jis vertino. O Stakėnui patiko, kaip Kernagis jas interpretuoja, nors karštų ginčų ir Stakėno pasipriešinimo būta. „Kernagis, paėmęs kokią dainą, taip ją padaro, kad klausai jos kaip Kernagio dainos, į galvą neateina, kad gali būti kitas autorius. Dainos teatras ėmė mano dainas. Po to net aš, savo dainas atlikdamas, dainuoju jas taip, kaip tai padarė Kernagis“, – pripažįsta Stakėnas.
Programa vadinosi „Kryžkelė“. Ji buvo, Birulio žodžiais tariant, „atvirai niūri. Biografija nuo gimimo iki savižudybės – viskas per dainų tekstus, per atmosferą. Daug Šnaro dainų. Iš viso – didelė Šnaro įtaka“. „Kryžkelei“ nebuvo lemta pasiekti publikos. Filharmonijos meno taryba nesutiko. Tarybos sprendimo, prisimena Tilvytis, ansamblis laukė labai ilgai. Kernagis jiems citavo kultūros viceministro Dainiaus Trinkūno frazę: „Dabar pabarstom eglišakių ir išeinam – po estradinio koncerto?!“ Programą teko tvarkyti. Palengvinti, praskaidrinti, „nuimti visus niūrumus“, kaip prisimena Birulis. O premjera Klaipėdoje jau paskelbta, bilietai parduoti, jau reikia važiuoti ir koncertuoti. Tada Dainos teatras staigiai parengė programą „Linkime paploti“. Vytautas Kernagis tiesiog suskaičiavo, kad jis jau visas dešimtmetis profesionalioje scenoje, o nuo pirmos dainos „Margi sakalai“ sukūrimo bus praėję du dešimtmečiai – tos sukaktys ir tapo pretekstu. Iš tiesų tai buvo Kernagio benefisas. Nuo „Išeinu“, „Pupos“, „Milžinų“, „Severiutės“ iki „Tamošiaus...“, „Kaip gražu miške“ ir „Santechniko...“ Antroje dalyje skambėjo ir Virgio Stakėno, Marijaus Šnaro dainos, vėl tiko ir „Greitakojai futbolistai“. Premjera buvo išgelbėta, o šiek tiek pakeista „Kryžkelė“ netrukus virto „Liepsnojančio krūmo link“. Kaip anuomet sakė Kernagis: „Ji skirta pamėgusiems „Kur giria žaliuoja“ pirmą dalį. O antros dalies gerbėjams šiemet skiriame programą „Linkime paploti“.
Duodami interviu po pirmojo sezono sėkmės, Dainos teatro artistai tikėjo, kad jau turi juos atpažįstančią publiką.
Andrius Kulikauskas: “Mes tapom profesionalesni, nes jau žinom, ko laukti vieniems iš kitų. Be to, išdrąsėjom scenoje, nebebijom žiūrovų nustebinti tuo, prie ko jie nėra pripratę – juk į koncertus susirenka sava publika.“
Ta publika, kuri mąsto – tokios laukia Kernagis.
Taigi – antrąjį Dainos teatro sezoną scenoje atsirado biografija kartos, kuriai jau trisdešimt penkeri, ir, pranašavo Kernagis, „didesnė gyvenimo dalis gal jau nugyventa“. Lyg nujausdamas, kad jam liko tik du dešimtmečiai. Pradžioje Kernagis dainavo „Sužeisto vaiko užkalbėjimą“ (Martinaičio eilėraštis), rūsčiai klausdamas: „O kas būt gyvu tave išmokė, / kas davė tau žemę ir motiną?“ Penkiolika dainų ir baladžių buvo puiki erdvė visam Dainos teatrui. „Kaip niekad geri dainų tekstai. Kartais net geresni už muziką“, – džiaugėsi Kulikauskas. O Kernagis perspėjo būsimus klausytojus: „Kai kurios eilės gal kiek neįprastos mūsų estradai, tačiau baladėms tai normalu.“ Jis net tikėjo, kad keli Dainos teatro programos numeriai „taps šių metų lietuvių estrados bestseleriais“.
Programos finale Kernagis deklamavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Liepsnojantis krūmas“, kuris jam dar paaugliui padarė įspūdį. Ir dabar, iš juodos tamsos ištrauktas raudono spindulio, Kernagis dalijo poeto išmintį visiems:
Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti –
savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.
Publikos užteko aštuoniasdešimt keturiems koncertams. „Liepsnojančio krūmo link“ – mažiausiai pažiūrėta Dainos teatro programa, nors, tarkime, teatruose ne kiekvienas geras spektaklis per metus būna suvaidinamas aštuoniasdešimt keturis kartus.
Greičiausiai „Liepsnojančio krūmo link" turėjo tapti Kernagio „būti ar nebūti“. Kažkas didelio, gražaus ir tyro, kaip kadaise sakydavo Sudužusių širdžių namuose. Tačiau „nuobodoka buvo ta programa“, – patvirtina Dalia Kernagienė. Jau antrą sezoną artistas bando įsijausti į ganytojo vaidmenį, bet rūstumas netinka Kernagiui. Apie rimtus ir skaudžius dalykus jam labiau sekasi kalbėti tada, kai nenugenėja savęs iki pamokslautojo. Nusivylusi, tačiau artistą vertinanti publika galėjo tik raginti: Kernagi, linksminkimės, mes pražūsim be tavo ironijos. „Susimilk ant mūsų – / ant luošų, / ant laimingų“ – kaip ankstesnėje programoje Kernagio deklamuotoje Martinaičio „Ašaroje“.
