Tryliktą sykį rengiamas festivalis „Vilnius Mama Jazz“ ketvirtadienį prasidės solidžiai – žymaus amerikiečių trimitininko T.Blanchardo koncertu. Prieš festivalį džiazo žvaigždė davė interviu „Lietuvos rytui“.
Greta Steve'o Colemano, Grego Osby ir Marko Turnerio T.Blanchardas – ryškiausių „Vilnius Mama Jazz“ vardų sąraše. 52-ejų muzikas, profesionalią karjerą pradėjęs Lionelio Hamptono ir Arto Blakey grupėse, jau ketvirtį amžiaus pats mėgaujasi grupių lyderio karjera.
Jis pasižymėjęs ne tik puikiais soliniais albumais ir darbais su Herbie Hancocku, Dianne Reeves, Diana Krall ir kitais žymiausiais džiazo atlikėjais.Svarbi T.Blanchardo karjeros dalis – muzika daugiau nei 50 kino filmų. Ypač stiprus ryšys jį sieja su kultiniu JAV režisieriumi Spike'u Lee. Nuo 1990-ųjų Terence'as rašo muziką kiekvienam šio režisieriaus darbui, tarp jų – tokiems ekrano hitams kaip „Semo vasara“, „Malkolmas X“ ar „25-oji valanda“.
„Terence'as kuria muziką, kuri yra esminė modernaus džiazo kontūrams“, – neabejoja leidinys „Wall Street Journal“.
Lietuvos rusų dramos teatro salėje T.Blanchardas ketvirtadienį pristatys naują savo projektą – grupę „E-Collective“, kuri debiutinį albumą išleis tik kitais metais.
„Tai bus geras vakaras. Man svarbiausia, kad gerą patirtį gautų abi pusės – ir aš, ir publika“, – pokalbį pradėjo T.Blanchardas.
– Į Vilnių atvykstate su savo nauja grupe „E-Collective“. Per savo karjerą dirbote su daugybe nuostabių muzikantų, bet sakote, kad šis kolektyvas – jums ypatingas. Kodėl?
– Gal todėl, kad seniai puoselėju jo idėją, bet tik dabar atsirado galimybė ją paversti kūnu. Prieš daug metų atskirai apie tokią grupę kalbėjausi su bosistu Donaldu Ramsey ir būgnininku Oscaru Seatonu, kurie vienas kito nė nepažinojo. Abu jie – geri mano draugai. Gitaristo Charleso Alturos anksčiau nepažinojau, bet man tiesiog patiko jo grojimas. O pianistas Fabianas Almazanas su manimi muzikuoja jau septynerius metus.
Nujaučiau, kad toks muzikantų derinys puikiai skambės, ir pataikiau – nuo pirmojo koncerto visi esame užsivedę, kasdien išbandome naujus dalykus, mokomės. Puikus jausmas.Norėčiau, kad tai būtų ilgalaikis projektas, bet žiūrėsime. Visi grupės muzikantai – labai užsiėmę, turi kalnus pasiūlymų.
– Jūsų kūrybos bagažas – labai įvairus. Ar koncerte Vilniuje grosite tik naują muziką, parašytą šiai grupei?
– Stengiamės susitelkti būtent į tai, bet neišvengiamai įsipina keletas senesnių mano kūrinių. Drąsu remtis nauja medžiaga? Nemanau. Kai tik publika išgirsta šią grupę, senų melodijų nebenori. Toks unikalus yra jos skambesys.
Galite nueiti į mano „Facebook“ paskyrą ir patys įvertinti – įdėjau trumpą įrašą iš pirmojo mūsų koncerto Milane.
– Kritikai sako, kad šios grupės skambesys primena Mileso Daviso plokštelę „Bitches Brew“. Ar tai buvo įkvėpimo šaltinis?
– Žinoma. Bet lygiai taip pat įkvėpė ir Jimi Hendrixo bei daugelio kitų muzikantų kūryba. Beje, šios grupės repertuarui parašiau baladę, skirtą J.Hendrixo atminimui.
– Esate sukūręs muziką daugybei filmų. Ar tai tapo jūsų aistra?
– Ne, didžiausia mano aistra – koncertai. Į muziką filmams žiūriu kaip į būdą pasireikšti kitokioje kūrybos sferoje. Nesupraskite klaidingai, man tai labai įdomu. Bet tai – tik mano kūrybos priedas. Garso takeliai filmams nieko iš mano gyvenimo neišstūmė ir nieko jame nepakeitė.
Pamatęs filmą su mano muzika, nesistengiu jo žiūrėti dar kartą – nebent netyčia užtikčiau perjungdamas kanalus. Tikrai negalvoju, ką galėjau padaryti kitaip – tiesiog tai mano tam tikro laikotarpio idėjos, ir tiek.
– Pernai pristatėte operą „Čempionas“ – apie dramatiško likimo boksininką Emile'į Griffithą, nuo kurio smūgių mirė varžovas. Kaip kilo sumanymas ją sukurti? Retas džiazo muzikantas imasi operos žanro.
