57 metų aktorė šiuo metu intensyviai dirba trijuose šalies teatruose. Nenuostabu, kad N.Savičenko pastangos šiemet buvo įvertintos Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
„Keista būsena“, – taip jausmą, apėmusį išgirdus šią žinią, apibūdino pati aktorė, su OKT/Vilniaus miesto teatro spektakliais apkeliavusi įvairius žemynus, pelniusi ne vieną Auksinį scenos kryžių.
– Konstantinas „Žuvėdroje“, kalbėdamas apie jūsų personažą, savo motiną, sako, jog jis būtų tūkstantį kartų laimingesnis, jei jo mama būtų paprasta moteris, o ne žymi aktorė. Ar jums pačiai nebuvo kilę abejonių dėl aktorystės?
– Būti paprasta moterimi ir gyventi tik buitimi niekada nesinorėjo. Mane visada traukė teatras, dar nuo mokyklos laikų. Tai kažkoks stebuklingas reiškinys. Teatre viską pamiršti – jis pasiglemžia ir neša į kitą pasaulį.
Ar būna, jog nesinori aktorystės? Būna. Ypač kai pasitaiko nesėkmingų darbų, kai nepavyksta suvokti savo personažo, kai negali paversti jo gyvu žmogumi. Trumpai tariant, kai labai ilgą laiką jis negali tapti tavimi.
Tada pradedi galvoti, ar buvo prasmės imtis šios profesijos? Ar turi tiek gebėjimų, kad nepaisydama kliūčių ir nesėkmių galėtum viską tęsti?
Ko gero, bėgant laikui išmoksti tikėti. Ne tikėtis, tačiau tikėti tuo, ką darai. Tai svarbiausia.
– Įtariu, savo dukrai linkėjote žemiškesnės profesijos?
– Tarkime, stebėdama aktorinio meistriškumo studentus ilgainiui sugebi įžvelgti tam tikrus žmogaus charakterio bruožus, pagal kuriuos supranti, kad jam teatras nebus kankynė, o visos pastabos ir nesėkmės netaps jo vidaus laužymu.
Jei žmogus turi pašaukimą, mėgink nemėginęs jį atkalbėti, vis tiek nepavyks. Savo dukros man netgi nereikėjo atkalbinėti. Teatras jai patiko, tačiau ne tiek, kad nertų į jį stačia galva, užsikastų jame lyg strutis ir matytų tik tai, ką nori matyti. Būtų turėjusi noro ir pašaukimo, tikrai nebūčiau jos sulaikiusi.
Šiandien ji turi profesiją ir gali visiškai save išreikšti. Manau, jog ji tikrai nesikankina dėl to, kad nėra aktorė.
– Kaip pati atsidūrėte teatre? Ko stumiama ėjote į aktorystės stojamuosius egzaminus?
– Mūsų mokykloje – o mokiausi garsiojoje Vilniaus 23-iojoje – aktorinio meistriškumo studentai pristatydavo savo programas. Prisimenu, kaip baltai pavydėjau jiems laisvės žaisti, dainuoti, kalbėti, skaityti eilėraščius. Tai buvo labai užkrečiantis dalykas. Manydavau: kaip norėtųsi visa tai išbandyti.
Vyresnėse klasėse lankiau dramos būrelį ant Tauro kalno, Profsąjungų rūmuose, jam vadovavo šviesaus atminimo aktorė Valerija Karalienė.
Ji tiesiog matydavo, kas gali stoti į aktorinį, o kas ne, ir nukreipdavo mus. Iš jos pusės jutau labai didelį skatinimą pabandyti. Būtent jos tikėjimo vedama ėjau į stojamuosius egzaminus. Šiandien esu jai labai dėkinga už šį pasirinkimą.
– Visi pastarieji jūsų kuriami vaidmenys – Irina Arkadina „Žuvėdroje“, Gertrūda „Hamlete“ ar Kvašnia „Dugne“ – atrodo lyg visiškos priešingybės jums pačiai. Ar labai sunku taip perlaužti save?
– Tikrai sunku. Aišku, kartais skaitydamas pjesės tekstą iš karto suvoki, koks tai žmogus, kokias savo savybes gali ryškinti ir drąsiai jomis operuoti.
Vienas sudėtingiausių vaidmenų buvo Gertrūda „Hamlete“. Kokia tai moteris? Kas turi įvykti, kad ji priartėtų prie manęs arba aš priartėčiau prie jos? Kaip visa tai padaryti įtikima?