Užtat programa „Linkime paploti“ buvo pats tas. Tiko ir artistui, ir jo gerbėjams, kurių per dešimtmetį prisirinko nepaprastai daug. Koncertų – net šimtas devyniasdešimt keturi, ne per metus, žinoma. Per šią programą Kernagis galėjo pajusti, kaip labai daugeliui reikalingos jo senosios dainos. Ir pats jas labai mylėjo, kaip sako Dalia Kernagienė. Vienas klausydavo savo įrašų iš to laiko, kai dainos srūte sruvo, sukurdavo po kelias per vieną dieną, – kaip tąkart, kai atrado Saukaitytės poeziją ar Gedos „Strazdą“. Pradėjęs dirbti Filharmonijoje, Kernagis vis mažiau kūrė dainų. Kada gi kursi, jei per gastrolių metus su Dainos teatru, Gintaro Tilvyčio skaičiavimu, namie būta gal tik du mėnesius.
5
Į Dainos teatro vasaros gastroles Vytautas Kernagis pasiimdavo sūnų Vytuką, kuris tuo laiku buvo jau beveik dešimtmetis. Trisdešimt trejų sulaukęs Kernagis jaunesnysis nepamiršta tų kelionių.
Vytautas Kernagis jaunesnysis: “Kiti vasaras leido pas senelius kaime ar miesto kieme, o aš – su Dainos teatru. Man tai buvo ir įdomu, ir savaime suprantama, neprotestavau. Vasaros su artistais: scenų prisižiūriu visokių, žodžių nelietuviškų išgirstu, posakių. Koncertai baigdavosi vėlai, į viešbutį parsivelkam apie vidurnaktį, juodai nusikalę, todėl naktim dar sėdėti su jais nebeturėdavau nei jėgų, nei noro. Eidavau miegot.
Ėmė mane turbūt todėl, kad nebuvo kur palikti. Kartu ir mano dviratį „Školnik“ vežiojo. Mėnesiais važinėdavom. Žinojau, kai įeinam į viešbutį, pirmas veiksmas, kurį būtina atlikti – ne lagaminus pasidėti, ne į tualetą, ne batus nusiauti, o išjungti radijo tašką. Nes jeigu neišjungsi, penktą ryto tave pažadins himnas, visu garsu. Išjungiu, pasidedam daiktus, papietaujam. Tuo metu į sceną iškraunama aparatūra, ji montuojama, artistai patikrina garsą. Laisvas laikas. Kažkur einam su tėčiu. Porą valandų iki koncerto aš dingstu, nes žinau – tėtis ruošiasi, jis turi pabūti vienas. Žinojau, supratau, man nieko nereikėjo aiškinti ar raginti. Aš ir neklausdavau kodėl.
Programas mokėjau atmintinai. Kiek gali vieną programą žiūrėti? Kai jau atsižiūriu, klajoju po tuos kultūrnamius, kur jie koncertuoja. Žinojau, kur kokie koridoriai, posūkiai, atsarginiai išėjimai, kokie vamzdžiai rūsiuose, kada išlįsti pasižiūrėti, kas scenoje, – nes būdavo tokių momentų, kuriuos kiekvieną kartą norisi pamatyti. Niekaip negalėdavau atspėti, kaip tėtis sugeba tamsioje scenoje atsistoti tiksliai toje vietoje, kur Birulis įjungia raudoną spindulį. Čia tada, kai jis deklamavo „Liepsnojantį krūmą“. Rimčiausia programa. Mažai žmonių į ją ateidavo, iki eilėraščio ne visi išlaukdavo. Kažkur sėdėjo dešimt penkiolika žmonių salėje. Apie tai artistai nešnekėjo. Visi suprato, kad nepataikė. Mažai yra žmonių, kurie į estradinį koncertą ateitų klausytis. Nebuvau dar toks protingas, kad viską suvokčiau, bet man buvo skaudu. Ir jaučiau, kaip jiems blogai. Chrenovai.
Jie turėjo ir linksmesnę programą „Linkime paploti“. Prieš koncertą einu per miestelį, matau afišą ir Dainos teatro ženklą, galvoju: jeigu ir į šitą programą taip neateis, tėtis bus liūdnas. Žiūriu – eina žmonės. Yes!
Kai aparatūra sudėta scenoje, man būdavo labai įdomu apžiūrėti visus laidus, kas kaip sujungta. Kulikausko „Korg“ buvo įdomiausias daiktas – ne todėl, kad juo groti galima, man patiko, kad jis turi daug funkcijų. Garsininko pultas – įdomu, bet apšvietėjo pultas įdomiau, nes kai pajudina, iškart aiškiai matai rezultatą. Atrodo, Šventojoje pastebėjau, kaip Birulis reguliuoja apšvietimą rankena ant vieno salės aparato: pasuka – keičiasi įtampa, iš pradžių vos šviesu, tada stiprėja iki visiško ryškumo, po to temdo. Nutariau, kad aš irgi galiu. Iki koncerto gal dvidešimt minučių, žmones jau leidžia į salę. Priėjau ir pasukau tą rankeną. Matyt, per greit sukau, visos lempos perdegė. Tėtis priėjo tokiu veidu... Sako: „Daugiau niekados šito nedaryk.“ Jokių kitų žodžių. Buvo aišku visam gyvenimui. Mes iš viso mažai šnekėdavom. Nes viskas suprantama.“
Kulikauskas ir Tilvytis Vytukui po daug metų sakė, kad jie vis pasvarstydavo, kas iš to vaiko užaugs – tiek visko prisižiūri keliaudamas su artistais... Užaugo ne artistas, o informacinių technologijų profesionalas. Rimtas ir valdingas kaip tėvas. Nors tėvai menininkai, ir dar laisvi menininkai, Vytukui atrodė, kad šeima niekuo iš kitų neišsiskyrė.
