Dirbęs žymiausiuose pasaulio teatruose su garsiausiais menininkais J.Cura įsiminė operos mėgėjams kaip nepralenkiamas Otelas, Samsonas, Radamesas.
Šiandien jis yra pelnęs pripažinimą ne tik kaip unikalus operos solistas ir aktorius, bet ir kaip režisierius, dirigentas (šiame amplua jį išvysime ir Vilniaus koncerto epizoduose), scenografas bei fotografas.
LNOBT scenoje J.Curos partneriais taps Lietuvos operos pažibos Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas) ir Tadas Girininkas (bosas). Koncerte taip pat išgirsime LNOBT chorą (vadovas Česlovas Radžiūnas). Diriguos maestro Robertas Šervenikas.
Siūlome susipažinti su pagrindiniu koncerto herojumi J.Cura. Artistas davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Prieš tapdamas operos solistu jūs dalyvavote kitokioje muzikinėje veikloje. Kodėl pasirinkote dainavimą?
– Mano, kaip muzikanto, išsilavinimas prasidėjo nuo gitaros, vėliau pasinėriau į kompoziciją ir dirigavimą. Nors dainavau visą gyvenimą, poreikis tapti vokalo profesionalu atsirado vėliau ir buvo sąlygotas ekonominių priežasčių.
Kai buvau jaunas, Argentina vadavosi iš tamsaus karinės diktatūros laikotarpio, todėl tikėtis išgyventi kaip kompozitoriui ar dirigentui buvo nerealu.
Pradėjau lavinti balsą norėdamas pamatyti, ką galiu su juo nuveikti. Ir štai dabar aš esu čia.
– Kas yra jūsų svarbiausias mokytojas?
– Gyvenimas.
– O kas dovanoja kūrybinį įkvėpimą?
– Žmonijos laimėjimų sąrašas yra toks kvapą gniaužiantis, kad gyvenant tik vieną gyvenimą neįmanoma atsigerti iš visų jo siūlomų šaltinių.
Su kiekvienais metais mano asmeninis sąrašas stebuklų, kuriuos norėčiau studijuoti, išsiaiškinti ir suprasti, vis auga. Kuo vyresnis tampu, tuo labiau alkstu žinių. Tai gražus, bet kartu stresą keliantis pojūtis!
– Kokias partijas labiausiai mėgstate atlikti?
– Visas, kurių libretai man leidžia sukurti įtikinamą žmogišką personažą. Man nepakanka tik išgauti gražių garsų.
Jei apskritai egzistuoja moderni opera, manau, kad ji paremta visišku dainininko susitapatinimu su vaidmeniu ir dramine jo puse. Jei to nėra, muzika tampa tik hedonistinių poreikių tenkintoja.
– Jūsų veiklos sritys driekiasi nuo fotografijos iki režisūros ir kitų meno atšakų. Ar dar yra dalykų, kuriuos norėtumėte išbandyti?
– Menininkas, kuris pareiškia, kad jis pagaliau pasiekė tai, ko ieškojo, ir įvykdė savo kūrybinę misiją, nėra tikras menininkas.
Troškimas kurti vis daugiau ir įvairiau – tai tikros kūrybiškos sielos būsena.
– Kokį patarimą duotumėte jaunam žmogui, kuris trokšta operos solisto karjeros?
– Šį patarimą duočiau bet kurios profesijos žmogui, kuris nori bent jau pats savimi didžiuotis. Pasaulis pilnas apgailėtinų klonų, todėl, kaip sakė Oscaras Wilde’as: „Būk savimi, nes visi kiti jau užimti.“
Ar toks sąžiningumas dovanos šlovę, į tai atsakyti negailiu. Jei žinočiau sėkmės formulę, daugybė mano pažįstamų talentingų jaunuolių užimtų vietas tų blefuotojų, kuriuos esame verčiami priimti rimtu veidu.
– Esate apdovanotas gražia šeima – turite tris vaikus. Ar sudėtinga suderinti sėkmingą karjerą ir laimingą asmeninį gyvenimą?
– Bet kuri veikla gali tapti puikiu alibi, jei nori pabėgti nuo įsipareigojimų! O jei nenori? Tuomet už juos kovoji.
– Koncertas Vilniuje bus jūsų pirmasis susitikimas su Lietuvos publika. Ko tikitės?
– Mano darbas – tarnauti publikai savo talentu ir amatu, daryti tai profesionaliai ir nuoširdžiai. Jei salėje sėdintys žmonės priims tai tokia pat atvira širdimi, visus aplankys išsipildymo pojūtis.
Noriu, kad mano koncerte skambėtų ne atskiros arijos, kaip dažnai būna, o neilgi, dramine logika paremti epizodai iš įvairių operų. Kadangi arijos – tai „draminės ištraukos“, o ne vien gražios melodijos, svarbu, kad jos skambėtų kontekste, nebūtų vien gražių garsų seka.
– Koncerte išvysime jus ir kaip dirigentą. Kas svarbiausia stojant priešais didžiulį orkestrą?
– Diriguoti pradėjau būdamas 15-os. Kelerius metus aš visada būdavau jaunesnis už muzikantus, kuriems tekdavo vadovauti. Tame nebuvo nieko bloga, tačiau dirigento autoritetas labiau pripažįstamas, kai muzikantai yra bent jau panašaus amžiaus.
Diriguoti – tai nereiškia tiesiog mojuoti reikiamu tempu. Tai gali atlikti bet kuris geras muzikas.
Dirigavimas yra vadovavimas tikrąja šio žodžio prasme – asmenybėms, konfliktams, kurie iškyla, kai žmonės surenkami į vieną grupę ir turi drauge groti.
Nesvarbu, kiek gamta tau dovanojo talento, kol nesubrendai kaip žmogus ir nesusikrovei pakankamo patirties bagažo, negali be gėdos jausmo stovėti priešais orkestrą.
Dirigento ir orkestro bendradarbiavimas yra pati stipriausia socialinio gyvenimo metafora. Taip teigė ir kino legenda Federico Fellini.
