Lrytas.lt jau rašė, kad kaimyninės Baltarusijos Mogiliovo teatro meno vadovu dirbantis S.Varnas tapo vienu šios šalies Nacionalinės teatro premijos laureatų. Kalėdinių atostogų į Lietuvą sugrįžęs režisierius pasidalino įspūdžiais ir ateities planais.
– Valstybiniame Mogiliovo dramos teatre jūsų pastatytas spektaklis pagal Augusto Strindbergo „Freken Juliją“ buvo pristatytas Baltarusijos Nacionalinei premijai. Tai ne pirmasis jūsų režisuotas prestižiniam apdovanojimui nominuotas darbas. Vienas šių metų vertinimo komisijos narių, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad „būtent regioniniai teatrai parodė įspūdingiausius spektaklius, vertus geriausių europinių scenų. „Freken Julija“, režisuota S.Varno, pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą. Spektaklis, tiesiog, kvėpuoja impresionizmu ir mistika“. Kaip jaučiatės? Ką apie tai mano jūsų kolegos? – paklausiau režisieriaus S.Varno.
– Tokio masto konkursas Baltarusijoje vyksta kas dveji metai. Praeitą kartą buvome pakviesti su spektakliu „Tarelkinas“. Jis sukėlė daug diskusijų, o festivalyje „MartKontakt“ šiam spektakliui teko net keletas apdovanojimų, bet Nacionalinė teatro premija tada nebuvo skirta. O šiais metais ją pelnėme.
Žinoma, malonu, kai atliktas darbas sulaukia dėmesio ir kai vertinimai yra palankūs. Apdovanojimas – tai viso kolektyvo nuopelnas, taip pat ir talentingos spektaklio scenografės, kostiumų dailininkės Jūratės Račinskaitės indėlis. Ji labai skrupulingai prižiūrėjo visą gamybos procesą. Apdovanojimas labai svarbus aktoriams, kaip pripažinimas mūsų bendros teatrinės kalbos paieškų krypties...
Garbinga premija ir tekstai apie spektaklį, žodžiu ar raštu išsakyti vertinimai, mintys savotiškai pratęsia spektaklio gyvenimą. Taip, dabar yra galimybė kurti vaizdo įrašus, nors kiek vaizdo įrašas atitinka gyvą spektaklį – kiek jis perduoda spektaklio energetiką ar kiek spektaklio vaizdas yra iškreipiamas DVD formate – čia jau kitas klausimas ir tema atskiram pašnekesiui...
Labai svarbu, kaip mes patys žiūrime į savo darbą? Kokią prasmę jam suteikiame? Ar bent jau bandome įdėti giluminę, sakralinę, ar tik pasitelkę reklamos gudrybes, tenkinamės žiūrovų gausa, jų liaupsėmis ar liaupsėmis angažuotų savo rato rašančiųjų. Visada galime pasiteisinti – apeliuoti į laikmetį ar valstybės abejingumą profesionaliam menui, tačiau tuo niekada negalime pateisinti savojo silpnumo, savo daromų kompromisų.
Lietuvoje turime gražų pavyzdį – Eimuntą Nekrošių, kuris neina į jokius kompromisus, kai kalbama apie kūrėjo atsakomybę. Gal tik tokios turtingos valstybės kaip Vokietija gali skirti savo teatrams reikiamą finansavimą ir deleguoti jiems atsakomybę už tautos dvasinę sveikatą, o teatrai prisiima atsakomybę už repertuarą – tai yra, už pasirenkamas bei siūlomas temas pašnekesiui su žiūrovais. Vokietijos valstybiniams teatrams net minčių nekyla įtraukti į repertuarą komercinių pastatymų. Jų tikslai kur kas aukštesni.... Deja, daugumoje Lietuvos regioninių teatrų repertuare nieko kito, be komercinių spektaklių, ir neišvysime.
– O kas turėjo nutikti, kad tiek Jūs, tiek daug kitų nepriklausoma tapusios Lietuvos režisierių priversti dirbti užsienyje?
– Finansavimas parodo valdančiųjų požiūrį į valstybinių institucijų svarbą, tuo pačiu parodo ir valstybių brandą. Lietuva turi gražias valstybės palaikomas krepšinio programas bei visos šios sporto šakos veiklos palaikymą, todėl ir mūsų sportininkai gali žaisti ir žaidžia tarp stipriausių pasaulio komandų.
Lietuvos teatro režisieriai taip pat su savo spektakliais dalyvauja festivaliuose tarp geriausių pasaulio teatrų kolektyvų, bet tai – ne Kultūros ministerijos ar vyriausybės kultūros politikos nuopelnas. Bent jau per pastarąjį Nepriklausomybės laikotarpį dėl teatro profesinio lygio augimo jos nepadarė nieko, o greičiau tik trukdė savaisiais sprendimais. Norisi tikėti, kad tai darė nesąmoningai.