Vytautas Kernagis jaunesnysis: “Namuose buvo suprantama, kad iki vienuoliktos ryto turi būti tylu, nes tėtis miega. Jeigu jis pasirodo kokią devintą ryto, neįtikėtina – kas čia, kažkokia ypatinga diena? Jo darbo laikas – nuo vienuoliktos ryto iki kokių trijų dienos, po to nuo septynių vakaro iki pirmos valandos nakties. Ne grafikas, bet ritmas toks. Kada jis namie dirba, net nepastebiu. Gal kai mes mokykloje? Kartais dirba, kai mes namie. Tada suprantam, kad nereikia garsiai leisti savo muzikos, iš viso nereikia triukšmauti, nereikia lįsti į jo kambarį, nereikia klausinėti, ar jis nori valgyti, ar dar kokių niekų. Į kambarį, kur žmogus dirba, neįeinama. Į dirbantį nesikreipiama. Tėtis to nereikalavo, bet tai visiems savaime suprantama ir kartoti nėra ko.“
6
Per pirmuosius Dainos teatro sezonus Vytautas Kernagis nenuolaidžiavo publikai, jei ši rinkdavosi ne klausytis dainų, o palinguoti ir paploti jų ritmu. Norvydas Birulis, stebėjęs tuos konfliktus prie savo pulto, sako, kad iš esmės Kernagį galima suprasti, – pagalvokim, kokia buvo Dainos teatro auditorija.
Norvydas Birulis: “Visa estrada gi buvo labai vienoda: atvažiuoja koks nors ansamblis, pagroja bumčikus, visa salė palinguoja, paploja į ritmą – ir išsiskirsto visi patenkinti. Nebuvo jokio skirtumo, kas koncertuoja. Ir atvažiuoja Dainos teatras – dainos su mąsliais tekstais, kažkokie siužetai... Publika dažnai nesusiorientuoja, kur jinai atėjo. Nes ėjo į estradinį koncertą, kur viskas kaip visada. Įsismagina, ima ritmiškai ploti! Tada Kernagis juos tildo, liepia klausytis ir galvoti, o jeigu kas įsilinksminęs, tai tegu netrukdo žmonėms. Įjungiu neutralią šviesą, kol jis barasi... Yra buvę keli atvejai, kai Kernagis nutraukia dainą, sustabdo koncertą ir vos nesusirieja su publika. Aišku, publika būdavo tokia, verta šito. Dažniausiai – kaimuose. Bet kartą buvo ir Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, kur įsilinksminę jaunikaičiai klykavo iš balkono – džiugiai, laimingi, kad jie sėdi tame koncerte. Kernagis išvadino juos beraščiais, pareikalavo, kad jeigu jiems nepatinka klausytis, tegu eina lauk, pinigus grąžinsime. Salėje tokiais atvejais mirtina tyla, po to koncertas tęsiamas, bet jis jau apgadintas, ir visas Dainos teatras pakankamai supykęs ant Kernagio. Bandėm jam ką nors sakyti, neišgirsdavo – juk tai kritika jo adresu, vadinasi, skausminga. Visi mes jautėme, kad darome fainą dalyką, originalų, todėl daug ką jam atleisdavom. Bet po atvejo Profsąjungų rūmuose kitą dieną Kernagis atsiprašė Dainos teatro, kad pasikarščiavo.“
Gintaras Tilvytis: “Scenoje esi Kernagio užnugaris, o kai jis pradeda tuos konfliktus su publika, pasijunti durniaus vietoje: tas, kurį tu gini, pjaunasi su kokiu trūkusiu traktoristu, šūkaujančiu iš salės galo. Kuris kurį perspjaus! Kurio chochma bus paskutinė! O mes stovim, laukiam. Po koncerto Šnaras sako Kernagiui: būk tu profesionalas, nenusileisk iki jų lygio. Ne, jis konfliktuos ir dar pamokys, kaip reikia klausyti mūsų koncerto. Nes jie ne taip klauso, kaip Kernagiui reikia. Mes dar pasvarstydavom, kad gal jis pats nori tokių situacijų? Gal laukia. Ir prieš kiekvieną koncertą spėliodavom: šiandien kibs ar nekibs? Nes paprastai visada kibdavo toj pačioj vietoj. Lyg publika kažkokiu būdu žinotų, kada erzinti Kernagį.“
Per tokius konfliktus su publika Kernagis nekęsdavo pats savęs. Jis, Kernagis – bejėgis, nevaldantis situacijos. Apie vieną atvejį pasakojo: „Supykau, kad publika nesupranta manęs. Tai sunku paaiškinti. Dainavau „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, o klausytojai tai priėmė kaip smagią dainelę. Visi lingavo, dainavo kaip užstalės dainą. Pradėjau pykti ir visas koncertas neteko prasmės.“ Bet vėliau Kernagis pasimokė: „Galų gale įsisąmoninau, kad publika visada teisi. Jei ji tavęs nesupranta, vadinasi, darai kažką ne taip. Ir nors tu scenoje šeimininkas, bet esi ir publikos tarnas.“ Su publika, nutarė Kernagis, reikia kalbėti jos kalba. Vaizdinga jo išvada: „Supranti, tu negali su uzbeke kalbėt lietuviškai. Su uzbekais reik uzbekiškai kalbėti.“
7
Su savo pirmąja švelnaus balso soliste Rita Mironaite Dainos teatras atsisveikino po pirmosios programos, – paaiškėjo, kad ji iš prigimties nėra artistė, repeticijos virsdavo kančia. Kernagis ieškojo būtent artistės, ne vien dainininkės.
