Prieš kalbėdamiesi su 61 metų V.Podolskaite apie jos, kaip „Asitežo“ prezidentės, veiklą ir spektaklių vaikams peizažą, išsiaiškinkime poros žodžių reikšmes.
Šūksnius „Jėga! Cool!“ supranta visi, žodį „Asitežas“ – ne kiekvienas. Tai – Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija, pavadinimą nusižiūrėjusi nuo tarptautinės organizacijos ASSITEJ, kuriai priklauso.
Kadangi „Asitežas“ sumanė teatro festivalį vaikams ir jaunimui, tai ir jo vardas atitinkamas – „Jėga!/Cool!“. Šią savaitę Kauno publika galės įsitikinti, kiek ten jėgos, nes pirmadienį prasidėjęs festivalis vyks iki penktadienio.
– Violeta, menas vaikams mūsų šalyje nėra prioritetinė sritis. Teatras irgi nėra pats mėgstamiausias jaunų žmonių menas. Bet jei per 14 metų nenuleidote rankų, vis dar vežate teatrą pas vaikus, įrodinėjate, kad teatre įdomu, net valdininkų bei rėmėjų pagalbos sulaukiate, gal matote šviesą tunelio gale?
– Prieš dešimtmetį vyresnių klasių moksleiviams rengdavau ekskursijas po Jaunimo teatrą. Kai kurie tų beveik suaugusių žmonių teatro slenkstį peržengdavo pirmą kartą. Vaikystėje jų niekas nebuvo atvedęs į spektaklį, ir jie nežinojo, kas tai yra.
Tie vaikai, pakerėti vien teatro užkulisių, koridorių, grimo kambarių, scenos, patys įkūrė Teatromanų klubą. Eidavo ne tik į spektaklius po keletą kartų, bet ir tylutėliai sėdėdavo repeticijose. Ir draugus į teatrą atsivesdavo.
Dabar tai savarankiški žmonės, įgiję profesijas. Kai kurie jų man padeda dirbti „Asiteže“, rengti festivalį, nes be teatro jau neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Negaliu pamiršti poros 2003 metų epizodų, kai rengiau pirmąjį festivalį, tada dar bevardį ir pasimetusį tarp kitų sostinės renginių.
Buvau pasikvietusi iš Šveicarijos nuostabų, daug festivalių aplankiusį spektaklį „Portofino“, didžiavausi, kad man pavyko jį gauti. O žiūrovų susirinko gal 20, nes spektaklis vaikams buvo vaidinamas dieną. Ėjau į gatvę, stabdžiau nepažįstamus žmones ir klausiau, ar jie turi laiko. Prašiau, kad eitų į teatrą patirti visą valandą malonumo.
Tiek darbų buvau susikrovusi, kad visos idėjos, visi rūpesčiai buvo mano vienos galvoje. Kažkurią akimirką susivokiau: jei man dabar kas nors atsitiktų, niekas nežinotų, kaip tą festivalį tęsti ir baigti. Ir išgirdau teisingą pastabą: nėra kuo girtis, labai blogai dirbi, jei viską sau sukrauni.
– Ar pasitaisėte?
– Dabar galiu tikrai pasigirti, kad dirbu su puikia komanda. Kasmet prie mūsų prisideda vis daugiau žmonių, kuriems rūpi, kad vaikai matytų gerą teatrą, kad pats teatras tobulėtų, mokėtų kurti vaikams.
Ir mūsų festivalis skambiu vardu nepasimetė tarp Kauno renginių. Ir vaidinimai dieną jau gana įprastas reiškinys, nes vaikus į teatrą gali atvesti ne vien tėvai savaitgalį, bet ir darželių auklėtojos ir mokytojos vidury savaitės.
Vis dar svajoju, kad rėmėjai jaustų džiaugsmą dovanodami teatrą vaikams. Tokių jau yra. Taip tiesiai ir sakau: jūs ne saldainius vaikams siųskite, o dovanokite gerą spektaklį. Juk teatras – tai ir jausmų, ir asmenybės ugdymas, ir psichoterapija. Kuo daugiau meno – tuo mažiau ligų ir nusikaltimų.
Pastebėjau, kad rėmėjai labai mėgsta renginius visai Lietuvai – kad ir jų pačių vardas taip plačiai nuskambėtų. Bet juk tikrasis teatras vaikams skirtas mažoms auditorijoms, ne tūkstančiams. O iš esmės - visai Lietuvai.
– Vaidinančiųjų vaikams nėra mažai, vaikų ugdymo įstaigos kartais atsiginti negali mėgėjiškų trupių. Esu mačiusi tokį vaidinimą: Kalėdų Senelį pas darželinukus atlydėjo šveplas zuikis, kurį vaidino dramblota moteriškė, įsispraudusi į rudą kombinezoną. Kai kuriose Europos valstybėse vaikams turi teisę vaidinti tik ASSITEJ pažymas turinčios trupės. Tai tarsi kokybės garantas. O kaip yra Lietuvoje?
