Dainius kuria vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre ir Menų spaustuvėje. Ne vienas iš spektaklių, kuriuose vaidina D.Jankauskas, skirti paaugliams, tad aktorius susiduria ir su stulbinančiomis jaunos publikos reakcijomis.
-Kaip manai, kodėl paaugliai maištauja prieš teatrą?
– Teatras, mano manymu, nėra vieta, kur turi ateiti sukaustytas, bijodamas išleisti, bet menkiausią garsą. O jaunimas į teatrą ateina prieš tai sudrausminti savo mokytojų, kartais tėvų.
Ypač tas jaučiasi mokyklų ekskursijose į teatro spektaklius. Vaikai būna kaip metaliniai, jie bijo savo mokytojų. Tuomet teatras jaunam žmogui tampa kaip prievolė ir, deja, kontaktas tarp aktoriaus ir žiūrovo neįvyksta.
Teatras jiems tada tik dėžutė, kurioje turi sėdėti nuobodžiaudamas, kankintis keturias valandas ir, gink Dieve, nedrįst pajudėti ar mirktelėti.
Teatras, mano nuomone, yra kaip veidrodis, kuris atspindi visuomenę. Koks tas atspindys bus – čia manau režisieriaus, aktorių ir visos kūrybinės komandos pasirinkimas. Priklauso ir nuo žiūrovų, šiuo atveju nuo jaunimo, ar jie į tą atspindį nori žiūrėti – jiems gali būti baisu, o gal nepatogu pažvelgti į save iš šono.
Visi praėjome tą sudėtingą laiką – paauglystę. Galbūt, jeigu aš būčiau žvilgtelėjęs į tą veidrodžio atspindį anksčiau, kai kurios temos mano gyvenime nebūtų buvusios tokios skaudžios.
-Kokios temos priverčia suklusti auditoriją?
-Spektaklyje „Ribos“, kurį vaidiname Menų spaustuvėje, iškeliamos socialinės problemos – pagrindinio herojaus akimis. Keliami klausimai, vertybinės krizės, kurios ypač aktualios tokiam amžiui, skatinamos atsakymų paieškos.
Įdomiausia, kad patys paaugliai šiame spektaklyje gali atsakyti, ar pagrindinis veikėjas – paauglys, nužudęs savo motiną už neištikimybę tėvui – jiems yra herojus ar antiherojus. Tai mane domino viso kūrybinio proceso metu.
-Kaip auditorija reaguoja į provokuojantį spektaklio turinį?
-“Ribose“ dažniausiai papiktiname ne paauglius, o juos atlydėjusius mokytojus ar tėvus. Sulaukiame skundų dėl keiksmažodžių. Na, o po to jau – spektaklis, jo turinys ir siužetas.
Tokiu atveju galiu atsakyti, kad eidamas miesto gatvėmis iš mokinių kartais išgirstu tokių žodžių, kurių per 27 savo gyvenimo metus dar nesu girdėjęs ir apie jų egzistavimą nežinojau.
O situacijos, kokios pateikiamos „Ribose“, dabartiniame socialiniame gyvenime manęs nestebina. Galima paskaityti vietinę spaudą, pažiūrėti televizijos naujienas, dokumentiką ir per kelias valandas sužinoti visą krūvą žmonių dramų.
Ir visgi man keista, kodėl tai, kas vyksta devyniasdešimt minučių scenoje, taip šokiruoja, dažnai priverčia verkti ar po spektaklio aršiai diskutuoti. Man, kaip aktoriui, tokia jaunimo reakcija maloni. Vaidinasi tema pasiekia, priverčia pamąstyti.
-Tad galima sakyti, kad spektaklio „Ribos“ kūrybinė komanda – pjesės autorius Julius Paškevičius, režisierius Tadas Montrimas ir aktorius Valerijus Jevsejevas – atrado sėkmingą raktą į jaunosios auditorijos širdis?
-Tai, kad „Ribos“ ir po trejeto metų repertuare išsilaiko, kaip lankomas spektaklis rodo, kad jis aktualus. Esu girdėjęs, kad kai kurie šio spektaklio lankytojai jį matė po 5-7 kartus.
Kad ir koks spektaklio turinys būtų barbariškas jaunimo ar jų tėvų akimis, turiu nuojautą, kad „Ribos“ jiems teikia viltį. Tie klausimai, kurių jie nedrįsta ištarti garsiai savo tėvams, mokytojams, draugams, iškeliami spektaklyje. Jaunas žmogus pirmą kartą kitomis aplinkybėmis susipažįsta su sąvokomis „teisybė“ , „tiesa“.
Šeima, atrodo, pati saugiausia vieta, bet su savo tėvais ne visada ir ne visomis temomis atviraujame. O „Ribos“ kviečia atvirauti kitokia, teatro kalba.
Kodėl spektaklis toks populiarus? Gal dėl to, kad mes kalbame atvirai, drąsiai, nesislepiame už kažkokių gražiai įpakuotų moralizuojančių citatų, o kartais norėdami padiskutuoti ar iškelti klausimą su kūrybine komanda kalbame barbariškai, nepadoriai ar net įžūliai.
-Visai kitokia meninė kalba pasirinkta muzikiniame Menų spaustuvės spektaklyje „59‘Online“, kuris praėjusiais metais ne tik atnešė aukščiausią apdovanojimą, bet taip pat buvo puikiai įvertintas jaunosios auditorijos.
-“59‘Online“ komišką stilių tiek režisierė Loreta Vaskova, tiek mes, aktoriai, pasirinkome dėl labai paprastos švietėjiškos priežasties – nenorėdami atstumti jaunimo pamokslais ar grūmojimu pirštu prieš veidus. Toks režisierės pasirinkimas leidžia žvilgtelėti į save per komizmo prizmę.
Manau kategoriškumas yra minusas bendraujant su paaugliais. Toks stilius jiems leidžia atsipalaiduoti ir priimti informaciją kitaip.
-Spektaklis kalba apie šiuolaikinę virtualią kartą. Ar žiūrovai atpažįsta save?
-Žiūrovų reakcijos būna neprognozuojamos. Šūksniai iš salės, kartais nevaldomas juokas, kartais pasipiktinimas. Sulaukiame ir įvairių komentarų spektaklio metu. Vienos situacijos papiktina, kitos prajuokina. Ir visos šios reakcijos rodo, kad scenoje kažkas vyksta. Kažkas tikro, atpažįstamo. Žiūrovų reakcijos rodo, kad tokie spektakliai kaip „59‘Online“ ir „Ribos“ bando atrasti kitą bendravimo būdą su auditoriją.
.....
Aktorius Dainius Jankauskas Menų spaustuvės spektakliuose:
Vasario 3 d., 19 val. – muzikinis koliažų spektaklis „59‘Online“. Režisierė Loreta Vaskova.
Vasario 19 d., 19 val. – provokuojantis spektaklis „Ribos“. Režisierius Tadas Montrimas.
