„Kaligula“ prasideda pabrėžtinai betarpiškai: Vidas ir jo bičiuliai draugiškai pasitinka žiūrovus, duoda atsigerti, pavalgyti, pasikalba, pajuokauja, prisistato, pristato, kas čia bus, šio bei to paklausinėja, paskirsto trūkstamus vaidmenis, nuramina, kad nieko sudėtingo vaidinti nereikės: „Tik jau nebijokit“ etc. Šviesos salėje, aišku, negęsta, kai šios savaip jaukios, savaip pavojingos bendrabūvio introdukcijos įkandin aplink stalą sėdasi garbingi Romos patricijai (Šarūnas Zenkevičius, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius) ir po kelių rimties sklidinų replikų – per žiūrovų galvas net nepastebi, iš kur, – išsitraukę iš kažkokių bulvių maišų pasiūtas lėles jie pradeda tai, ką turbūt būtų galima pavadinti gražių lėlių teatro (Gintaro Varno Claudio Monteverdi?) parodija.
O kai jau imi pamažu apsiprasti su tuo, kad pakliuvai į dramoms ar dramatiškoms istorijoms atsainų teatrą – bum!: į salę – nepaprasto grožio ir tiesiog pribloškiamo jautrumo scena!- įžengia Ainis Storpirštis (Kaligula) – toks nuogas ir šlapias, toks trapus ir pažeidžiamas, toks nemiegojęs ir pavargęs, toks tylus ir ištroškęs... Absoliučiai reali, beveik apčiuopiama Kaligulos kančia: jis vos pavelka kojas, vos apverčia liežuvį. Vienoj vietoj nejučia kiek garsėliau rikteli. „Dabar žiūrėk, Aini,– sako tarp žiūrovų įsitaisęs Vidas,– gal nerėk čia, pabandyk tyliai, kaip prieš tai“. „Aha, gerai“,– linkteli Ainis ir Kaligulos žodžius lyg niekur nieko pakartoja taip, kad vėl, kaip prieš tai, dūžta širdys, taip sakant (kaip nuostabiai jis čia suvaidina!- ne Kaligulą, bet tobulą aktorių; tam tikra prasme būtent jį ir vaidina – tobulą aktorių, kuris tobulai atsidavęs vaidina Kaligulą kaip tobulą aktorių)...
Paskui viskas vyksta pagal šias pirmosiose scenose gana aiškiai išdėstytas taisykles. T.y. „Kaligula“ vyksta, tarytum nuolat perjunginėdamas „No Theatre“ ir A.Camus „kanalus“ – cool fun ir egzistencializmą, interakciją ir įsijautimą, ironišką komentarą ir jautrumą, „čia ir dabar“ ir istorijos (per)pasakojimą / (per)(iš)gyvenimą, blefą ir tikrumą, teatro kvestionavimą (metateatrą) ir teatrą etc. O svarbiausia: šių skirtingų diskursų siužetai čia yra šalia vienas kito taip įtikinamai, taip savo vietoje – pildo, tęsia, koreguoja, pereina į vienas kitą taip netikėtai ir kartu taip organiškai, kaip būna, man regis, tik iš tikro įkvėpimo atsiradusiame teatre. Labai efektinga! Labiausiai todėl, kad šitai netikėtai ir iš esmės perkeičia abi sąveikaujančias puses: visiems pažįstama istorija tampa nauja ir neatpažįstama, lyg dar niekada ligi tol nebūtų buvusi parašyta, o išdykusios provokacijos įgyja svorio ir skamba prasmingai, lyg tik jų ir trūko, kad ta istorija galėtų atsirasti. Tiesa, antrame veiksme kažkas truputį ima strigti, „No Theatre“ įkvėpimas tarytum išsenka: interakcinės intermedijos tampa vangios, veiksmas lėtėja ir ištįsta, A.Camus apmiršta ir virsta tik visiems puikiai žinomais žodžiais, nuotykis nebevyksta taip, kaip buvo pažadėta pradžioje; bet tai, esu tikra, pasitaisys – čia tik laiko klausimas.
