- Perėjote į kitą barikadų pusę ir nuo šiol dažniau skaitysime ne vien jūsų aštrias recenzijas? Kaip įsitraukėte į Naujosios dramos dienų renginius?
– Dabartinės profesijos atsisakyti, žinoma, neketinu, nors pripažinsiu, kad nykoka ir, regis, kiekvieną sezoną vis labiau pilkėjanti Lietuvos teatro kasdienybė verčia nusigręžti nuo teatro kritikos ir ieškoti kitų savęs realizavimo galimybių. Anaiptol nesu pirmasis ar vienintelis teatrologas, kuris mato vis mažiau prasmės kapstytis bespalviame dabartiniame mūsų teatre. Dėl aibės skirtingų priežasčių spektaklių beveik neberecenzuoja ir didžioji dalis mano vyresniųjų kolegų (arba daro tai pabrėžtinai atsainiai, lyg iš pareigos), o ir nemaža dalis jaunosios kartos teatrologų vis ryžtingiau artėja prie scenos menų tiesioginės kūrybos procesų: tarkime, per pastaruosius porą metų dramaturgijos srityje gan sėkmingai debiutavo Vaiva Grainytė, Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė.
Nevadinčiau to perėjimu į kitą barikadų pusę. Mūsų teatras gana hermetiškas ir narciziškas – profesionali refleksija apie jį nublanksta prieš kokios nors plastmasinės „žvaigždės“ popremjerinę blevyzgą. O dėl apgailėtinų kultūrinės spaudos tiražų, dar liūdnesnių honorarų autoriams, neišmintingo vadovavimo, redaktorių arogancijos ir daugelio kitų veiksnių kritiko profesija tapo mažų mažiausiai „neprestižinė“.
Aišku, išimčių – ambicingų, sumanių žmonių – esama abiejose srityse. Bet dažniausiai mūsų teatro praktika ir kritika atrodo lyg dvi lygiagretės, susikertančios tik tada, kai teatralų olimpinę ramybę sudrebina koks retas meninis įvykis. Todėl mintis apie bandymą įsitraukti į kokio nors spektaklio kūrybinį procesą tuo pat metu ir kėlė nerimą, ir nekėlė abejonių. Kėlė nerimą, nes tokioje meninėje terpėje jokiu pavidalu neįdomu egzistuoti. O nekėlė abejonių, nes vaikščiodamas po įvairius šalies teatrus esu prisižiūrėjęs tokių baisybių, tokių neprofesionalumo, kvailumo ir paprasčiausio pinigavimosi pavyzdžių, kad jaučiuosi visiškai ramus – blogiausias, net ir labai norėdamas, turbūt neliksiu. Be to, visada stengiuosi išnaudoti galimybes pažinti teatrą iš įvairiausių perspektyvų. Tokios būtų vidinės priežastys. Išorinės – kur kas paprastesnės: mane tiesiog pakvietė dirbti kartu.
– Palyginkite savo, kaip kuruojančio dramaturgo, indėlį į NDD „Džuljetas“ ir „(Savi)žudikus“. Kuri kūrybinė grupė labiau pasidavė jūsų siūlymams, idėjoms? (Pjesė „Džiuljetos“ remiasi kone socialiniu tyrimu, nagrinėjančiu, ką reiškia dirbti etatine aktore nacionaliniame dramos teatre, kai atlikėjos neatitinka stereotipinių reikalavimų, keliamų jaunų moteriškų personažų atrankose. Idėjos autorės Simona Biekšaitė ir Marit Sirgmets iš Estijos. „(Savi)žudikai“ – režisierės Yanos Ross ir jos aktorių komandos, susiformavusios repetuojant spektaklį „Mūsų klasė“, idėja teatre kalbėtis apie savižudybes. Pjesės dramaturgais dirba teatrologai S.Ivaškaitė ir A.Jevsejevas. – Red.)
– Darbas skyrėsi lyg diena ir naktis. „Džuljetų“ atveju viską pradėjome lyg ir nuo nulio: kalbėjome su aktorėmis, rinkome interviu medžiagą, ieškojome sąlyčio taškų tarp devynių skirtingų emocinių atspalvių, skirtingų temperamentų, galiausiai skirtingų profesinių ir asmeninių patirčių aktorių. Tada lyg iš dangaus nukrito tas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisų projektas, įnešęs, viena vertus, nemažai sumaišties, tačiau padėjęs apčiuopti temos problematiką ir leidęs į labai asmeniškus skaudulius pažvelgti iš toliau.
Visame šiame procese buvo nemažai klaidžiojimo po surinktą informaciją, kurios per skaitymą kol kas panaudojome gal kokius du procentus, daug emocijų, nuomonių išsiskyrimų ir susitaikymų – žodžiu, darbo procesas buvo sudėtingas, klampus, bet kūrybingas ir gal net dramatiškas. Juolab kad dramaturginio tyrimo objektai ir net, sakyčiau, tam tikras „rašalas“, kuriuo rašoma „pjesė“, buvo gyvi žmonės - patyrusios aktorės, kurioms galbūt niekada neteko gultis po tokiu režisierių ir dramaturgo mikroskopu ir kurios tikriausiai labiau pratusios scenoje kalbėti ne savo, o dramų personažų vardu.