Kad Ilona Balsytė tiktų estrados teatrui, Vytautas Kernagis galėjo nuspręsti dar tada, kai Dainos teatro nebuvo. 1982-aisiais Konservatorija rinko aktorių kursą estradai, todėl į priėmimo komisiją pakvietė Kernagį. Šis kursas studijų metais buvo pravardžiuojamas „konferansais“ ir penimas pažadais, kad jų garbei Lietuvoje atsiras Miniatiūrų teatras. Bet baigėsi tuo, kad jie buvo išsiųsti į Kapsuką (dabar Marijampolė), iš kur gana greitai išsilakstė ir 1989 metais įkūrė pirmąjį šiose platumose nepriklausomą Keistuolių teatrą. Studijuodami jie dainavo, kūrė monospektaklius ir kitokias programas – rengė repertuarą, kuris tiktų mistiniam Miniatiūrų teatrui. Per egzaminus ar pasirodymus Kernagis užeidavo pasižiūrėti, stebėjo, kaip jie laikosi scenoje, kaip dainuoja. Baigiantis 1985-iesiems, per priešpaskutinę „konferansų“ sesiją, katedros vedėjai ir kurso vadovei Irenai Vaišytei Kernagis pasakė, kad Iloną Balsytę kviestųsi į Dainos teatrą. Iki diplominių spektaklių, kurie paprastai rodomi birželį, artistė turėjo laiko apsispręsti. Dainos teatras irgi.
Ilona Balsytė: “Kulikauskas pasikvietė mane, išklausė, kaip aš dainuoju. Kernagis, Kulikauskas, Šnaras pažiūrėjo, sutiko, kad aš tikrai tinku jiems. Nekrošius mane kvietė į Jaunimo teatro spektaklį. Vancevičius siūlė Akademiniame dirbti. Šiaulių dramos teatras laukė viso kurso. Ir Kernagis kviečia į ansamblį. Ir aš galvoju: galiu įsivaizduoti, kaip gyvensiu dirbdama teatre, bet estrada – čia kas per reikalas? Koks ten mano gyvenimas bus? Visiška nežinomybė. Pažiūrėjau aš tą pirmąją programą „Kur giria žaliuoja“. Įdomu. O Kernagis man pasakė: „Man trūksta teatro, noriu, kad būtų ne estradinis ansamblis, o estrados teatras, kokio Lietuvoj nebuvo. Aš aktorius ir man reikia pastiprinimo, nes visi kiti – vien muzikantai.“ Ir sutikau. Nors visiškai nežinojau, ką turėsiu daryti. Man buvo baisu ir įdomu.
Mūsų diplominiai – birželį, o rugpjūtį jau koncertas „Baltijos jaunystės“ festivalyje. Tūkstantis žmonių salėje! Tai buvo „Liepsnojančio krūmo link“. Padarė, kad mano pasirodymų programoje nebūtų daug. Aprengė raudonu drabužiu... Gal aš scenoje atrodžiau drąsi ir laisva, bet su raudona suknia jaučiausi per ryški. Aišku, to reikėjo: jie visi pilki, o aš raudona. Man dar baisu, aš nenoriu nieko veikti toje scenoje, o raudonas rūbas mane išneša į priekį ir turiu tai pateisinti. Vėjas pučia, nieko nesuprantu, šalta, kojos dreba. Visada Palangos Vasaros estradoje vakarais būdavo šalta. Skersvėjis scenoje. Išėjau... Dainavau kelias dainas. Kernagis Justino Marcinkevičiaus eilėraštį skaitė. Kaip sapne. Paskui, žiūriu, baigėsi. Toks buvo mano pirmas koncertas. Ne kokiam miestely. Palangoj! Festivalyje!“
Ilonai Balsytei atrodė sunku ne vien dėl to, kad ji pradeda gyvenimą scenoje, – ir pati programa buvo sunki: „Giliai prasminga, toks lietuviškas gruzas. Vienos prasmės... Po to ir pats Kernagis sakydavo: mes turime groti tai, ko žmonės laukia, jiems turi būti gera, kad jie norėtų ateiti. „Liepsnojančio krūmo link“ žiūrovui dar neturėjo būti gera – tu, žiūrove, sėdėk ir suprask, ką mes čia darom.“
Tuo metu Ilona Balsytė galėjo dainuoti, nors nuo vaikystės turėjo bėdų dėl balso stygų, studijų metais jas teko operuoti, paskui labai saugotis. Bet kai prasidėjo Dainos teatro gastrolės – po keliolika ir net po keliasdešimt koncertų per mėnesį – paaiškėjo, kad Ilona tiek dainuoti nepajėgs. Todėl Kulikauskas prisimena: „Solinių kūrinių ji nedainavo, tik pritarė. Kaip artistė – labai savo vietoj.“
Ilona vis nepamiršta, kaip per filmavimus jai už nugaros teatrų aktoriai kalbėdavę: įsivaizduojat, TEATRĄ (žvilgsnis ir rankos į viršų) iškeitė į kažkokią estradą (žvilgsnis ir rankos žemyn)! „Aš buvau kaip išdavikė. Bet tuo metu buvau tvirtai apsisprendusi“, – sako Ilona Balsytė.
