Šiuolaikinio šokio užkulisiai, vaidinimo kūrimo nematomoji pusė tapo spektaklio turiniu ir išgarsino tris jo autorius – šokėjus Agnę Ramanauskaitę, Mantą Stabačinską ir Paulių Tamolę.
Jų drauge su teatro kritike ir dramaturge Sigita Ivaškaite sukurtas ironiškas spektaklis „Contemporary?“ pernai pripažintas Lietuvos scenos reiškiniu ir apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Tai daugiausiai po užsienį keliaujantis lietuvių šiuolaikinio šokio kūrinys.
Gruodį jie sugrįžo iš Berlyno. Lapkritį spektaklis viešėjo Liubline, rugpjūtį Tartu. "Contemporary?" dalyvavo kone visuose lietuviškuose šokio, dramos, šiuolaikinio meno festivaliuose. Po kiekvieno pasirodymo daugėja kvietimų dalyvauti kituose šokio forumuose ir vis tolimesnėse šalyse.
O spektaklyje kaip tik gailimasi, kad Lietuvoje šiuolaikinis šokis po premjeros parodomas gal kokius du kartus.
– Su kokia publika susidūrėte išvažiavę gastrolių į užsienį? – paklausiau 30 metų aktoriaus ir šokėjo P.Tamolės, Nacionalinio dramos teatro trupės nario.
– Berlyne buvo sunki publika. Tarp tavęs ir žiūrovų – siena. Ir kaip pasiekti abejingai nusiteikusius žmones? Kažko gal ir nepasiekėme, kažkam visai nepatikome. Bet po spektaklio Berlyne gavome kvietimą šokti Milane.
Pirmos užsienio gastrolės buvo Estijoje. Estų publika – įdomi. Žiūri santūriai, lyg be emocijų, bet po spektaklio ateina kalbėtis. Paprasti žiūrovai, ne profesionalai. Lietuvoje į užkulisius paprastai ateina kolegos, savas ratas.
Berlyne po vieno spektaklio dalis žiūrovų pasiliko. Tai buvo netikėta. Mes persirengėme ir mus pakvietė atgal į salę. Sako: žiūrovai jūsų laukia, prašo pasikalbėti. Buvo smagu.
Liubline nedalijo prizų, bet pasirodė straipsnis, kur „Contemporary?“ pripažintas geriausiu festivalio spektakliu.
Esame gavę daug kvietimų šiems metams: Kijevas, Minskas, Jerevanas, Baku, Bytomas, Milanas, kalbama apie gastroles Švedijoje ir Norvegijoje. Visi kvietimai prasidėjo po pasirodymų „Naujajame Baltijos šokyje“, „Sirenose“. Faktiškai po kiekvieno festivalio tų kvietimų daugėja. Jei viskas taip ir vyks, kaip numatyta, tai bus kaip sapnas.
– Jūs nesate trupė, tik buvę bendrakursiai. Kaip susiformavo jūsų trio?
– Visiškas atsitiktinumas. Bet juk atsitiktinumų nebūna. Mes buvome kurso draugai. Tiesa, Mantas greitai metė studijas, bet mes visi šokome įvairių choreografų kompozicijose, vaidinome įvairių režisierių spektakliuose. Visi mums darė įtaką, visi mus formavo, lipdė. Ir visi mes gana užsiėmę artistai.
Vieną dieną man paskambino Agnė, pasiūlė kartu kurti spektaklį „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė“, nes tai svetingiausia vieta žaliems menininkams, neturintiems savo teatro.
Tada dar net neturėjome idėjos, tik norą kurti savo spektaklį. Bet, sakiau, nedarykime to dviese, nes turinys gali būti ribotas: vyras, moteris, meilė.
Pasikvietėme Mantą. Dirbome tris mėnesius. Iš jų pusantro mėnesio minkėme idėją. Peržiūrėjome daug vaizdo medžiagos Šiuolaikinio šokio informacijos centre – viską, kiek įrašyta lietuvių kūrybos.
Nutarėme, kad turime daryti spektaklį apie tai, ką mes geriausiai išmanome, – apie šiuolaikinio šokio kūrybos virtuvę. Juolab kad patys daug kur dalyvavome.
Prisiminėme, kokios diskusijos vyksta: ar yra Lietuvoje šiuolaikinis šokis ar vis dar nėra, kokią stadiją jis pasiekęs. Viskas, sakom savo spektakliu, jis ne tik yra, bet ir turi savo istoriją, net savo štampus.
Taip ir repetavome. Apie kūrybos procesą. Apie menininkus. Apie tai, kaip mums be galo svarbu, ką mes sukuriame. Ir kaip viskas trapu – svarbumas čia pat virsta komizmu, atradimas – kliše.
Labai bijojau, kad tai bus juokinga tik mums trims. Paskui bijojau, kad bus juokinga tik šokio bendruomenei. Kai įvyko premjera, įsitikinome, kad tai daug kam įdomu. Dramos teatro kolegos sakė, kad tai ir apie juos.
– O kas, jūsų nuomone, taip juokinga?
