– Laisvės gynėjų dienai LNOBT dedikuoja J.Brahmso „Vokiškąjį requiem“. Kuo ypatingas šis klasikos kūrinys?
Asta Krikščiūnaitė: Tai nepaprastai gilus kūrinys. Jam apibūdinti žodis „gražus“ gal net nėra tiksliausias – visa muzika yra graži. O „Vokiškojo requiem“ sąskambiai, harmonijos, choro ir solistų partijos tiesiog įsilieja į bendrą nuotaiką. Aš, sakykime, net nežinojau – maestro R.Beckas pasakė, – kad penktoji kūrinio dalis, kurią atlieka sopranas ir choras, iš tikrųjų buvo parašyta jau po „Requiem“ premjeros, nes mirė kompozitoriaus motina, ir J.Brahmsas tą dalį paskyrė jai. Šitaip ši dalis įsiliejo į „Requiem“. Beje, pats J.Brahmsas viso kūrinio su penktąja dalimi taip niekuomet ir nepadirigavo.
Rolfas Beckas: Tai vienas centrinių kūrinių vokiečių muzikos istorijoje. „Vokiškąjį requiem“ esu dirigavęs daugelį kartų, įrašęs CD. Todėl buvau nustebęs, kad šio teatro orkestras ir choras dar nėra jo atlikę. Taigi operoje tai bus savotiška premjera. Intensyviai repetuojame, nes kūrinys nėra lengvas. Tarkime, choras dainuoja visas 75 kūrinio minutes ir, nuo pat pradžių atėjęs į sceną, joje išbūna iki pabaigos. Tai ypatingas veikalas J.Brahmso kūryboje, ir esu labai laimingas, kad galiu parengti jo pirmą atlikimą šiame teatre.
Laimonas Pautienius: Mano pirmas sąlytis su J.Brahmso „Requiem“ įvyko taip pat teatre – Vokietijoje, Diuseldorfe, kur dainuoju „Deutsche Oper am Rhein“ trupėje. Įdomu, kad pirmiausia „Vokiškąjį requiem“ pažinau kaip baleto spektaklį. Mat tai buvo šiuolaikinis baleto pastatymas, kur choras ir solistai buvo išdėstyti scenos gale, ant pakylos. Pastatymas buvo susilaukęs labai didelio populiarumo Vokietijoje, net nufilmuotas ir rodomas per „Arte“ kanalą. Be abejo, išsyk įsiminė šio kūrinio melodika. Viena vertus, ji paprasta, nėra sudėtingų harmoninių nukrypimų, tačiau sykiu nestokoja efektingų vietų.
- Jums turbūt padeda, kad dainuojate Vokietijoje, o kūrinys vokiečių kalba?
L. P.: Paradoksalu, bet šis kūrinys yra vienintelis, kurį aš Diuselforfe ir Duisburge esu dainavęs vokiškai. Vokietijoje atlieku daugiausia itališką operos repertuarą.
– Prieš J.Brahmso „Vokiškąjį requiem“ LNOBT nuskambės šiuolaikinio estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Cantus in memoriam Benjamin Britten“. Kodėl?
R.B.: A.Pärto kūrinys taip pat skirtas mirusiųjų atminimui. Jis tetrunka aštuonias minutes. Nors stiliaus požiūriu jis labai nutolęs nuo J.Brahmso muzikos, A.Pärto kūrinio pabaigoje nuskambėjęs varpo dūžis ir nutylantys styginiai atvers, išvalys klausytojų ausis ir protus, kad šie išgirstų nuostabią, tylią J.Brahmso „Requiem“ pradžią, griežiamą tik kontrabosų, violončelių ir altų. Patikėkite, efektas labai stiprus. Esu tai jau kartą daręs Ludwigo van Beethoveno festivalyje Varšuvoje. Žmonėms tai padarė tikrai stiprų įspūdį.
Tarp kūrinių nebus jokios pauzės, visi atlikėjai scenoje bus nuo pat pradžių – vos pasibaigus A.Pärto kūriniui pradėsime groti J.Brahmsą. Nėra daugiau nė vieno „Requiem“ visoje muzikos literatūroje, kuris būtų toks šviesus kaip šis J.Brahmso opusas. Tai ne tragiškas Giueppe Verdi „Requiem“. J.Brahmso „Vokiškojo requiem“ žinutė yra labai pozityvi – žmogui mirus, siela keliauja į dausas.
- Ar jums svarbu, kad „Vokiškasis requiem“ bus atliekamas Laisvės gynėjų dieną?
R. B.: Manau, kad šia išskirtine proga ypač svarbu atlikti pozityvų „Requiem“. Dažnai atvykstu į Lietuvą, į jūsų operos teatrą, nemažai žinau apie jūsų istoriją. Taip pat turiu profesinių ryšių su Ryga ir Talinu. Taigi manau, kad svarbu ne tik išsikelti Europos Sąjungos ir NATO vėliavas, bet ir parodyti solidarumą su kaimynais, kurie turi panašios patirties.
- Nuo įsimintinų sausio įvykių praėjo jau 24 metai, tačiau žuvę žmonės buvo jūsų ir daugelio mūsų bendraamžiai. Mes patys esame tų įvykių liudininkai. Gal prisimintumėte savo asmeninę patirtį tomis dienomis?
L.P.: Tuomet mokiausi 12 klasėje. Pamenu, tą naktį pabudau, nes pas mus Merkinėje vidury nakties pradėjo skambėti bažnyčios varpas – gyvenome netoliese. Pabudau gal antrą ar trečią nakties, įsijungiau televiziją – buvo transliuojama iš Kauno studijos. Iš tiesų du žuvę vaikinai buvo mano metų, 1973-iųjų gimimo.
Be abejo, visa tai turėjo įtakos ir tolesniems įvykiams, sakykime, šimtadienį šventėme kur kas anksčiau ir tyliai, nes vaikinus, galima sakyti, gaudė į tarybinę armiją – registravo būsimus šauktinius. Tad dėl stojimo į aukštąją buvo įtampos, bet baimės jokios nejutau. Buvo labai didelis tikėjimas. Žuvusiųjų aukos buvo tragiškos, bet vis dėlto prasmingos. Todėl ypač svarbu, kaip ir sakė dirigentas, kad atliksime „Requiem“, kuris transliuoja viltį.
A.K.: O aš gyvenau Vilniuje, buvau studentė ir puikiai prisimenu visą tą chaosą, kuris čia tvyrojo. Iš tiesų buvo labai baisu, daug nežinios ir netikrumo, kas čia bus – tas tankas prie Spaudos rūmų ir t. t. Atrodė, kad šis chaosas tuoj peraugs į kažką tragiško. Labai gaila žuvusių žmonių, bet tokiose situacijose be aukų turbūt neapsieinama. Garbė jiems, o mums bei jaunesniems žmonėms būtų privalu nepamiršti, kokia tai svarbi diena mūsų šaliai.
Pagal „Vokiškąjį requiem" yra pastatytas baletas