Esame gyventojų skaičiumi labai nedidelė valstybė. Sudarome gal tik penktą dalį tokių pasaulio didmiesčių, kaip Tokijas, Niujorkas, Maskva ar Šanchajus, o dalyvaujame prestižiniuose teatrų festivaliuose ar krepšinio varžybose kartu su didžiosiomis pasaulio valstybėmis. Kas dar – be Lietuvos teatralų ir sportininkų – gali konkuruoti tokiame lygyje?
Tačiau mūsų režisieriai, užuot dirbę savo tėvynėje, yra išsiblaškę po pasaulį, priversti tarnauti privačiuose teatruose bei nuomotis valstybinių teatrų scenas. Kita vertus, pristato Lietuvos teatrą užsienyje dažniausiai tik privatūs teatrai, nes valstybinių teatrų spektakliai nelabai gali sudominti kurį nors rimtesnį festivalį.
Manau, kad tokia padėtis susiklostė dėl Kultūros ministerijos vadovų priimtų kai kurių netoliaregiškų sprendimų – kai Lietuvos režisierius išstūmė į gatvę dirbti pagal autorines sutartis, o teatrams vadovauti paskyrė aktorius, arba dar blogiau... Kaip kad dabar yra Juozo Miltinio dramos teatre...
To, kad mūsų režisūra sudomino pasaulinę teatro visuomenę, priežasčių galima surasti ir įvardinti daug. Viena iš jų galėtų būti ir ta, kad ilgiausiai išbuvome pagoniška valstybė, ir ritualinis mąstymas vis dar labai gyvas mūsų sąmonėje. Yra ir svaresnių argumentų, kurie, deja, taip pat nekalba mūsų Kultūros ministerijos ar kultūros „patarėjų“ naudai. Baltarusijos teatruose dirbančius, kaip ir Lietuvoje, labiau laiko profesinės galimybės realizuoti save nei finansinė motyvacija, bet konjunktūros teatro pasaulyje ten tikrai mažiau – tiesa yra svarbiau nei pažinčių ar draugystės saitai.
– Kuo skiriasi, jeigu skiriasi, teatro režisieriaus darbas Lietuvoje ir užsienyje?
– Ipolitas Tenas savo „Meno filosofijoje“ pabrėžė geografinės vietos svarbą žmonių pasaulėžiūrai, jų charakteriui, poelgiams. Skiriasi aktorių reakcija į tas pačias pastabas Londone, Skopjė, Mogiliove, Delyje, Lietuvoje ar Rusijos teritorijoje. Rusijos, kuri užima tokią didžiulę teritoriją, reakcija bus skirtinga Sibiro teatruose ir teatruose, esančiuose Europinėje jos dalyje. Siekiant norimo rezultato įvairiuose teatruose tenka nueiti skirtingą kelią.
Rezultato prasme mane labiausiai tenkina spektakliai Mogiliovo dramos teatre, nors čia ir nebuvo tokių garsių teatro ir kino žvaigždžių kaip, tarkim, Makedonijoje, Skopjės nacionaliniame teatre. Repeticijų periodas Mogiliove buvo labai įdomus, bet jis buvo įdomus ir daugelyje kitų teatrų – Rygos Dailės teatre, jau minėtoje Skopjė, Panevėžyje...
– Kai kurie Lietuvos verslininkai baiminasi dirbti gana vienareikšmiškai vertinamo A. Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje. O menininkai?
– Aš ne verslininkas. Dirbu, nejaučiu jokios baimės. Režisuoju spektaklius, atsakau už teatro meninį lygį, už teatrinės kalbos paieškas, už teatro pristatymą festivaliuose tiek pačioje Baltarusijoje, tiek ir už jos ribų, už dialogą su žiūrovais, už trupės formavimą ir t.t. Tam jokių trukdžių nėra. Atlieku tai, ką manau esant reikalinga ir tik nuo manęs bei teatro darbuotojų priklauso, kaip mums sekasi ir kaip seksis atlikti tas užduotis, kurias keliu sau bei trupei ir kurias stengiamės visi kartu įgyvendinti. Nejaučiu, kad būčiau kieno nors ir kaip nors varžomas.
Lietuvoje dažniau pasijusdavau nejaukiai (dėl menkai kompetentingų teatrams vadovauti paskirtų asmenų ar abejotinų subjektyvių vertinimų), skirtingai nei čia, Baltarusijoje. Žinoma, ir čia iškyla įvairiausių problemų ir kliūčių, bet jos – darbinės ir dažniausiai susietos su žmogiškuoju faktoriumi. Kaip ir visur.