– Gal susireikšminimas? Kiekvienas judesys, kiekvienas pasakytas tekstas, kiekvienas sukuriamas vaidmuo paverčiamas pernelyg svarbiu. Jis kažką reiškia, kažką neaprėpiamai daug sako... Tikrai?
Kai repetavome, palengva išryškėjo ir mūsų personažų charakteriai. Vaidiname lyg ir save, bet pabrėždami, kad Agnė – Emocionalioji, aš – Racionalusis, o Mantas – Gaivalas. Mums labai padėjo S.Ivaškaitės žvilgsnis iš šalies, ji kaip dramaturgė suveržė mūsų pabiras mintis.
Atėjo laikas, kai „Menų spaustuvės“ meno tarybai reikėjo parodyti, ką sukūrėme. Ir prasidėjo panika, kad nieko neturime. Mantas kartojo: koją nusilaušiu, kad tik nereikėtų rodyti. Baikit, sakiau, kraustytis iš proto, viską mes turime.
Meno tarybai patiko, bet ir premjerą rodėme dar kažkiek išsigandę, kad kas nors pasakys: nieko čia nėra, nesąmonės. Bet girdime tik sveikinimus. Žinoma, buvo ir supykusių.
– Konkrečius choreografus parodijuojate?
– Tikėsite ar ne – nieko konkretaus. Bet su dauguma choreografų mes esame dirbę. Tie judesiai, sprendimai, šokio frazės – mumyse, ore. Kai ką mes net nuspėjome.
Mūsų spektaklyje Mantas kuria etiudą su batais. Parodėme premjerą, netrukus toje pačioje scenoje – Vyčio Jankausko „Aritmijų“ premjera, o ten pas jį pilna batų. Mes to negalėjome žinoti! Sudėjus mūsų spektaklius greta, gali atrodyti, kad mes parodijuojame, ironizuojame.
Nieko panašaus! Mantas savo etiuduose naudoja ne tik batus, bet ir kėdę, plunksnas, smėlį. Tipiškas šiuolaikinio šokio rekvizitas. Po to einu publikos klausinėti, apie ką jis šoko.
Štai ta idėja – paklausti, apie ką šokis – atėjo iš mūsų stojamųjų egzaminų. Viena mergina šoko, šoko, po to komisija jos paklausė: „Kas čia buvo?“ Mergina atsakė: „Karas Irake.“ Mat tą vasarą prasidėjo karas Irake, ir mergaitė norėjo pasirodyti labai aktuali. Šoko ir šaudė.
Mes neparodijuojame. Mes stengiamės juoktis iš savęs. Natūralu, kad panašiose situacijose buvo atsidūrę ir nemažai mūsų kolegų. Pavyzdžiui, šoko ką nors nesuprantama, bet nepaprastai reikšminga, giliamintiška. Stengėsi iš paskutiniųjų, liko šlapi, o sulaukė pastabų, kad neturi energijos. Kaip mūsų spektaklyje.
Įdomiausia, kad po premjeros žmonės mums sakė, jog atpažino save. Viena choreografė kalbėjo: „Frazė, kad Lietuvoje nėra vyrų šokėjų, yra mano.“ Maždaug, žinau, kad traukiate mane per dantį. Bet ji tai pareiškė su džiaugsmu. Gal tikrai ta frazė yra jos? O gal daug kas ją vartoja?
Man patiko Loros Juodkaitės pastaba Mantui, kuris daro jos beprotiškąjį sukinį: „Mantai, labai gerai, tik aš sukuosi ne į tą pusę.“
Buvo tokių choreografų, kurie nuliūdo, kad savęs nerado spektaklyje.
Bet mes nesišaipome. Šiuolaikinis šokis – mūsų gyvenimas, mes jo persmelkti, visus nepaprastai mylime ir gerbiame ir neįsivaizduojame savęs be jų, be šokio.
Trijulė turi teisę ironizuoti
„Tikrai esu dėkinga trims kūrėjams ir jų dramaturgei S.Ivaškaitei, nutarusiems spektaklyje „Contemporary?“ su ironija pažvelgti į šiuolaikinio šokio kūrimo virtuvę ir atskleisti pagrindinių kūrinių ingredientų parinkimo metodus“, – taip 2013 m. lapkritį apie „Contemporary?“ rašė šokio kritikė V.Mozūraitė (1960–2014).
Pasak jos, žinantys šiuolaikinio šokio užkulisius spektaklyje greitai atpažino vis ryškėjančius efemeriškus ironizuojamų choreografių portretus, o kai scenoje išdėstomi batai, plunksnos, į kibirą pasipila smėlio srovelės – ir jų sukurtus spektaklius.
„Spektaklio ironija žinantiems pačius ironizuojamus spektaklius ar kūrėjus gal ir pasirodė ne itin švelni, ji nukreipiama šiek tiek į vienus vartus, tačiau ši trijulė turi teisę šaipytis, nes pati nuolat dalyvauja tokiose šiuolaikinio šokio misterijose ir ilgomis galūnėmis yra išauginusi ne vieną sultingą judesį“, – teigė V.Mozūraitė, cituodama spektaklio choreografinį žodyną.
„Menų spaustuvės“ repertuare spektaklis "Contemporary?" numatytas sausio 29 d.
