Spektaklyje žiūrovai išgirs asmenišką pasakojimą, kuriame autentiški faktai persipina su šiuolaikinio žmogaus refleksijomis apie sunkiai suvokiamus mūsų tėvų ir senelių išgyvenimus.
Kurdama pjesę Birutė Mar rėmėsi ne tik tėvų atsiminimais, bet ir skaitytomis knygomis, spektaklyje yra daug ištraukų iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Rinkdama medžiagą autorė ir režisierė skaitė mamos rekomenduotas knygas. Jos kolekcijoje – virš šimto knygų su tremtinių ir partizanų prisiminimais. „Iš pradžių skaičiau viską, paskui supratau, kad reikia pasirinkti kažką, nes visos medžiagos pavaizduoti nepavyks. Nusprendžiau pasirinkti Laptevų jūros istoriją, kur išvežė žmones į patį tolimiausią tašką, prie Lenos žiočių. Dar pasirinkau vaiko liniją. Tų prisiminimų ir žmonių buvo labai daug, tad į spektaklyje veikiančios mergaitės paveikslą sudėjau ir kitų „ledo vaikų“, kurie buvo vežami į Sibirą, prisiminimus. Ne tik savo mamos“, – apie spektaklio kūrimą pasakoja B.Mar.
Daugiau kalbėti apie gyvenimą Sibire tremtiniai pradėjo tik po 1991-ųjų, kai kurie iš jų iki šiol nėra linkę atvirauti šia tema. „Man pačiai buvo baisu tėvų klausti apie Sibirą, aš kalbėjau atsargiai, nes tu gerbi kiekvieno žmogaus patirtį ir niekad negali žinoti, kada gali jį užgauti arba paklausti to, kas sukels skausmą. Tad taip ir su tėvais, aš iš pradžių perskaičiau jų atsiminimus, kurie irgi yra surašyti įvairiose knygose, o tada jau pradėjau klausinėti detalių. Iš tiesų tam tikromis prisiminimų nuotrupomis tėvai dalinosi nuo vaikystės. Niekad nebuvo taip, kad susėdome ir sakėm: dabar kalbėsimės apie tremtį“, – pasakoja „Ledo vaikų“ kūrėja.
Spektaklio autorė sako, kad tai pirmasis toks asmeniškas spektaklis, dėl jo kūrybos labai jaudinasi ir tėvai. Jie džiaugiasi, kad šis pastatymas bus kaip patirties perdavimas jaunajai kartai, tačiau taip pat jaučia baimę ir atsakomybę. „Kai mamai skaičiau pjesės tekstą, ji labai tikslindavo kiekvieną detalę, kad tik ko nors nepameluotume. Tėvams tai labai svarbu, nes jie yra vieninteliai likę liudininkai. Po pjesės skaitymo tėvai labai akcentavo, kad jie nebūtų išskirti iš visų tų žmonių, kurie buvo tremtyje, kai kurie gal net labiau kentėjo. Aš pati, kai skaičiau tremtinių prisiminimus, verkdavau. Paskui atsiribojau, negali juk verkdama pjesės rašyti. Svarbu buvo perteikti vaiko būsenas. Vaikas dar nežino, kas yra skausmas, prievarta, jis mato Sibiro pašvaisčių grožį, džiaugiasi Kalėdomis ir žaidimais sniege“, – sako Birutė Mar.
Spektaklio „Ledo vaikai“ autorė, režisierė ir atlikėja – Birutė Mar, kompozitorius – Antanas Kučinskas, scenografiją kūrė Kristina Norvilaitė, o kostiumus – Indrė Pačėsaitė.
„Ledo vaikai“ premjera LNDT Mažojoje salėje – sausio 11 d. 16 val. ir sausio 13 d. 19 val.
***
Birutės Mar mama Jūratė Vaičiūnaitė-Marcinkevičienė iki šiol atsimena tėvo, Šimonyse dirbusio pradžios mokyklos vedėju, suėmimą: „Visą mūsų šeimą išvežė 1941 m. birželio 13-ąją, anksti rytą. Atėjo septyni kareiviai, prikėlė visus, tėvą pasodino ant kėdės, liepė pakelti rankas, nukreipė į jį revolverį. Mus, keturis vaikus, susodino ant stalo, mes baisiai rėkėm, buvo baisu dėl tėvo, niekados nematėm jo taip baisiai priremto.
Kai darė kratą, sukrovė kieme visas mūsų knygas, sakydami, kad čia buržuazinė literatūra, ir sudegino. Jauniausiai sesutei buvo tik dveji. Motinai pavyko ją perduoti žmonėms ir palikti Lietuvoje, norėjo perduoti ir mane... Man buvo ketveri. Tai aš taip klykiau, įsikibusi į mamos sijoną, niekaip negalėjo atplėšti, taip ir likau. Užtat man labai gera buvo ir gyvuliniame vagone, nes ir mama, ir tėtis buvo kartu. Atvežė mus į Altajaus kraštą, o po baisių bado metų nuplukdė į Tolimąją Šiaurę. Ir Altajuj, ir pirmus metus šiaurėje siaubingai vargome, daug mūsų tautiečių išmirė.“
Režisierės mama Jūratė Sibire susipažino su būsimu vyru Algirdu Marcinkevičiumi. Jis dalinasi atsiminimais, pasakodamas apie užklupusį badą ir skurdžias mokyklines dienas: „Mes gyvenome Petrašiūnuose, Kauno priemiestyje. Tėvas buvo geležinkelio srities tarnautojas, mama – namų šeimininkė. Birželio 14-ąją atvažiavo sunkvežimis su kareiviais, iškratė namus, surašė protokolą. Rusų kareiviai pasirodė žmoniški, patarė pasiimti daugiau lašinių, šiltų drabužių. O kitiems mūsų pažįstamiems sakė – nieko svarbesnio neimkit, gal kelioms savaitėms išvežam. Suimtą tėvą atvedė į mūsų vagoną Kauno stotyje. Ir mums, ir Jūratės šeimai pasisekė, tėvai nebuvo atskirti nuo šeimų. Atvežė į Bijską Altajaus krašte, paskui į svinsovchozą (kiaulių ūkis). Čia apie keturiasdešimt šeimų sugrūdo į klubą, patys tremtiniai susikalė gultus. Suaugusius varydavo į darbus, vaikai likdavo namie.
Prasidėjo baisus badas, maitindavomės tuo, ką tėvai parnešdavo, – o tai dažniausiai buvo sauja grūdų. Vietiniai tyčiojosi iš atvežtų „fašistų“, kurių negalima gailėti, reikia mušti. Paaugliai apsupdavo klubą, daužydavo langus, duris, neleisdavo niekam išeiti. Kartą lietuviokai turėjo gintis išardę krosnį – tik plytgaliais atsimušė.
Mokiausi toje pačioje mokykloje su Jūrate. Klasės buvo gausios, po trisdešimt mokinių, o kambariai maži, ant staliukų pasišviesdavome į žuvų taukų dėžutes įsistatę dagčius, tie baisiai rūkdavo. Sąsiuvinių nebuvo, tai karpydavom laikraščius, siūdavom, sulenkę per pusę, ir rašydavom tarp spausdintų eilučių. Tirpindavom cheminį pieštuką ir suodžius, skiesdavom vandeniu – taip pasidarydavom rašalo. Po karo gaudavom amerikoniškų sąsiuvinių, tai labai taupydavom, siaurindavom eilutes.“