– Lietuvoje politikos įtaka kultūrai turi nemenkos reikšmės. Jai vadovauja politinio pasitikėjimo valdininkai, finansavimas, rėmimas, meno ekspertų veikla irgi didžia dalimi priklauso nuo valdančiųjų ir konjunktūros. Tokiam žmogui kaip jūs – teatro estetui, intelektualui, teoretikui – gal tai ir tolimi dalykai, bet vis dėlto... Ką apie tai manote?
– Kol Lietuvoje kultūrai vadovaus politikai, tikėtis profesionalaus meno atgimimo nereikia. Tokia politikų „veikla“, kokia yra dabar, gali tapti pražūtinga ne tik Lietuvos teatrui, bet ir visai mūsų kultūrai. Viskas vyksta kaip tame visiems gerai žinomame anekdote: cirke klounas šaukia „degame“, o visi kvatojasi. Kuo klounas garsiau šaukia, tuo garsiau publika kvatojasi, kol galiausiai visi sudega... Kultūrinė situacija labai panaši kaip tame degančiame cirke...
Baugina tai, kad niekam iš Kultūros ministerijos darbuotojų net nerūpi nuomonės tų, kurie dirba kūrybinį darbą, kurie valdo kūrybinę energiją ir kurie galėtų padėti susigaudyti prieš priimant neretai pražūtingus spendimus. Neseniai mes, režisieriai, norėjome išsakyti savo nuogąstavimus, lūkesčius. Būdamas Lietuvos režisierių asociacijos pirmininku, parašiau ir nusiunčiau kultūros ministrui prašymą, nurodydamas susitikimo svarbą bei norimus aptarti klausimus ir problemas, bet susitikimo laikas taip ir nebuvo paskirtas, o į mūsų išsakytus pasiūlymus tame rašte taip pat nebuvo atsižvelgta. O juk tai buvo ne mano vieno, o Lietuvos teatro režisierių nuomonė.
Kai galutinai įsitikinau, kad ta mūsų nuomonė Kultūros ministerijoje visiškai niekam nerūpi, nusprendžiau išvažiuoti ilgesniam laikui iš Lietuvos....
Nesinori kalbėti vien tik apie blogybes, nes jos, deja, įsisenėjo, ir jau net nebesitiki, kad gali kas nors pasikeisti į gera. Kultūra apima labai platų žmogiškosios veiklos spektrą, todėl už padarytas ir daromas klaidas pasekmių galime tikėtis sulaukti taip pat labai skaudžių. Juk taip seniai jau visiems aišku, kad vien politinio pasitikėjimo nepakanka, reikalinga dar ir kompetencija.
Vienas kultūros ministras, pridaręs klaidų, išvyko į užsienį atstovauti Lietuvai, kitas, pasidairęs Europoje, siūlo teatrams tapti viešosiomis įstaigomis. Taip padaryta keliose Europos šalyse, rezultatas, deja, graudus. Išdraskius teatrus – paleidus aktorius į gatvę, surinkinėti juos tik kokiam nors vienam, kaip dabar priimta sakyti, projektui, laimėjusiam dalinį finansavimą, Lietuvos teatrui būtų pražūtinga. Nes tą finansavimą gautų tie, kurie landesni, meilesni – tikėtis objektyvumo čia nereikia.
Turime daugybės metų patirties ir puikiai žinome, kaip viskas vyksta. Taigi, įvedę tokią skirstymo sistemą, sužlugdytume Lietuvos teatrą galutinai. Taip, beje, ir įvyko Olandijoje, JAV, iš dalies Skandinavijos šalyse...
Formaliai teatras gal ir gyvuotų, bet tikros gyvybės ten nebūtų. Išliktų tik pavadinimas ir karts nuo karto suvaidinami spektakliai, kurių dažniausiai ir spektakliais nepavadinsi. O gal grįžtume prie aktorių skaitomų tekstų scenoje, nes rimtam darbui reikalinga auginti trupę, derinti aktorių „dažnius“, kad išgautum norimą muzikinę darną.
– Lietuvos ir jos kaimynės Baltarusijos teatras – kokie panašumai, skirtumai, kryptys?
– Man sunku kalbėti apie visą Baltarusijos teatrą. Jis labai įvairus ir dar neturėjau galimybės pasižiūrėti visus geriausius spektaklius. Yra įdomių spektaklių, bet kol kas atradimų – netikėtų teatrinės kalbos paieškų neteko išvysti; žinia, kad tai atsitinka retai ir toli gražu ne su kiekvienu spektakliu, ateinančiu į sceną. Taip yra ne tik Baltarusijoje, bet visame pasaulyje – kaip jau sakiau, tai nutinka retai ar net labai labai retai.
