Opera „Trubadūras“: apie ugningas aistras – santūria kalba

Giuseppe Verdi opera „Trubadūras“ Lietuvoje nerodyta jau 20 metų, nors pasaulyje ji statoma dažnai. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė drauge su maestro Gintaru Rinkevičiumi, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir būriu solistų pakvietė į šią operą, keriančią ne tik emociškai paveikiomis melodijomis, dainingomis arijomis, chorais, bet ir įspūdingais personažais bei jų likimu.

„Šio momento laukiau net dešimt metų, nes „bohemiečių“ repertuarą visada kūrėme pagal solistų balsus ir galimybes, - aiškino spektaklio režisierė D.Ibelhauptaitė. - G.Verdi man yra artimiausias iš visų kompozitorių, bet tik dabar užaugome su „bohemiečiais“ iki jo kūrybos“.

Be iki skausmo pažįstamų melodijų, „Trubadūrą“ nuo seno lydi painaus siužeto operos šlovė. (pagal Antonio Garcia Gutierrezo pjesę „El trovador“ libretą rašė Salvatore Cammarano, o jam mirus užbaigė Leone Emanuele Bardare).

Pasakojama, kad vienos Italijos tavernos savininkas pažadėjo dovanoti reto vyno butelį tam, kuris atpasakos šios operos siužetą. Ir štai jau daugelį metų į taverną renkasi „trubadūromanai“ painioti libreto vingių, o butelis vyno tebestovi neatkimštas: kad ir kaip sumaniai kas nors atpasakotų siužetą, tavernos savininkas vis tiek sugebės dar ko nors paklausti, ko pašnekovas negalės paaiškinti.

Išties tas siužetas gal ir ne toks painus, tačiau Williamo Shakespeare'o plunksnos vertų aistrų tikrai kupinas. Kerštas, brolžudystė, pavydas, meilė ir mirtis čia susipynę į vieną kamuolį, nepaleidžiantį žiūrovo dėmesio nė akimirkai.

Į XV a. nukeliančio libreto trumpa fabula būtų tokia: grafas įsako sudeginti į rūmus atklydusią čigonę, įtaręs, kad ji norėjo nužiūrėti jo vaikus. Į mirtį vedama moteris paprašo dukters atkeršyti už ją. Duktė pagrobia grafo vaiką, nori jį sudeginti, bet netyčia sukeičia su savo kūdikiu ir sudegina jį. Nebežinodama, ko griebtis, augina grafo vaiką kaip visą gyvenimą vedama vieno troškimo, kad kada nors jis žūtų nuo brolio rankos. Vėliau tarp brolių įsiterpia moteris, viskas dar labiau susipainioja, o baigtis, be abejo, tragiška.

Efektingus scenos įvaizdžius, ekspresiją mėgstanti režisierė D.Ibelhauptaitė pagal žiaurų trilerį primenantį „Trubadūro“ siužetą sukūrė emocingą, juodos spalvos prisodrintą spektaklį.

„Spektaklyje norėjosi XV a. sujungti su XXI a. Argi mūsų dienomis neaktualios tos pačios temos kaip anais laikais? Argi negalime įžvelgti ir savo netolerancijos čigonams, gėjams, kitataučiams ir kitatikiams, žmonėms, kurie ne tokie kaip mes?“ Argi šiandien nesvarbios tokios temos kaip pasiaukojimas, atpildas, pakantumas? Įspūdinga muzika pasakoja didingas istorijas, kurių varomoji jėga – kardinaliai skirtingų vertybių susikirtimas. Tokiose situacijose neišvengiamai naudojamasi galia ir jėga, dažnai fizine“, – apie operoje gvildenamų temų aktualumą premjeros išvakarėse kalbėjo režisierė.

„Trubadūras“ gerokai skiriasi nuo ankstesnių „bohemiečių“ spektaklių. Režisierė atsisakė jos jau firminiu ženklu tapusio, net ibelhauptizmo terminą šnekamojoje kalboje įgavusio buitiškumo, realistiškumo, kinematografiškumo, kai visa scena knibžda, juda, spurda, kiekvienas atlikėjas nuo primarijaus iki statisto turi kokią nors užduotį ir be perstojo vaidina vienokią ar kitokią scenelę. Vieni žiūrovai kaip tik dėl tos ekspresijos ėjo į spektaklius, kitiems, atvirkščiai, ji trukdė klausytis muzikos ir keldavo nepasitenkinimą dėl tam tikro tiesmukumo.

Bet aišku viena – D.Ibelhauptaitės spektakliai turėjo savo veidą. Ir tebeturi, kaip liudija „Trubadūras“, tegul režisūriškai ir santūresnis, ramesnis, statiškesnis. Tačiau tarp herojų verdančios aistros kompensuoja išorinio veiksmo santūrumą.

Dar gerokai iki „Trubadūro“ repeticijų pradžios režisierė lyg ir buvo užsiminusi, kad šįkart veikalo veiksmas iš XV a. bus perkeltas į XIX a. Tokius ketinimus tarsi liudytų aliuzijų su praėjusio amžiaus aukštuomenės salonais turinti prašmatni ir įmantri kostiumų kolekcija, kurią šį kartą sukūrė ne nuolatinis D.Ibelhauptaitės bendražygis Juozas Statkevičius, o britų dizaineris, Didžiosios Britanijos garbingo teatro apdovanojimo „Olivier“ laureatas Jonas Morrellas.

