O pirmas įspūdis – laikas, sudėtas į du veiksmus ir dvi valandas, nepaleido, išlaikė intensyvumą iki paskutinės scenos akimirkos, kai pavirtęs dulkėmis, t. y. amžinybe, palengva nusklendė žemyn po finalinio imperatyvo „Žmonės, nebūkit juokdariai, kai vykdoma neteisybė“ (atsiprašau už cituojamų frazių laisvumą). Ir nuo pat pirmos scenos, artėliau sėdėjusiems tiesiog fiziškai dvelkusiosios ligoninės kvapu ir slogiu ligos buvimu „čia ir dabar“.
Eglė Mikulionytė tiesiog fenomenaliai perteikė į ligos, kančios, primesto ir suvokiamo privalėjimo, meilės, aukojimosi, dvejonės raizgalus pakliuvusią ligonę aktorę/sergančią istorinę moterį. Ir pavydėtinai disciplinuotai išpildė žiauroką „virsmų ir atsivertimų“ vertigo. Ryškus, akcentuotas, valingas Barboros moteriškumas emociškai nuspalvina visą spektaklį ir galbūt dėl to jau yra supainiotas su šaltumu, monumentalumu ir lietuvių tautai neva visuotinai būdingu liūdnumu. E.Mikulionytės dėka jis buvo išties virpančiai intensyvus.
Tiesa, kalbant apie šaltumą, prikišamai į akis krinta mažai niuansuotas ir šia prasme įšaldytas, neatskleistas karalienės Bonos (Ugnė Žirgulė) personažas. Štai jis išties primena tipišką, mokykliniuose vadovėliuose įkaltą Bonos įsivaizdavimą, tautinę klišę par excellence (o juk istoriškai būtent Bona pripažįstama Renesanso kultūros įpūtėja į Lietuvos dvaro aplinką!). Nors pripažinkim, kad toks, pavadinkime, neproblemizuotas Bonos vaidmens traktavimas nenusiurbia dėmesio nuo pagrindinės kraujuojančios siužeto linijos. O gal paprasta traktuotė pasitelkiama kaip atsvara sudėtingam, jei norite, likimiškai trapiam ir todėl bekompromisiam Barboros moteriškumui atskleisti. Juk būtent trapiu bekompromisiškumu ar, tebūnie aksimoronas, taikiu kovingumu norisi įvardyti Barboros sprendimą užsidėjus šarvus (juk ne nuodų bijantis!) nusilenkti anytai, pripažinti jos viršenybę. Kiek ryžto, elžbietiško tikėjimo „Dievo dvasia žemėje“ ir sutramdyto išdidumo pareikalauja šis sprendimas, išduoda Barboros palydovių išlojamas, o pačios Barboros tarsi prievarta iš savęs išgaunamas žodis „motina“.
Šarvų naudojimas tiek kaip režisūrinis (defenzyvus Mozovijos kunigaikščių dangstymasis už jų; Žygimanto Augusto nuotaikų perteikimas užsidedant ar nusiimant šalmą, antkelį ar pirštinę), tiek kaip scenografinis (Krokuvos dvaro atributai, jų kitaliojimas su kraujo perpylimo indais) sumanymas taip pat motyvuotas; jie neapsunkina scenos tuščiu, šaltu kabėjimu, yra nuolat vienaip ar kitaip įdarbinami.
Bendras scenos apipavidalinimas, mano požiūriu, tikrai puikus. Tai rašau turėdama omenyje ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2011 m. pastatytą baletą „Barbora Radvilaitė“, kuriame minimalizmas ir pastangos neatitraukti dėmesio nuo scenos veiksmo vis dėlto taip universalizavo vyksmą ir pačius veikėjus, kad (bent jau man liko toks vizualinis-emocinis įspūdis) kartais tiesiog bergždžiai ieškojau progos akimis užsikabinti už bent kiek konkretesnės būtent vizualinės prasmės (kuri, tiesa, akivaizdžiai perkelta į kostiumus).
Renesanse norisi bent aiškios Renesanso užuominos, jei jau nėra koncentruoto, tegu ir minimalaus simbolio ar pastovesnio motyvo. O Mindaugo Navako sumanyme jis buvo – labai aiškus, bet kartu itin vykusiai perkeistas: herbų skydai lyg ir skydai, lyg ir išdėliotos žaidimui kortos, patys herbai lyg ir heraldiški, bet primena aplikacijas ir bendru vaizdu ironizuoja didijį politinį žaidimą. Bet svarbiausia – spalvos, kurios ir buvo tikroji universali nuoroda į epochą. Nuoroda akivaizdžiai matoma, bet nieko negožianti. Priešingai, dar ir itin įdarbinta per atspindį ant grindų – turiu omenyje kilimų (ir prasmių, savaime suprantama) pertiesinėjimą. Ir atskira padėka M.Navakui už ryžtą nenuspalvinti tos turtingos potyriais epocos juodai ar kaip kitaip vienspalviškai. Tai palengvino uždavinį kostiumų dailininkei Jolantai Vazalinskienei, galėjusiai įdomiau žaisti spalvų efektais – net dominuojanti oranžinė (Žygimanto Augusto kostiume derinama su juoda ir balta) neatrodė išsišokėliškai ar pernelyg keistai. (Įdomumo dėlei primenu, kad minėtame balete daroma aliuzija į J.Jurašo 1972 m. spektaklio finalinę sceną – vizualiai cituojamas Aušros vartų Marijos paveikslas).