Iš to, ką mačiau, susidariau įspūdį, kad čia labiau vyrauja literatūrinis teatras, kuriame žodis yra svarbiau nei tai, ką galima išreikšti tarp žodžių. Bet Baltarusijoje dirba daug įvairių kartų įdomių talentingų režisierių. O Baltarusijos lėlių teatras išgyvena tikrą renesansą. Puiki lėlių teatro mokykla, kuriai vadovauja labai įdomus režisierius, pedagogas Anatolijus Leliavskis. Galima išvardinti dar daugelį kitų lėlininkų, kurių spektakliai kviečiami į garsiausius tarptautinius festivalius pasaulyje, o taip pat pastatymams garsiausiuose pasaulio lėlių teatruose.
– Dar šiek tiek grįžkime prie to, apie ką jau užsiminėte. Ką manote apie Lietuvos kultūros ministerijos sumanytą valstybinių repertuarinių teatrų vertimą viešosiomis įstaigomis su neterminuotai joms vadovaujančiais direktoriais ir vienam spektakliui samdomais aktoriais?
– Seniai jau sklandė gandai apie tai, kad geriausia valstybinius teatrus paversti viešosiomis įstaigomis. O dabar žengiami ir pirmieji žingsniai, įgyvendinant šį, mano nuomone, pražūtingą Lietuvos teatrui sprendimą.
Iš Lietuvos valstybinių teatrų išvaikius režisierius, teatrams vadovauja tie, su kuriais bus nesunku susitarti, nes jiems toks sprendimas būtų net labai priimtinas – vis didesnė galimybė išlikti. Tai nesusiję su bene vieninteliu Rusų dramos teatru, kuriam dar vadovauja režisierius.
Manau, kad pirmiausia reikėtų susitarti – numatyti, koks uždavinys turėtų būti keliamas valstybiniams Lietuvos teatrams, nes kas gi kitas nei pastarieji turėtų orientuoti tautą eiti dvasinio pažinimo keliu. Taigi valstybinio teatro pagrindine užduotimi ir turėtų būti – ne gauti kuo didesnes pajamas už menkaverčius komercinius spektaklius, o atsigręžti į būties, metafizikos problematiką.
Ar daug Lietuvos teatrų šiandien kuria spektaklius, kurie akintų, skatintų, provokuotų žiūrovą dvasinių vertybių paieškoms? Žinia, kad ne, nes teatrams reikalingos pajamos naujiems spektakliams kurti, atlyginimams didinti, aparatūrai įsigyti ir taip toliau, ir taip toliau.... Taip teatras ir tampa eiline įmonėle, siekiančia kuo didesnio finansinio pelno ir net nesusimąstančia apie savo misiją.
Lietuvoje šiandien yra vienintelis teatras, kuris sąžiningai ir nuosekliai gilinasi į žmogaus dvasinį pasaulį – tai Meno Fortas. Ir nebūdamas valstybiniu teatru bei negaudamas tokio finansavimo, kokį gauna valstybiniai teatrai, jis vykdo tą giluminę valstybės politiką...
Visi Lietuvos valstybiniai teatrai yra repertuariniai ir šią tradiciją reikėtų tęsti. Pradžiai, manyčiau, reikia numatyti bent jau po keletą dienų per mėnesį, kad visi šalies valstybiniai teatrai įsileistų į savąsias patalpas kitų teatrų kolektyvus, nemokant jiems nepamatuotai didelių mokesčių už patalpų nuomą. Aš nepritarčiau sprendimui, kad Lietuvos valstybiniai teatrai būtų verčiami viešosiomis įstaigomis, nes manau, kad toks žingsnis būtų jiems pražūtingas.
– Sezonas tik įpusėjo. Ką žada antroji jo pusė ir ko iš jos tikitės?
– Į Mogiliovo teatrą esu pakvietęs labai įdomų režisierių iš Taškento, kuris po Naujųjų metų pradės repetuoti azijietišką „Dekamerono“ versiją pagal sufijų tekstus. Laukiame teksto, specialiai rašomo mūsų teatrui, apie šviesuolį Pranciškų Skoriną. Jis gimė Baltarusijoje, daktaro laipsnį apsigynė Italijoje, ir tai buvo pirmas kartas Padujos universiteto praktikoje. Tuo metu ten darbavosi Faustas, tas pats Faustas, kurį Johannas Wolfgangas Goethe įamžino savojoje pjesėje.
Vilniaus senamiestyje Pranciškui Skorinai yra skirta memorialinė lenta, nes čia jis taip pat keletą metų gyveno, pakviestas iš Prahos įkurti spaustuvę. Kilus didžiuliam gaisrui Vilniuje jo spaustuvė sudegė, tuomet jis sugrįžo atgal į Prahą. Ten dirbo sodininku ir karalienės rūmų gydytoju... Įdomi istorija...
– Ar Mogiliovo teatras neplanuoja gastrolių Lietuvoje?
– Po kelerių metų Mogiliovo dramos teatras minės 130 metų veiklos sukaktį. Turėsime ir didesnių gastrolių. Gal ir Lietuvoje.