8
Andrius Kulikauskas: “Repetuodavom iš pradžių Filharmonijos ketvirtam aukšte, kur aš „Vilniaus aidams" turėjau patalpą. Paskiau Dainos teatrui davė labai geras patalpas pirmam aukšte, kur anksčiau geležinkelio kasos buvo – į kairę nuo paradinio įėjimo. O kai prasidėjo Filharmonijos rekonstrukcija, visi kolektyvai perėjo į Ignoto bažnyčią. Mes turėjom kambariuką pirmam aukšte. Ten repetavom. Iš pradžių sueinam mes su Vytu ir su Šnaru. Išrinkdavom kūrinius, aš išrašydavau visiems natas. Kokias tris savaites dirbdavom. Kartais ir naktim. Chebra ateidavo ne ant tuščio. Susirinkdavom, repetuodavom. Kai jau muzikantai savo partijas išmokę, tada prasideda Vyto, kaip režisieriaus, nerštas. Ir pati chebra ima atrasti sprendimų, nes jau laisvai jaučiasi, kai įvaldyta ir muzika, ir tekstas. Dūdų orkestrėlį, pavyzdžiui, sukuriam. Arba staiga prisimenu Vytauto Juozapaičio instrumentinę pjesę „Rusnietis“, nes penkerius metus liaudies šokių kolektyve esu grojęs. Darom „Rusnietį“ Dainos teatre – Tilvytis gitara grojo kaip rokeris, o veidas kaip smūtkelio. Tokių smulkmenėlių prigalvodavom. Arba sugalvojam – atrodo, bus gerai. O pabandom – netinka. Atsisakom.“
„Rokeris“ Gintaras Tilvytis lengvai paaiškina savo „smūtną“ išraišką programoje „Povo plunksna kvailio skrybėlėj“ (tai jau ketvirti Dainos teatro metai): „Tame „Rusnietyje“ man reikėdavo groti dvi natas. Gabrys smuikuoja solo, o aš pritariu dviem natom su gitara. Kokias tris minutes reikėdavo pielavoti. Baisiai nuobodu.“
Ilona Balsytė pasakoja, kad Dainos teatras repetuodavo net ir sukūręs programą, net gastroliuodamas – prieš kiekvieną koncertą.
Ilona Balsytė: “Antrą valandą jau esame scenoje, surepetuojame viską nuo pradžios iki pabaigos. Mes su Dainos teatru tiek daug koncertuodavome ir vis tiek kiekvieną dieną repetuodavome, kad išlaikytume lygį. Kai vėliau susidūriau su kitais kolektyvais, būdavo sunku, nes požiūris toks: ką čia repetuoti, jei vakar koncertavom. Ir spektaklių mes taip nerepetuojam, nebent kam nors reikia kokios scenos. O Dainos teatre – ištisai repetuodavom. Vyto buvo toks griežtas požiūris, o Kulikauskas jį palaikė. Tarkime, kad Kernagis buvo kaip monarchas. Iš pradžių gal tai buvo atsakomybė – juk esame estradinis ansamblis, vadovaujamas Vytauto Kernagio. Paskui, kai jau oficialiai vadinomės Dainos teatru, jis vis sakydavo: rašykim, kad muzikinis vadovas Andrius Kulikauskas. Kernagis nenorėdavo vienas vežti visos atsakomybės. Bet iš tikrųjų, kas tik atsitikdavo, Kernagis kaip vadovas savo veto teisę turėjo. Jo žodis būdavo paskutinis. Nuo Dainos teatro pradžios iki pat galo jis buvo stiprus vadovas ir lyderis.“
Scenoje per repeticijas jie nerūkė – Kernagis pasiekė nesunkiai. Pats jis prieš kiekvieną koncertą patikrindavo, kaip atrodo kulisai. „Pataisydavo, pasukdavo, pakeldavo, kad gražiai būtų, vienodai, suglamžymų nesimatytų. Kultūrnamiuose daug kur kabėjo tradiciniai pliušiniai kulisai“, – Andriaus Kulikausko pastebėjimas.
