– Papasakokite plačiau apie spektaklio muzikinę koncepciją, – paprašiau A.Tulčinskio.
– Šis rimtas V.Gavrilino kūrinys mecosopranui ir fortepijonui tapo pagrindu mūsų fantazijai. Suteikėme jam ansamblinio skambesio ir skyrėme dramos aktorėms. Tiesa, profesionalioms dainininkėms šis vokalinis ciklas – aukštasis pilotažas. Jis toks sudėtingas dar ir todėl, kad neišsitenka vien vokalo ribose, o apima ir aktorinį meistriškumą. Pavyzdžiui, mano manymu, geriausiai šį kūrinį atliko armėnų mecosopranas Zara Doluchanova, kuri visas dainas išgyveno jausmais.
Mes neturime tokių turtingų balso galimybių, bet vokalas šiuo atveju nėra svarbiausias. Mūsų užduotis – sukurti tam tikrą atmosferą, pasitelkiant artisčių balsus. Kiekviena aktorė – o jų labai skirtingi ne tik balsai, bet ir amžius, teatro mokyklos bei psichologinės faktūros – suteikia savo charakterio. Viskas čia turi paklusti tam, ką sumanė V.Gavrilinas emocine ir idėjine prasme. Jo muzika skatina fantazijos polėkį.
– Kaip kilo mintis vienam balsui skirtą kūrinį padalyti keturiolikai aktorių?
– Toks sumanymas paklūsta pagrindinei spektaklio koncepcijai – režisierei įdomūs ne kokios nors vienos moters išgyvenimai, o bendražmogiškasis faktorius, apimantis visas moteris. Aštuonios dainos yra tarsi visa moteriškumo istorija. Kūrinys primena moteriškų pasisėdėjimų stilistiką – tai lyg naminė psichoterapija, kai, norėdamos išspręsti kokią nors problemą, moterys išsikalba ne daktarui kabinete, o vienos kitoms ir taip tarsi išsigydo dvasines žaizdas.
Čia yra visko, iš ko susideda gyvenimas: meilės, pavydo, skausmo dėl artimo žmogaus netekties, humoro, išdavysčių, susitaikymo su realybe. Kiekviena aktorė čia atlieka ir po solinį gabaliuką, bet pagrindinės herojės čia nėra. Pats V.Gavrilinas dainas sudėliojo labai dramaturgiškai – jų tekstuose ir muzikoje slypi daug to, ką mes dabar darome scenoje.
– Ar sudėtinga tokį sumanymą įgyvendinti?
– Tai nepaprasta užduotis. Tiek nepaprasta, kad dažnas nesiryžta to imtis. Manau, kad profesionaliame teatre tai pirmas toks pastatymas. Žinau, jog buvo keletas studentiškų bandymų šiam kūriniui suteikti ansamblinį skambesį, bet teatre tą padaryti gerokai sunkiau.
Aktorės sugeba dainuoti, yra neblogai pasirengusios, bet jos nėra dainininkės, todėl šiokių tokių problemų kyla. Bet į tai, kas parašyta natose, kartais žiūrime gana laisvai. Pavyzdžiui, jei aktorei nepatogu dainuoti tokiu aukštu balsu, mes ramiai pereiname į žemesnę oktavą. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų scenoje – kelios aktorių kartos, o suvienyti skirtingų pasaulėžiūrų žmones į vieną organizmą nėra lengva. Skiriasi ir jų temperamentai, ir požiūris į profesiją. Bet dėl tos pačios priežasties dirbti yra kur kas įdomiau.
– Kaip, jūsų manymu, kūrinį priims žiūrovai?
– Tai didelė rizika, nes čia – ne Ray Cooney komedijos, ne tas atvejis, kai žinai, kad sulauksi šimtaprocentinės sėkmės. V.Gavrilino muzika sudėtinga ne tik atlikimo, bet ir suvokimo prasme. Ypač dabar, kai elektroninė žiniasklaida pilna prasto skambesio – juk kuo mažiau akordų, tuo lengviau muzika įsimena. Manau, dėl šios priežasties mūsų darbas labai reikalingas ir svarbus.
Muzikos, kuri išmuša tave iš įprastų suvokimo ribų, klausymas priverčia palikti komforto zoną ir susimąstyti, įsigilinti. O melomanų, kurie mėgaujasi sudėtinga klasikine arba šiuolaikine muzika, dažniausiai labai nedaug. V.Gavrilinas šiuo atveju ateina mums į pagalbą: jo muzika labai nepaprasta, bet pats jis manė, kad, norint suprasti sudėtingą akademinę muziką, specialaus pasiruošimo nereikia.
Spektaklį taip pat kuria ir scenografijos, kostiumų bei šviesų dailininkai, stilistė ir choreografė, todėl tikimės, kad, susijungus visiems šiems elementams, pamatysime labai gražų ir estetišką sceninį kūrinį.
Spektaklio „Rusiškas sąsiuvinis“ premjera. Sausio 30 ir 31 d. 18 val. 30 min. Lietuvos rusų dramos teatras.