„(Savi)žudikų“ padėtis buvo kita: su kūrybine grupe buvome kelis kartus susirinkę dar vasarą, kūrėme savižudybių „projektus“, sudarinėjome anketas, aptarėme kiekvieno iš dalyvių individualias pažiūras šiuo klausimu. Nors jos buvo skirtingos, nes juk ir žmonės yra skirtingi, visi buvo labai atviri. Taigi dar vasarą su režisiere radome tam tikrą dramaturginę formą, leidusią kur kas laisviau, lyg iš šalies, nuasmenintai pažvelgti į problemą, su kuria daugelis mūsų yra susidūrę labai konkrečiai ir asmeniškai. Tik gaila, kad prieš eskizo ar, kaip aš sakau, „dramaturginio karkaso“ pristatymą turėjome vos pusantros dienos repeticijų – norėjosi toliau ieškoti, spręsti daugybę klausimų ir problemų, tačiau laiko nebebuvo.
Esu labai laimingas, kad teko kūrybiškai pabendrauti būtent su šiomis dviem be galo skirtingomis komandomis.
Tikrąjį savo paties indėlį pasverti kol kas dar sunkoka, juolab kad abiem atvejais tai buvo daugiau ar mažiau kolektyvinis darbas. Tiesiog privalau padėkoti „Džuljetoms“ už tai, kad leidosi tapti savotiška dramaturgine medžiaga, kad pasidavė joms turbūt netikėtam dokumentinės kūrybos principui ir neįprastai buvimo scenoje formai, o „(Savi)žudikams“ – už nepaprastą profesionalumą, pasitikėjimą ir ryžtą beveik be pasiruošimo nerti į tokius pavojingus ir net, sakyčiau, potencialiai pražūtingus vandenis.
– Per „Džuljetų“ aptarimą minėjote, kad dramos tikrai nerašysite. Ar apskritai įsivaizduotumėte save rašantį konvencionalią dramą su personažais, replikomis, remarkomis, fabula ir kt.? Ar šiuolaikiniam teatrui apskritai dar reikalingas vieno autoriaus, dramaturgo, parašytas kūrinys, drama? Gal mes turime klasikus – Sofoklį, Williamą Shakespeare'ą, Antoną Čechovą, Henriką Ibseną, ir to užtenka, o šiuolaikiniam teatrui priimtinesnis naujojo dramaturgijos kuratoriaus, glaudžiai bendradarbiaujančio su kūrybine grupe, vaidmuo?
– Pirmiausia niekas nežino, ar tos konvencionalios dramos dar nesu parašęs. „Džuljetų“ atveju viena iš svarbesnių režisūrinių ir dramaturginių užduočių buvo kaip tik padėti klasikinio sukirpimo aktorėms išsilaisvinti iš, mano galva, vis dėlto jas varžančių klasikinės dramos tradicijų. Tarkime, perklausius aktorių interviu paaiškėjo paradoksalus dalykas: kone visos „džuljetos“ kalbėjo apie tai, kaip šiandieniniame LNDT ilgimasi klasikinių pastatymų, normalių pjesių, vaidmenų, ir tuo pat metu teigė, kad pjesių autoriai (daugiausiai, beje, vyrai) nėra dosnūs vaidmenų brandesnio amžiaus moterims. Vadinasi, pasąmoningai ilgimasi to, kas ir nustūmė jas pačias į tam tikras teatro paraštes! Čia atsiveria ir įdomi feministinė „Džuljetų“ perspektyva. Tai – viena iš temų, kurią tikimės plėtoti, jei projektą bus nuspręsta tęsti.
Grįždamas prie klausimo, manau, kad teatras yra be galo įvairus, ir inspiracija spektakliui gali tapti kas tik nori. Taip pat klasikinė pjesė. Galiausiai ir tokiu atveju pjesės autorius ir kuruojantis dramaturgas nėra nesuderinami spektaklio kūrimo dėmenys – faktas, kad spektaklis kuriamas pagal pjesę, anaiptol nereiškia, kad dramaturgui čia nėra ką veikti. Bet jei klaustumėte grynai mano asmeninės nuomonės, manau, kad kuruojančiojo dramaturgo (ne iš anksto parašytos pjesės autoriaus) darbas yra kur kas artimesnis pačiai teatro prigimčiai, pagrįstai kūrybos „čia ir dabar“ principu.
– Jau seniai ne naujiena, kad šiuolaikinis teatras dramai, tekstui skiria nebe vyraujantį vaidmenį, kad lygiavertes funkcijas spektakliuose atlieka muzika, garsas, tiesiog aktorių kūniškas buvimas scenoje, netgi žiūrovai. Kokia vis dėlto teksto vertė šiuolaikiniame teatre? Ar labiau nukrypęs į muzikos, judesio sritį tas anksčiau vadintasis dramos teatras netampa miuziklu, opera, pantomima? Ar šiuolaikiniame teatre įmanomas meniškai skambantis žodis be tradiciškai suprantamo dramaturgo?