***
Na, gerai: tai ką gi apie „Kaligulą“ pasako „No Theatre“?
Visų pirma, manyčiau, „No Theatre“ mėgina gana radikaliai perinterpretuoti A.Camus meilės temą. Būtent: egzistencinio Kaligulos kartėlio istoriją trupė – galima nujausti – mėgina inkrustuoti nelaimingos queer meilės užuominomis (o šitaip mėgindamas, reikia pridurti, praplečia nepadoriai skurdžią lietuvių queer teatro teritoriją). Kaligula kenčia, nes bando, bet negali mylėti moterų (su jomis – kaip su Druzila (iš salės pasodinta ant suolo žiūrovė X), kuri visą laiką šalia jo it gyvas priekaištas, kad yra taip lengvai pamiršta ir taip visiškai nereikalinga; kaip su Kesonija (Vilma Raubaitė), kurią finale jis dar mėgina pamylėti, tačiau neatlaikęs nužudo, kad išvengtų dar vienos „aitrios ir bedžiaugsmės nakties“). Kaligula kenčia, nes yra kažkaip neišpainiojamai susipainiojęs tarp vyrų: myli Scipioną (Kęstutis Cicėnas ) – prievartauja-glamonėja jį švelniai, ilgesingai ir beveik verkdamas (net nepalyginsi su tuo, kaip, stačiokiškai prirėmęs prie sienos, tratino Mucijaus žmoną – žiūrovė X2), paskui būtent jam, vieninteliam drįstančiam nepaklusti, vaidina minių garbinamą ryškiaspalvę Venerą (ironiškas pamojavimas G.Varno gražuolėms drag queens?), – bet Scipionas yra nepasiekiamas, neįmanomas kaip mėnulis; mėnulį gi Kaligulai žada ištikimasis Helikonas (Rokas) – ne tas, kuris norisi, kad žadėtų; viską tyliai stebintis, suprantantis, atjaučiantis ir slapčia pavydintis santūrusis Herėja (koks puikus savo tyliu iškalbingumu Valentinas Novopolskis!) irgi, regis, galėtų daug ką pažadėti, bet ir vėl: jis – ne tas...
Štai taip: A.Camus truputį klydo, kai rašė, kad viskas ne dėl meilės, – tarytum sako „No Theatre“. Tačiau šelmiškai šypsodamasis tučtuojau priduria: kita vertus, visa tai – tik fikcija, tik teatras. T.y. jeigu šis „Kaligula“ yra apie meilę, tai pirmiausia – apie meilę teatrui ir neprognozuojamam jo momentiškumui, dėl kurio neįmanoma gali tapti įmanoma. Būtent: pasakodamas istoriją apie kančią dėl to, kad nesipildo norai „turėti tai, kas neįmanoma“, „No Theatre“ iš tiesų, sakyčiau, pasakoja istoriją apie teatrą, kuriame viskas yra momentiška ir todėl viskas įmanoma. Jis pasakoja apie teatrą, kuriame įmanoma vienu metu tikinti širdį veriančiu herojaus skausmu ir leisti jam ramiu veidu nachališkai grobti žiūrovų tašes; įtikinamai liūdėti dėl tariamos herojaus mirties ir tris kartus pakartoti tą patį liūdesį, kai nebelieka priežasties liūdėti; sukrečiamai numirti, o paskui lyg niekur nieko demaskuoti tai kaip bajerį ir drauge su Mantu Zemleckas smagiai linguojant dainuoti „The Cure“: ech, viskas ok, tuoj penktadienis, o „Friday I'm In Love“...
Gera pabaiga! Šis „Kaligula“, šis postegzistencialistinis turbo contemporary, tik taip ir gali pasibaigti...