Bet koks keistas dalykas! Tik dabar, kai vaidiname visą trilogiją iš eilės, pastebiu esminius skirtumus tarp Gertrūdos, Kvašnios ir Arkadinos. Matydama tuos skirtumus galiu formuluoti kiekvienos jų esmę.
Tarkime, kur slypi esminis Gertrūdos ir Arkadinos skirtumas? Abi brandaus amžiaus, užkluptos vėlyvos aistros ir meilės. Bet Gertrūda turi jėgų atgailauti. Ji pasirenka sūnų suvokdama, jog tai veda į mirtį. Ji tiesiog mirties akivaizdoje renkasi sūnų.
Arkadina nė neketina atgailauti. Manau, jei pratęstume jos gyvenimą po Kostios nusišovimo, net ir tada ji neatgailautų. Taip, jai labai skaudėtų širdį, bet tai būtų tiktai dar vienas jos vaidmuo – gedinčios motinos. Arkadiną akina būtent egoizmas.
O kai suvoki šiuos skirtumus, lengviau atsispirti ir ieškoti žmogiško vaidmenų portreto. Ieškoti to gyvo žmogaus, kurį galiu pajausti ir išreikšti scenoje.
– Neseniai grįžote iš gastrolių, kurių metu su O.Koršunovo režisuotais spektakliais per trumpą laiką aplankėte Baltarusiją, Kiniją, Prancūziją, Ispaniją, kitas šalis. Kaip jaučiatės taip staiga keletui dienų ištrūkusi svetur?
– Ten publika tavęs nepažįsta, nesupranta tavo kalbos – tu neturi jokių pliusų ar kozirių. Atrasti su jais bendrą kalbą, įtraukti juos – štai kas skatina azartą. Man didelis džiaugsmas buvo „Hamleto“ gastrolės Kinijoje. Čia mus publika tikrai šiltai priėmė. Visada nelengva vaidinti spektaklį „Dugne“, kai mes bendraujame su publika.
Iš pradžių matai, kaip žiūrovai sistemingai skaito tekstą ir nespėja įsitraukti į veiksmą, tačiau antroje spektaklio dalyje jie jau gyvena kartu su mumis.
Žinoma, įdomu pamatyti naujus miestus ir pajusti tos vietovės atmosferą. Būdama kavinėje arba vaikščiodama gatvėmis stengiuosi pabendrauti su žmonėmis.
Kuo toliau, tuo labiau kiekvienoje lankomoje šalyje norisi tiesiog pabūti su jų žmonėmis, patyrinėti juos. Tai irgi savotiška laboratorija.
– Ar gastrolėse pavyksta rasti laiko sau?
– Žinoma, kad pavyksta. Pavyzdžiui, nueini į muziejų ir atsijungi, pabūni su savimi, su ta aplinka. Arba užsuki į stulbinamo grožio bažnyčią, kurioje groja vargonai, – tai taip pat nuteikia ramiai. Laikui bėgant išmoksti jausti ir suvokti save toje šalyje. Tik nereikia įsileisti į vidų chaoso ir vien turistinio įspūdžio.
Galiausiai visada žinai, jog čia atvykai dėl spektaklio, o ne dėl savęs. Tas dvilypis buvimas visai įdomus.
Tris dešimtmečius skyrė Klaipėdos teatrui
N.Savičenko – teatro ir kino aktorė, gimusi ir augusi Vilniuje. Studijavo Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete. Nuo 1980 m. buvo viena pagrindinių Klaipėdos dramos teatro aktorių. 2012 m. priimta į Nacionalinio dramos teatro trupę.
Vaidina ir OKT/Vilniaus miesto teatre nuo 2008 m., kai O.Koršunovas pakvietė ją atlikti Gertrūdos vaidmenį spektaklyje „Hamletas“.
Aktorė dažnai kviečiama filmuotis. 1982 m. debiutavo Grethen vaidmeniu A.Žebriūno televizijos seriale „Turtuolis, vargšas...“, pastaruoju metu vaidino A.Puipos, A.Juzėno, M.Vildžiūno filmuose.
Už savo kūrybą yra pelniusi tris Auksinius scenos kryžius, Padėkos kaukę Klaipėdoje, Sidabrinę gervę, Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