Ne iš karto, bet apsipratę ir įsidrąsinę, Dainos teatro vyrai ims kurti personažus – muzikantus su charakteriais. Turbūt iki Dainos teatro jie net neįtarė, kad yra artistai. Išraiškingiausi, tikrai vieninteliai ir nepakartojami – Marijus Šnaras, Gintaras Tilvytis, Mindaugas Gabrys. Kiekvienas atrodė skirtingai rimtas, reikšmingas ir kiekvienas savaip komiškas. Tilvytis sako, kad jis buvo muzikantas gaisrininkas: „Kur dega, kur reikia kokiu instrumentu pagroti – Tilva išmoks. Aš juk fleitistas. Duokit man, sakau, fleita pagroti. Ne – gitara, bandonija, altinė triūba (viedru vadindavom), bandža, klepas... O kai ne mano instrumentas, tai išmokstu pagroti kelias natas, tris akordus, ir užtenka. Betgi tai neįdomu.“ Užtat kaip įdomu būdavo į jį žiūrėti! Eretiškas atradimas: kuo nuobodžiau ima groti, tuo jie išraiškingesni. „Iš durnumo prisigalvodavom visko, – aiškina Kulikauskas. – Pavyzdžiui, kalbėti per garsiakalbį, kai grojam „Niekų dainelę“. Išdykavom.“
Kernagiui patiko, kad Dainos teatre jie gali nuolat taisyti, tobulinti, ką sukūrę, ką nors vis nauja sugalvoti, atsisakyti to, kas nepriimtina. Todėl ta pati programa po kurio laiko atrodydavo jau visai kitaip. Trupė buvo imli visokioms naujovėms, jautri publikos reakcijai.
Vytautas Kernagis: „Išeina į sceną Mindaugas Gabrys ir pamato, kad jo bato raištelis nutrūkęs. Ima stryką ir pradeda žaisti su tuo raišteliu, užmeta į vieną pusę, į kitą. Matau, kad publika nuščiūva, budriai seka, ką Gabrys daro. Ir viskas: Mindaugai, nuo šiol tas numeris su raišteliu privalomas. Arba Gintaras Tilvytis, per vieną dainą visada scenoje švilpteldavo. O vieną kartą pavėlavo. Ilgai ir iškilmingai vaikščiojo gale scenos, kaupėsi, kaupėsi, paskui priėjo, švilptelėjo ir vėl nuėjo kauptis. To užteko. Publika sukėlė ovacijas – atsirado dar vienas spektakliukas. (...) Arba pranešinėju: dabar Mindaugas Gabrys jums atliks žinomo pedagogo, fantastiško muzikanto, vieno populiariausių pasaulyje kompozitorių... Ir stop, – neatsimenu pavardės, nors užmušk. O publika kvatoja susiriesdama. Viskas, užfiksuota. Kitą kartą stringu sąmoningai.“
Matydavo, kad jų koncertus filmuoja vaizdo kameromis – ne kiekvieną koncertą, bet dažnai. Tada Lietuvoje kaip tik ėmė rastis vaizdo aparatūros, kas ją turėjo, tas džiaugėsi nesivaldydamas. Niekam iš artistų dar neateidavo į galvą prieš koncertą pranešti, kad fotografuoti ir filmuoti draudžiama. O kodėl reikėtų drausti?
Andrius Kulikauskas: “Matydavosi nuo scenos raudonos lemputės – jau kažkas į kasetę rašosi. Ateidavo kartais ir paprašydavo, ar galima pafilmuot. Jei ir nepaklausdavo, nekreipdavom dėmesio. Dega ir dega, tai ką dabar, stabdysi? Dainos teatro įrašų nėra, o jeigu patinka žmogui, tai nors per koncertą įsirašo. Nepatiražuosi tokios kokybės, su šnypštimu. Žmonės sau filmuodavo, atminimui. Arba kultūrnamio vadovai paklausdavo, ar galima įsirašyt koncertą. Mikrofoną padeda prie kolonėlės ir jų vietinis operatorius įrašo į magą visą koncertą. Ir mes patys įrašydavome savo koncertus – radistui magą pakišdavom po pultu. Nes kai sėdi scenoje, tu visumos nejauti. Po to paklausai įrašo, kad nenusigrotum. Nuo koncertų kiekio apsivelia viskas. Tada atsisėdi, parepetuoji, sustatai viską į vietas.“
9
Dainos teatras buvo ir scenos komanda, ir gera kompanija. Sako, tai retas derinys – kad dirbantys kartu būtų dar ir draugai. Visi iki vieno, nuo lyderių iki techninio personalo. Aišku, nemažai ir išgerta kartu. Nerašytas susitarimas – į gastroles Dainos teatras išvažiuoja diena anksčiau, nei prasideda koncertai, kad vyrai, savaitę nesimatę, „spėtų ne tik atsigerti, bet ir prasiblaivyti“, kaip sako Tilvytis. Kernagis švęsdavo su visais, bet – kaip įprasta – niekas jo nėra matęs girto, ir jis labai rūsčiai žiūrėdavo į linguojančius. Koncerto dieną – nė lašo. Šventa taisyklė.
Įsigijęs vaizdo kamerą, Kernagis irgi filmuodavo kaip maniakas, negalėjo atsižaisti. Mėgo fiksuoti ir repeticijas, ir laisvą laiką, ir visokias nedailias Dainos teatro akimirkas, todėl būdavo, kad artistai jo privengia. O kartais Dainos teatras rinkdavosi Kernagių namuose. Ant stalo paklojamas laikraštis, papjaustoma lašinių, duonos, atidaroma degtinė. Vyrai žiūri savo koncertų įrašus. Vyksta aptarimas.