– Neturėjau ambicijų sukurti operą. Tai – gana ironiška istorija. Mano tėvas buvo neprofesionalus operos baritonas. Turėjo puikų balsą, bet dėl finansinių sunkumų negalėjo siekti dainininko karjeros. Tačiau operos plokšteles, kaip įsivaizduojate, vaikystėje girdėdavau kasdien.Kai atėjo pasiūlymas sukurti operą, pagalvojau, kad tai – unikali galimybė.
Dviprasmiškai jaučiausi dėl temos – man neatrodė, kad jau metas kurti operą apie gyvą žmogų (E.Griffithas mirė 2013-ųjų liepą, mėnuo po „Žempiono“ premjeros – Red.). Kita vertus, aš esu didelis bokso gerbėjas, o Emile'o istorija – labai įdomi ir kupina dramos, joje daug įkvepiančių dalykų. Perteikti ją operoje padėjo ir tai, kad dainavo puikūs vokalistai – tokie kaip Denyce Graves ir Aubrey Allicockas.
– Esate grojęs su daugybe geriausių džiazo vokalistų – nuo Dianne Reeves iki Kurto Ellingo. Su kuriais iš jų norėtumėte nuveikti dar daugiau?
– D.Reeves, be jokių abejonių. Ji – mano mėgstamiausia dainininkė, artima kaip sesuo. Ką tik kartu koncertavome Detroite – esu šio miesto simfoninio orkestro meno vadovas, kasmet rengiame džiazo koncertų seriją.
– Vadovaujate net keliems kolektyvams, rašote muziką spektakliams ir filmams, dirbate ne vienoje meno institucijoje – kaip pavyksta viskam surasti laiko?
– Aš tiesiog nenoriu apsitverti barjerais. Nelaikau savęs džiazo muzikantu. Esu tiesiog žmogus, kuris stengiasi sukaupti kiek įmanoma daugiau įvairios patirties. Muzika – tik viena iš patirčių, bet ir joje stengiuosi surasti kuo daugiau įvairovės.
Tiesiog išmokau kurti visur, kur esu. Studijoje, viešbučių kambariuose, bare, namie, kai žiūrime filmą su draugais – visada galvoju apie melodijas.
Vieną kūrinį „E-Collective“ grupei parašiau sporto salėje, mindamas treniruoklį.
– Jei galėtumėte grįžti į laikus, kai buvote aštuoniolikos, ką savo karjeroje darytumėte kitaip?
– Būčiau pataręs sau neturėti baimės, mėgautis laisve ir būti savimi. Niekada nesukti galvos dėl to, ką kiti pagalvos ar pasakys. Tiesiog eiti į priekį su aistra. Nes šiame pasaulyje dažniausiai turi tik vieną šansą. Dainininkas Jamesas Brownas kartą pasakė – blogiausia, kas gali nutikti, tai eiti per gyvenimą taip ir neišsiaiškinant, koks tavo tikrasis pašaukimas.
– Lietuvoje surengsite meistriškumo pamoką džiazo studentams. Jums patinka dėstyti?
– Taip, nes kartais tie jauni žmonės mesteli labai netikėtų idėjų. Aš taip pat aistringai žaviuosi muzika, kaip ir būdamas septyniolikos. Jei susitikime Vilniuje, Romoje ar Niujorke studentas pagros kažką įdomaus, aš nudžiugsiu kaip vaikas ir jausiuosi įkvėptas. Mes įpratę manyti, kad džiazas yra tas ar anas, ir iš dalies tai tiesa. Bet koks džiazas bus ateityje, priklauso nuo tų jaunų žmonių, su kuriais susitinku.
Bet labai svarbu, kad ateinantys į tą pamoką žinotų, ko nori paklausti. Man taip daug geriau. Turite suprasti, kad neturiu žalio supratimo, kaip toli tie studentai pažengę. Juk galiu valandą šnekėti apie tai, kas jiems visiškai nesvarbu.
Pamenu laikus, kai pats mokiausi – dažnai išeidavau iš paskaitos galvodamas, kad ji buvo įdomi, bet geriau jau dėstytojas būtų pasakojęs apie tą ar aną. Žodžiu, nebijokite manęs klausti.
– Ar gastrolių metų turite ritualų, kurie padeda nusiteikti koncertams?
– Ne, man to nereikia. Prieš keletą metų pameditavęs su pianistu Herbie Hancocku tapau budistu, todėl labai ramiai žiūriu į aplinką, nejaučiu įtampos, kokioje situacijoje beatsidurčiau.
– Jei reikėtų išrinkti vieną savo įrašą, kurį parekomenduotumėte jūsų muzikos negirdėjusiems skaitytojams, kas tai būtų?
– Sudėtingas klausimas. Bet tikriausiai patarčiau įsigyti naujausią albumą – „Magnetic“, išleistą pernai. Tai įdomi tema, nes muzikantai, klausydamiesi savo senų darbų, dažniausiai nepastebi jų stipriųjų pusių, užtata labai aštriai jaučia trūkumus.O iš tiesų turbūt patarčiau palaukti kitų metų ir nusipirkti „E-Collective“ diską. Patikėkite, jis bus labai geras. (Juokiasi)
