Prieš repeticiją kalbėjomės su abiem broliais.
-Kaip Jonas, baigęs televizijos ir kino režisūrą, atsidūrė teatre? Ar Justas prie to prisidėjo?
Justas: Ne, neprisidėjau. Kažkada apie tai daug diskutuodavome.
Jonas: Galėtum būt prisidėjęs. Kai buvome paaugliai, Justas pirmas nuėjo į teatro studiją Druskininkuose. Manau, kad tikrai norėjau pabandyt lipt į sceną. Pabandžiau ir mano svajonė būti IT specialistu, programuotoju persivertė: pagalvojau, kad ne taip įdomu žiūrėti į tą dėžę. O į teatrą iš tikrųjų atėjau su Vidu Bareikiu.
-Ar jauniems menininkams pakanka įdomių darbų, ar tenka juos susikurti?
Jonas: Nepriprantu prie žodžio menininkas.
Justas: Aš ir nelaikau savęs menininku. Tiesiog baigiau mokslus, turiu profesiją, kaip ir kiti žmonės.
Jonas: Negaliu gyventi iš meninės veiklos, todėl dirbu su komerciniu sektoriumi, edukacija. Sau esu aiškiai atskyręs, kad teatre dirbu ne dėl pinigų. Bet apskritai teatras, ypač geriems aktoriams, nėra bloga terpė.
Justas: Viena premjera prieš mėnesį, kita premjera – dabar. Darbo daug. Be to, šiais metais tapau tėčiu, tad gyvenime atsirado naujų prioritetų.
-Kaip į tokį užimtumą reaguoja šeima?
Justas: Supranta. Aš ir pats noriu pabūti su šeima, todėl taip susidėlioju darbus, kad turėčiau daugiau laisvo laiko. Atsisakau kai kurių darbų, nes nebegaliu imtis visko, negalvodamas, kiek man tai vertinga. O ir vertinimo skalė labai keičiasi atsiradus vaikui.
-Papasakokite apie darbą kartu.
Justas: Ne visada aišku, kada čia darbas prasideda, kada baigiasi: kai kuri spektaklį, nuolat kalbiesi, mąstai. Diskusijos irgi yra darbas. Kadangi abu pasukome į meno sferą, diskutuojame ir apie vertybes, ir apie konkrečius kūrinius.
Jonas: Kartu kurti galvojome jau kurį laiką. Atsirado šitas darbas ir dabar keliaujame su juo. Šio spektaklio idėja kilo man: nusprendžiau, kad reikia išsiaiškinti santykius su teatru, ką aš čia darau ir ką galiu daryti, koks galėtų būti teatras.
-Tad kaip sekasi bendradarbiauti?
Jonas: Stengiamės palaikyti profesionalų santykį, bet asmeninis niekur nedingsta. Nors mes vizualiai panašūs, bet skiriasi mūsų pasaulėžiūros, mąstymo būdas, išsilavinimas: aš ateinu iš audiovizualinio sektoriaus, Justas iš teatro. Todėl aš nesu tas režisierius, kuris pasako kaip turi būti. Diskusijos kartais vyksta. Ir ganėtinai aštrios. Bet tai veda į priekį.
Su filmu dirbama visai kitaip nei teatre: kine pirmiausiai analizuojamas siužetas, konkrečios scenos, gali būti filmuojama visai ne iš eilės ir ne nuo pradžios.
Justas: Jonas tai bando naudoti ir teatre. Sako, dabar pasirepetuokim, o paskui sumontuosim. Mes teatre paprastai kitaip dirbam. Mūsų darbo būdai turi skirtumų, bet tai daro procesą neįprastą, intriguojantį.
-Kur tas intriguojantis procesas veda: apie ką bus spektaklis?
Jonas: Apie tą akimirką, kai bedarydamas daugybę darbų sustoji ir pasižiūri, ką čia iš tikrųjų veiki. Apie kitų sukuriamas ir primetamas problemas, kurios priimamos kaip savos. Pavyzdžiui, pavasaris, eini užsikasęs darbais, staiga apsidairai ir supranti, kad net nepamatei, kada viskas pradėjo žaliuot. Spektaklis man, kaip dramaturgui ir režisieriui, yra tos akimirkos analizė.
Justas: Nemėgstu kalbėti apie nebaigtus spektaklius. Kol neparodytas žiūrovams, spektaklio dar nėra.
-Spektaklio pavadinimas „YesMoonCan“. Kodėl angliškai ir kuo čia dėtas mėnulis?
Jonas: Kadangi teatre kalba yra vienas išraiškos būdų, aš pasirinkau anglų kalbą ir tyrinėju, kaip galima naudoti kalbą teatre. O „YesMoonCan“ atsirado iš to, ką buvau parašęs kaip pjesę. Ten buvo prirašyta daug dalykų: žinai, kai pirmą kartą rašai norisi viską papasakot.
Mėnulis yra savotiška mistika, jis visą laiką šalia. Žemės palydovas ir tam tikra prasme jos, o ir mūsų, alter ego. „Taip, mėnulis gali“ reiškia, kad mėnulis, kitas mūsų aš, mano alter ego, gali.
Man pačiam šitas spektaklis yra pasakymas: taip, aš galiu eiti į teatrą ir kurti kaip noriu ir suprantu. Tai nereiškia, kad man pavyks sukurti stebuklą. Bet pats bent išmėginsiu spektaklio kūrimo galimybes.