Dalia Kernagienė: “Aš mylėjau tuos žmones. Mūsų namuose vykdavo audringi vakarėliai. Tos kalbos, tas bendravimas – savotiškas narkotikas. Tarsi jautiesi atitrūkęs nuo rutinos, kaifuoji ir pasikrauni. Iš kažkokių trupinėlių kildavo naujos idėjos. Iš pradžių tai būdavo malonūs susiėjimai. Klausydavome koncertų įrašų, tardavomės. Vaikai visada būdavo su mumis. Vyto principas –
apdengti stalą laikraščiais, būtinai pjaustymo lenta su lašinukais ir svogūnų laiškais (jo tėvas elgdavosi taip pat). Tas principas visai patogiai būdavo užmirštamas, kai aš apkraudavau staliuką valgiais su savo estetika.
Tekdavo kurį nors iš svečių nuvežti nusipirkti dar alkoholio. Pati niekuomet nepirkdavau. Ir iki ryto su jais nesėdėdavau. Man taip nepatiko. Vėliau susirinkimai tapo retesni, bet audringesni. Mane tas jau erzindavo. Būdavo daug rūkoma, garsiai kalbama, trankomos durys. Keista atsikėlus rasti prie radiatoriaus miegantį artistą, apsiklojusį senais kailiniais. Taigi, kas pasilikdavo, taip ir likdavo. Kiti (gal ne visi) susirinkdavo vėliau. Dažnai tas tęsdavosi iki trijų dienų. Vytukas ruošdavosi į mokyklą, keturmetė Eglė pusryčiaudavo rūkalais atsiduodančioje virtuvėje. Nubudusi puldavau valyti stalo, kad vaikai nematytų netvarkos. Indai. Stikliukai. Dvokas. Juk nebūtinai turėjau pratinti vaikus prie bohemiško gyvenimo. Tik tiek, kad mes visi buvome namie.“
Vaikai ir nematė netvarkos, įsiminė tik įdomų gyvenimą, kuriame jie galėjo laisvai dalyvauti. Vytukas, „prisidalyvavęs“ per vasaros keliones, abejingiau žiūrėjo į artistų susibūrimus, o Eglei su tėčio draugais – pats smagumas. Ji sėdėdavo Mindaugui Gabriui ant kelių, nes Gabrys buvo jos išrinktasis.
Eglė Kernagytė: „Niekada nesijausdavau kaip vaikas, kuriam nieko negalima. Ir niekada nebūdavo taip, kad juos kas tildytų ar balius anksti baigtųsi, nes vaikas eina miegoti. Nori miegoti – miegi Gabriui ar kam kitam ant kelių, vėliau tave nuneša į lovą. Dabar man tai padeda Vėją panašiai auginti. Ir neužaugom mes su broliu blogais žmonėmis tokioj aplinkoj. Jeigu teisingus dalykus pasiimi, tai labai gera su tokia chebra. Baliai – ne gėrimas, o įdomios kalbos, ginčai. Neatsimenu nė vieno girto, nukritusio, miegančio. Atsimenu tik chaosą, kuriame taip įdomu viskas.“
10
„Liepsnojančio krūmo link“ praretino Dainos teatro žiūrovų gretas, ypač mažesniuose miestuose, bet Kernagio trupė kurį laiką elgėsi atkakliai. Juk 1987-aisiais, trečiaisiais Dainos teatro gyvavimo metais, Kernagis skelbė: „Toliau ieškome neišmindžiotų takų, toliau eksperimentuojame (gal net ir rizikuojame), toliau tikriname save ir publiką, (...) sąmoningai stengiamės negroti „atvirų“ šlagerių.“ Dainos teatro anonsai rajonų laikraščiuose būdavo baigiami prašymu nesiautėti, o klausytis koncerto: „Dainos teatras – tai ne roko koncertas ir ne sporto rungtynės. (...) Tikimės, kad Tauragėje (Telšiuose, Kupiškyje, Alytuje, Skuode...) Dainos teatro laukia kultūringas, mąstantis ir, be abejo, turintis humoro jausmą žiūrovas.“
Tuo laiku jie paruošė visiškai netikėtą kūrinį, trunkantį keturiasdešimt minučių – Marijaus Šnaro „Apie medžioklę“ pagal Ramutės Skučaitės eilėraščius. „Įdomi buvo ta „Medžioklė“, daug gražių dalykų“, – prisimena Andrius Kulikauskas. Kernagiui Šnaro kūrinys atrodė „tiesiog genialus“. Net Vytukas Kernagis jį pamėgo labiausiai iš visų Dainos teatro programų. Šnaro muzika jam atrodė „beveik „Pink Floyd“, tikrai ne prasčiau“.
„Medžioklė“ – jau ne dainos, sudėtos į siužetą, o teminis kūrinys. Kiekvienam gyvūnui – Stirnai, Kiškiui, Vilkui, Lapei – buvo skirta po charakteringą gabalą, kas Dainos teatro artistams labai tiko. Muzika – ir džiazrokas, ir hardrokas, ir amerikietiškų miuziklų atgarsiai, ir „folkloro reminiscencijos“, kaip vardijo kūrinį recenzavęs ir juo džiaugęsis Alfredas Kukaitis. O dar – neįprasti, estrados koncertuose neregėti instrumentai (skudučiai, skrabalai). Patiems Dainos teatro muzikantams Šnaro kūrinio repeticijos buvo ir nuotykis, ir atgaiva – sudėtinga muzika. „Reikia paskaičiuoti ir gerai pagalvoti, kad pagrotum taip, kaip Šnaras nori“, – pastebėjo Tilvytis. Repetuodavo – kokia ironija – Vilniaus degtinės gamyklos salėje. Mažasis Ignoto bažnyčios kambarys labiau tiko aparatūrai sandėliuoti, todėl Dainos teatras susirado salę, kur galėjo ramiai susimontuoti visą techniką ir nebijoti, kad reikės tuoj pakuotis ir kažkam užleisti erdvę. Kelias savaites jie dirbo toje į nuodėmę traukiančioje aplinkoje. „Bet repetuoti buvo taip įdomu, kad net neliko laiko gerti“, – juokiasi Tilvytis.
