S.Janušaitei Eseno teatre „Aalto-Theater“ sekėsi. Buvo užversta darbais. Jos vaidmenims ir vokalui kritikai negailėjo liaupsių.
Kas atsitiko, kad pusantrų metų padainavusi Vokietijoje solistė panoro grįžti namo ir nuo kito sezono vėl dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Buvo sunku nesirgti
Neseniai S.Janušaitė dainavo pagrindinę heroję Jenufą čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko to paties pavadinimo operoje, režisuotoje vieno žymiausių dabarties menininkų Roberto Carseno. Kritikai gėrėjosi jos vokalo ir vaidybos įtaiga.
„S.Janušaitė Esene – iškili, spinduliuojanti jėga ir šiluma Jenufa“, – po premjeros rašė RuhrNachrichten.de.
„S.Janušaitė kuria aiškų ir jaudinamą Jenufos paveikslą. Savo švytinčiu sopranu ji perteikia visą herojės tragediją“, – antrino „Neue Osnabrucker Zeitung“.
Kritikai lietuvę vadino solistų ansamblio puošmena.
R.Carseno „Jenufa“, pirmą sykį išvydusi rampos šviesas Belgijoje prieš 15 metų, išsiskyrė iš kitų spektaklių asketizmu: scenoje buvo tik durys ir langai bei tikros žemės sluoksnis. S.Janušaitės herojė turėjo voliotis drėgnoje žemėje, po to vilktis juodą vestuvinę suknelę.
„Eidavau į sceną kaip po purvo vonių – juodais keliais ir krūtine: pertraukos tarp paskutinių dalių nebuvo. O pabaigoje dar išprausdavo lietus – iš scenos išeidavau varvanti“, – prisimena dainininkė.
Tačiau spektaklis jai patiko – užduotys nemalonios, bet pagrįstos. „Tik negalėjau jokiu būdu susirgti, o tai nebuvo lengva. Jenufą dainavau be pamainos, o dainuoti buvo ką – tai sudėtinga partija. Be to, dirigentas nerodydavo įstojimų – turėjau plaukti pati. Ne visi dirigentai tokie kaip maestro Gintaras Rinkevičius, tiesiog sukramtantis solistui partitūrą“, – pasakojo Sandra.
Būdama Vokietijoje ji įvertino ir tai, kaip rūpestingai Lietuvoje saugomi solistų balsai, paskirstomas darbo krūvis. „Ten tokie dalykai niekam nerūpi – dirbi, ir tiek“, – aiškino dainininkė.
Vaidmenys šokiravo
Dainininkė turėjo progos palyginti savo patirtį kuriant Tatjaną „Eugenijuje Onegine“, Grafienę – „Figaro vedybose“, Čio Čio San – operoje „Madam Baterflai“ Lietuvoje ir Vokietijoje.
Po Anthony Minghellos poetiško „Madam Baterflai“ spektaklio LNOBT režisieriaus Tilmano Knabe šios operos inscenizacija Esene artistei buvo kaip ledinis dušas.
„Antrajame veiksme mane aprengė treningu, trigubai padidino užpakalį, įdavė cigaretę ir nurodė vaidinti depresyvią, nors tuo metu dainuoju viltingą ariją: Čio Čio San tiki, kad Pinkertonas sugrįš“, – kalbėjo S.Janušaitė.
Praėjusią savaitę Esene buvo baigti rodyti to paties režisieriaus „Turandot“ spektakliai, kuriuose Sandra kūrė Kalafą mylinčios vergės Liu vaidmenį.
„Buvau šokiruota – opera prasidėjo sekso scena: Liu mylisi su Timuru (pagal libretą – senukas Kalafo tėvas), nors siužete to nėra. Dainuodama pirmąją ariją turėjau geisti Kalafo, o jis dainuodamas apie Turandot – suleisti man narkotikų. Paskutiniame veiksme būdavau apspjaudoma, suspardoma, gulėdavau kraujo klane ir turėdavau nusišauti. Visiška nesąmonė.“
Tačiau T.Knabe darbai Vokietijoje vertinami. Šiam režisieriui esą galima pavydėti nuoseklumo, jis visada ruošia namų darbus. T.Knabe režisuota „Turandot“ grįžo į Eseno teatro sceną jau trečią kartą. Jos premjera čia įvyko dar 1997 metais. Taigi spektakliui apie politiką, seksą ir prievartą publikos nestinga.
Nori grįžti į Lietuvą
S.Janušaitė džiaugėsi, kad Vokietijoje patyrė ir malonių akimirkų. Ten jai teko bendradarbiauti su iškiliais menininkais, tarp jų – tenoru Gastonu Rivero, baritonu Gerardu Quinnu, dirigentu Friedrichu Haideriu.
Netrukus dainininkės Esene laukia naujos premjeros ir nedainuotos partijos.
Balandį ji pradės repetuoti pagrindinį vaidmenį Antonino Dvorako operoje „Undinė“.
Tačiau Sandra jau rūpinasi grįžimu į Lietuvą: „Supratau, kad Lietuvoje yra labai gerų dalykų. Turbūt tokia prieraiši ir liksiu.“
Provokacijos ir nuogybės nuvilia ne visada
Pianistas A.Schiffas straipsnyje „Neue Zuricher Zeitung“ pareiškė, kad Berlyne praleidus porą mėnesių praeina bet koks noras lankytis operos teatre. Esą ne veltui vokiečių scenos produkcija Niujorke vadinama europietišku šlamštu (angl. „eurotrash“). Mat režisieriai stengiasi bet kokia kaina dažnai absurdiškai šokiruoti publiką.
Praėjusį savaitgalį skandalo dėl drastiškos režisieriaus užmačios tikėtasi ir Belfasto „Grand Opera House“ Airijoje. Čia buvo parodyta R.Strausso opera su nuoga šokėja.
Prieš premjerą bilietus nusipirkusius žiūrovus teatras perspėjo elektroniniu paštu, kad Salomėjos šokio metu solistę pavaduosianti šokėja 10 sekundžių bus visiškai nuoga. Tai iškart sukėlė dvasininkų protestą dėl Biblijos menkinimo – juk „Salomėja“ atkuria biblinį mitą.
Tačiau viskas baigėsi tuo, kad hipnotizuojantis erotiškas Salomėjos šokis recenzentų buvo pripažintas spektaklio viršūne.