– Teatras juk neprasidėjo XV a. karalių dvaruose ar XIX a. aukštuomenės salonuose! Tai, mano galva, iki šių dienų puoselėjama religinių fundamentalistų išmonė – įsitikinimas, kad „pradžioje buvo Žodis“. Žodis, kaip, manau, teisingai pastebi brazilų teatro kūrėjas Augustas Boalis, tai pirmiausia represinių struktūrų ginklas, įstatymų kūrimo pagrindas, varžantis prigimtinę žmogaus laisvę mąstyti, individualiai interpretuoti pasaulį. Neva tai, kas parašyta, yra tiesa, o tiesa yra tai, kas parašyta. Teatras pačia savo prigimtimi yra demokratiška, sintetinė polifonija, jungianti visus įmanomus raiškos būdus. Nebent kas nors drįs teigti, kad žmogus pirma prakalbo ir tik vėliau išmoko judėti, skleisti nerišlius, muzikinius garsus, gestikuliuoti, rodyti mimikas ir t. t. O „miuziklas“, „opera“ ar „pantomima“ – tai tik išvestiniai terminai. Visa tai – vis tiek tas pats teatras bendrąja prasme.
Galiausiai, o kas yra „meniškai“ skambantis žodis? Juk tai vien tik kultūrinės sutarties reikalas. Tarkime, ar Boscho paveikslai yra mažiau „meniški“ nei, pavyzdžiui, Michelangelo freskos? Ar Reicho minimalizmas yra mažiau „meniškas“ nei Haydno simfonijos? Tai – tiesiog skirtingos meninės kalbos, turinčios savo adresatus. Vietos po saule pakaks visiems.
– Norėčiau paklausti ir apie spektaklio kūrėjo atsakomybę. Po pjesės „Džuljetos“ skaitymo prisipažinote, kad, nors ir kaip žiauriai skambėtų, spektaklio dramaturgiją kuriate ne iš personažų, o iš gyvų žmonių. „(Savi)žudikuose“, užimant nešališkų tyrėjų pozicijas, gvildenama skaudi savižudybės tema. Kokia jūsų paties pozicija? Ar teatras, nešališkai analizuodamas opias problemas, neprisideda prie visuomenės susvetimėjimo, nepriartėja prie bejausmės statistikos? Ar spektaklio afišoje užrašę N-18, kūrėjai jau pakankamai įvertina savo atsakomybę?
– Atsakysiu labai paprastai: neįsivaizduoju, ar galima prisiimti dar didesnę atsakomybę, nei stovėti apšviestoje scenoje ir kalbėtis su tamsoje paslėptais, tam tikra prasme net anoniminiais žiūrovais. Tai – apie aktorius. Mano, kaip šio konkretaus spektaklio dramaturgijos bendraautorio, pozicija būtų tokia: svarbiausia susitikti ir bendrauti. Nenorėčiau nei užsiimti savižudybių prevencija, nei jas skatinti, nei pažvelgti į savižudybės problematiką kažkaip „kitaip“ - tai yra kiekvieno žmogaus individualus pasirinkimas. Bent jau man tai yra pirminė ir svarbiausia „(Savi)žudikų“ kūrimo sąlyga.
Ar taip neprisidedame prie visuomenės svetimėjimo? Nežinau. Ir, kalbant nuoširdžiai, man tai nėra svarbu. Iki šiol niekam nepavyko nei rasti konkrečių visuomenės svetimėjimo priežasčių, nei apskritai kaip nors įrodyti, kad visuomenė iš tiesų svetimėja. Nesiimsiu to ir aš. Man, kaip jau minėjau, teatre svarbiausia yra susitikti, bendrauti, būti kantriems ir pakantiems. Tik taip apskritai galime susišnekėti.
– Koks, jūsų nuomone, turėtų būti idealus jausmų ir proto, intuicijos ir analizės, jutimiškumo ir dvasingumo santykis teatre?
– Mes nesame mašinos – žmonėms susitikus jausmai ir emocijos visada atliks daugiau ar mažiau svarbų vaidmenį. Teatre – taip pat. O proto, sąmoningumo, nuovokos nei teatre, nei bet kurioje kitoje gyvenimo srityje per daug nebus. Gal banaliai nuskambės, bet jei mūsų teatras, kinas, vizualieji menai ims labiau apeliuoti į protą, skatinti žmones diskutuoti, abejoti, kelti klausimus ir drauge ieškoti atsakymų į juos, tada galbūt mūsų visuomene nebebus taip lengva manipuliuoti visokio plauko apsišaukėliams politikams, astrologams, būrėjams, žurnalistams, galiausiai režisieriams, kritikams, daugelio dabartinių teatrų vadovams.