Atrodo, Kernagis nepasimokė iš „Kryžkelės“ ir vėl pamiršo, kad Dainos teatras priklausomas nuo Filharmonijos, nuo publikos. Jis džiaugiasi, kad dirba kūrybingi artistai, ir niekas nebesako, kad jis, Kernagis, užgožia visus savo dainomis ar idėjomis. Jam patinka su savo komanda daryti tai, ko dar niekas nedarė.
Vytautas Kernagis: „Ir žinau, kad daryti ką nors nauja nepaprastai sunku, kartais velniškai nedėkinga. Pagaliau – kad mūsų kūrybinis kelias kertasi su Filharmonijos finansiniais planais, kad kai kurie kompozitoriai profesionalai, rašantys estradai (net tie, nuo kurių mes tiesiog priklausome), šiurpsta nuo mūsų veiklos ir t. t., ir t. t. Ir vis dėlto, kai po koncerto girdime gerus atsiliepimus iš tokių neestradinių žmonių kaip Sigutė Trimakaitė, Leopoldas Digrys ar net pats Juozas Miltinis, suprantame, kad ne veltui einam į sceną. Aišku, sutinku ir su tuo, kad galėtume (ir privalėtume) viską daryti dar tiksliau, ryškiau, įtikinamiau. Bet esmės tai nekeičia.“
Programą „Apie medžioklę“ Dainos teatras parodė devyniasdešimt tris kartus, daugiau nei „Liepsnojančio krūmo link“. Su šia programa liepos mėnesį atšventė ir 500-ąjį Dainos teatro koncertą. Kernagis viską tvarkingai užsirašinėjo į storus sąsiuvinius, žinojo koncertų statistiką. „Vytas labai išgyvendavo dėl kiekvienos tuščios vietos“, – sako Dalia.
Antroji programos dalis vadinosi „Dainos lengvina rūpesčius“. Pirma daina – Kernagio baladė apie dvi sraiges. Gal Kernagis ir pats įsiklausė į saulės patarimą gedulingoms sraigėms – „Nešiokit linksmas spalvas gyvenimo ir džiaugsmo“, – nes nuo 1988 metų, nuo programos „Povo plunksna kvailio skrybėlėj“, Dainos teatras palengva ėmė atsisveikinti su rizikingom idėjom. Dainos vis linksmės, mat Kernagis padarė išvadą, kad žmonės turi girdėti tai, ką nori – antraip koncertų nebus. O Dainos teatro artistai gyveno tik iš koncertų.
Ilona Balsytė: „Kur tik buvo galima užlipti ant scenos, mes koncertavome. Už koncertą gaudavai stavkę. Aš iš pradžių gaudavau 16 rublių, paskui pakėlė iki 18. Kernagis su Kulikausku gaudavo po 20 rublių. Kuo daugiau koncertų turi, tuo daugiau uždirbi. Mes netgi koncertavome Eržvilke, kur apskritai buvo keturiasdešimt namų. Turėjau ten draugę, ji sakė: niekas nevažiuoja dainuoti pas mus, tik Dainos teatras atvažiavo. Uždirbdavom daug, kiek niekas iš mano pažįstamų. Taip buvo pirmus dvejus trejus metus. Po to, kai Estrados skyrius pasidarė atskiras, perėjo į organizaciją „Tonas“, viskas pasikeitė. Ir koncertų buvo jau mažiau. Mums nebeapsimokėjo koncertai kaimuose, į kuriuos ateina mažai žmonių. Pasidarėme priklausomi nuo žiūrovų skaičiaus.“
Ar tada gali rengti programas pagal savo sielos poreikius? Tilvytis prisimena koncertą Raseiniuose, kai jų klausė trys ar keturi žmonės. Artistai nenorėjo eiti į sceną, bet, sako Tilvytis, „Kernagis privertė, nes žmonės nusipirko bilietus ir laukia“.
Per repeticijas Dainos teatro artistai klausydavosi Kernagio ginčų su Kulikausku.
Norvydas Birulis: „Kernagis bandydavo nuvesti programą iki publikos lygmens. Jam populiarumo siekimas buvo nesvetimas, o publikos suvokimo skirtumas buvo ryškus. Kernagis norėjo, kad kaifuotų ne tik vilniečiai, patikėję, kad ir estrada gali būti menas. Tegu ir kiekvienam kaimui patinka. Nenusipiginus reikia būti prieinamiems ir masėms. Kernagis buvo labai išsilavinęs kaip aktorius ir režisierius, o Kulikauskas tiek pat labai išsilavinęs kaip muzikas, ir jam buvo labai nepriimtina nusileisti iki dviejų akordų, todėl kartais būdavo pasipjovimų tarp jų. Bet tai normalus darbinis dalykas. O publiką valdyti Kernagis mokėjo tobulai, jausdavo, kada užtenka dviejų akordų: bum bum, op!“