– Tai nėra labai lengvai išsprendžiama problema. Neuždrausi vaidinti ir nesukontroliuosi visų apsišaukėlių. Reikia siūlyti alternatyvą, kad žmonės patys matytų skirtumą ir mokėtų atsirinkti. Tuo įsitikinu kiekvieną kartą, kai mes darome „Asitežo“ žygį, pavadintą „Teatras keliauja pas vaikus“.
Profesionalūs teatrai su kameriniais vaidinimais išvažiuoja į atokesnius miestelius. Štai kas pasikeitė per 14 „Asitežo“ darbo metų: atsirado mažų mobiliųjų trupių ir kamerinių spektaklių, galime su jais keliauti. Be to, kuriami spektakliai ne abstrakčiai vaikams, o įvairaus amžiaus žiūrovams – kūdikiams, vaikams, paaugliams.
Matytumėte, kokį įspūdį daro profesionalusis teatras, vaidinantis ten, iš kur žmonėms sunku ar per brangu pasiekti didžiuosius miestus. „Pas jus viskas iš tikrųjų“, – štai tokį komplimentą išgirstame. Žmonės atskiria tikrą meną nuo padirbinio.
Vaidiname ne tik mokyklose ir darželiuose, bet ir socializacijos centruose, kur, sakoma, sunki publika. Patikėkite, tie sunkaus likimo vaikai – pati jautriausia publika.
Keliaujame su Stalo teatru, „Atviru ratu“, „Cezario grupe“, Jaunimo teatro, „Lėlės“ spektakliais. Kadangi gauname valstybės paramą, spektaklius rodome nemokamai. Aktoriai bendrauja su vaikais, kartais drauge repetuoja, mokosi suprasti spektaklį, auginasi žiūrovus.
Bet Danijos lygio Lietuvoje kol kas nepasiekiame ir aš vis dar pavydžiu Danijos vaikams.
– Papasakokite, ko reikėtų, kad Lietuvos vaikai būtų aprūpinti menu kaip Danijoje?
– Ten niekam nereikia įrodinėti, kad menas nuo mažens augina šviesų žmogų. Meno prasmės ten nereikia aiškinti.
Kai nuvažiuoju į tarptautinį festivalį Danijoje, matau, kad tarp akredituotų dalyvių yra daugybė mokytojų. Jie tuose festivaliuose ieško spektaklių ne kokiems savo miestų festivaliams, net ne mokykloms, kuriose dirba. Jie ieško spektaklių savo klasėms! Ir drąsiai kviečiasi trupes, nes žino, kad teatro darbą valstybė apmokės. Juk tai valstybės programa, o ne pavienių entuziastų reikalas.
Grįžusi iš ASSITEJ kongresų ir iš festivalių būnu sklidina informacijos ir idėjų. Bet Lietuvoje neturiu kur kreiptis, su kuo pasidalyti savo žiniomis, suvienyti jėgas.
Ir vėl svajoju, kad Lietuvoje būtų įkurtas Kultūros vaikams departamentas. Juk vaiką ugdo ne vien tik teatras, bet ir visi menai. O mes visi plušame atskirai, kiekvienai idėjai turime prirašyti pluoštą popierių, vadinamų projektais, ir paleisti juos į nežinią.
Bet tarptautinėje arenoje jaučiuosi išdidi, prisisegusi kortelę su savo ir Lietuvos vardu. Kiekviename ASSITEJ kongrese gavusi žodį pabrėžiu, kad esame teatro šalis, bet, žinokite, tarp mūsų talentų yra ne tik Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – mes turime ir įdomų teatrą jaunajai auditorijai.
Keletą metų neturėjau kuo patvirtinti savo žodžių. 2011 metais pagaliau pavyko į ASSITEJ kongresą atsivežti „Atvirą ratą“ su jų improvizacijų spektakliu. Jėga! Tai buvo geriausias argumentas Lietuvos teatro naudai. Mes turime ką vaidinti augantiems žmonėms.
Festivalyje – 30 spektaklių ir 3 laboratorijos
Gruodžio 1–5 d. Kaune ir Kauno rajone vyksta IV tarptautinis festivalis „Jėga!/Cool!“, kurį rengia teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas“. 25 trupės iš Lietuvos ir užsienio šalių suvaidins per 30 spektaklių vaikams ir jaunimui. Net 10 spektaklių Vokietijos, Danijos, Italijos, Estijos ir Latvijos teatro kūrėjai žiūrovams vaidins nemokamai.
Spektakliai rodomi Nacionaliniame Kauno dramos, Kauno valstybiniame lėlių, Kauno mažajame teatruose, Vytauto Didžiojo universitete, šokio teatre „Aura“, Teatro klube, taip pat Raudondvaryje ir Vilkijoje. Klounų komanda „Raudonos nosys“ lankys mažuosius pacientus Kauno ligoninėse. Festivalio metu vyks kūrybinės dirbtuvės.