Grįžtant prie aktorių amplua, pasiteisino ir antrasis asmenybių susipynimas – karaliaus (Dainius Svobonas) ir juokdario (Saulius Čiučelis) vaidmenų žaismas. Žygimanto Augusto įsisąmonintas juokdariškumas motyvuotas net keliose plotmėse: vesdamas Barborą, juokdariu jis tampa motinai, bažnyčiai ir tarptautiniam elitui – Europos dinastijoms. Net užmegzdamas pažintį su Barbora jis save įvardija juokdariu, bet jau kita – tiesosakos, atvirumo, neužmaskuoto asmeniškumo – prasme. (Juk, viešumos požiūriu, dvare nebaudžiamas daiktus įvardyti tikrais vardais ir gali juokdarys). Ir kreipdamasis į Barborą antrajame veiksme („Kovok su manim“), karalius prašo išlaikyti vienintelį tikrą, valdžios neužnuodytą atvirumo ir asmeniškumo ryšį. Taigi ir pats juokadrys, nuleisdamas garą, neretai išsako karaliaus poziciją, įsikaralina, prisiima kirčius, kurie skirti, bet negali būti smogti karaliui, o Karalius, tapdamas juokdariu, išsaugo melui atsparų asmenybiškumą.
Todėl Barbora nėra tokia jau viską užgožianti. Karaliaus-juokdario linija plėtojama santykinai savarankiška, o pridėjus kitus du ryškius antraeilius Papagodos (Vaidas Maršalka), arkivyskupo Dzierzkovskio (Egidijus Stancikas) ir neryškius (sąmoningai subravūrintus/politiškai nublankintus?) Radvilų (Juodasis – Tomas Erbrėderis, Rudasis – Gintaras Adomaitis) vaidmenis subalansuoja tiek „Barbora vs kiti“, tiek „egzistencinė vs istorinė“ dichotomijas.
Taigi naujai ir at(si)kartojamai skamba pagrindinės herojės dilema – meilė ar pareiga, asmeninė laimė ar istorinių procesų mediumas? Ko gero, ne radikaliai naujai, o kokybiškai permąstytai, naujai niuansuotai. Barbora lyg ir ta pati – mylinti, besiblaškanti, kenčianti. O vis dėlto kitokia – neromantizuota, kažkaip pinkliai sudvigubinta, ne dievobaiminga, nors dievo dvasia žemėje lyg ir tikėjusi, stoiškai tvirta, nors blyksniais itin trapi moteriška (pokalbis su Elžbieta, gavoto intarpas pirmajame veiksme; antrajame veiksme pagal turinio subtilumą, intymumo koncentraciją ir rafinuotumą trumpą Barboros ir Žygimanto Augusto meilės sceną „Aš tavęs ilgai laukiau...“ galiu prilyginti meistriško haiku talpumui ir tikslumui).
Kartais, jei pasiseka, išėjus iš spektaklio pakanka tuo metu vienintelio patikimo kriterijaus apsispręsti dėl kūrinio vertės – tylos. Susikaupimo tam, kad apmąstytum išgirstą, pamatytą ir jau tavy apsigyvenusią prasmę. Savotiškai pasišnabždėtum su katarsiu. Su savo žmogumi ėjau kartu, bet atskirai, kad kiekvienas nepamestumėm to, ką įsidėjom. Ir kad daug vėliau viskuo pasidalytume progoms, kontekstams, aliuzijoms, déjà vu atsirandant.
O tiems, kurie ėjo ar ketina eiti į spektaklį vedami pagrindinio, o gal net vienintelio tikslo – sužinoti, ta pati čia „Barbora“ kaip prieš 42 metus (supraskim, savotiškas J.Jurašo nostalgijos ir padėkos gestas a. a. Rūtos Staliliūnaitės genijui), ar vis dėlto kita (gal kokia, pavyzdžiui, susidvejinusi ir slogi ligos kankinė, vaizduotės pastūmėta į intrigų ir meilės pinkles), vienareikšmio atsakymo teks ieškoti patiems. Aš pati tokio atsakymo surasti nelinkiu. Man „Barbora“ tiesiog įsimintina: su dabarties aktualijomis, apgaubtomis universalaus vertybinio turinio, su tautai ir valstybei visada aktualiu turiniu, neturinčiu nei naftalino priekvapio, nei didžiavalstybinės nostalgijos, tiesa, su skoningai čili pipiriukais pagardinta razina lenkams (nebūkim veidmainiai – kuris gi lietuvis netrokšta asmeninio istorinio revanšo), su naujai perteikta moteriškumo problematika ir vizija. Ir, pasikartosiu, – su katarsio palinkėjimu žiūrovams.