Tačiau ilgainiui sumanymas, matyt, pakito, ir spektaklis liko be vietos ir laiko nuorodų, sutelktas į tai, kas amžina. Šarvų detalės, žaismingai sukomponuotos su beveik šiuolaikiškais vyrų kostiumais, simboliškai susieja viduramžius su mūsų laikais, prašmatnios, sudėtingų kirpimų, nėriniais, įmantriais aksesuarais papildytos moterų suknelės, išradingos šukuosenos byloja apie amžinąjį moteriškumą, gyvą tiek aukštuomenės rūmuose, tiek čigonų tabore.

Galbūt spektaklio posūkiui į universalumą įtakos turėjo ir Marijaus Jacovskio scenografija: santūri, tamsiai pilkšvų tonų, tarsi įkvėpta rūsčių Islandijos gamtovaizdžių. Uolų, mūro sienos motyvas, virstantis tai čigonų taboro buveine, tai į pilietinio karo ugnį įsitraukusių karių prieglobsčiu, tai tvirtove, gali būti suvokiamas ir metaforiškai kaip keršto, pavydo apimtų žmonių kalėjimas. Tamsi spektaklio spalvų paletė išryškino jo pagrindinę temą: kerštas pražudo žmogaus sielą.

Kita vertus, du trečdalius ir taip ankštos scenos užimanti scenografija gerokai apribojo režisierės galimybes plėtoti veiksmą ir gal todėl jo čia tiek mažai, spektaklis kartais virsta tarsi teatralizuotu koncertu.

Dalijuosiu įspūdžiais apie „Trubadūro“ spektaklį ir žinau: dirigentas G.Rinkevičius pirmai progai pasitaikius ironiškai primins: „Žinokite, kad operoje dar yra ir muzika.“

Taip, „Trubadūras“ – tai nuostabi muzika, virtinė arijų, chorų, duetų. Visus tuos perliukus maestro vadovaujami muzikantai ir solistai taip suguldė į muzikinę plėtotę, kad, net jei tau lokys ant ausies užmynė, negali negirdėti, kokia graži operos visuma.

G.Verdi – ne Wolfgangas Amadeuas Mozartas, G.Rinkevičius yra G.Verdi asas, pastatęs daugybę šio kompozitoriaus veikalų su kitomis trupėmis, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras taip pat įvaldęs G.Verdi stilistiką, tad net jei kam nors nepatiks scenos vaizdas, galės sėdėti salėje užsimerkęs, klausytis orkestro, dainininkų ir patirti estetinę palaimą.

Net ir po spektaklio ausyse skamba chorai, pirmiausia – vyrų. Ir čia reikėtų tarti pagiriamąjį žodį Vilniaus miesto operai, į sceną atvedusiai naują choristų komandą – profesionalus iki kaulų smegenų Kauno valstybinio choro vyrus ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentes ir studentus, kuriuos parengė nuolatinis „bohemiečių“ bendražygis Česlovas Radžiūnas. Premjeros išvakarėse D.Ibelhauptaitė negalėjo atsidžiaugti: „Auginame pamainą, jaunimas mokosi iš profesionalų.“

Manyčiau, į „Trubadūrą“ verta ateiti vien dėl Jovitos Vaškevičiūtės, atliekančios Azučenos, tos keršto persunktos moters, vaidmenį. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio teatruose vis sudėtingesnes partijas rengianti solistė vokališkai auga tiesiog akyse. Įdomu stebėti ir solistės vaidybą, jos herojės reakcijas į menkiausias detales, galinčias sukliudyti jos šėtonišką planą. Net galima būtų pasakyti, kad J.Vaškevičiūtė su D.Ibelhauptaite tarsi sugrąžina veikalą prie jo ištakų – juk iš pradžių G.Verdi operą norėjo pavadinti „Čigonė“, Azučenai skyrė pagrindinį vaidmenį. Tik vėliau buvo labiau išplėtota Leonoros tragiškos meilės linija.

Legendinis italų tenoras Enrico Caruso yra pasakęs: „Visa, ko reikia „Trubadūro“ sėkmei, tai keturi geriausi pasaulio balsai.“ Lietuviškoje premjeroje tuos keturis geriausiuosius atstojo jau minėta J.Vaškevičiūtė, Asmik Grigorian (Leonora), Laimonas Pautienius (Grafas di Luna) bei trupės svečias turkų tenoras Muratas Karahanas (Manrikas). Atsakingai su užduotimis susidorojo ir mažesnių partijų atlikėjai Tadas Girininkas (Ferandas), Viktorija Miškūnaitė (Ines), kiti artistai.

„Trubadūras“ – kietas riešutėlis pagrindiniams solistams. Ir kaip tik dėl didelių, bet pagrįstų ambicijų atlikti veikalą „bohemiečiai“ nusipelno ypatingų pagyrų.