Lygiai taip pat ir šių metų festivalio „Gaida“ laikas nebuvo linijinis, jis sinchronizavo keletą lygiagrečių, bet netapačių gijų, iš kurių šiuo konkrečiu atveju kalbėsiu apie ypač ryškiai pristatytą orkestrinę festivalio programą – apie tai, kas „Gaidos“ šūkyje GO atstovauja antrajai raidei „O“. Tiksliau, aptarsiu lapkričio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjusį penktąjį ir paskutinį šios serijos „Gaidos“ koncertą.
Kaip jis pavyko? Pradėsiu nuo to, kad kitas „Gaidos“ kviestinis kompozitorius, kaip tik dabar Vilniuje viešintis Heineris Goebbelsas yra sakęs, kad savo muzikiniais spektakliais jis nori atverti žiūrovų vaizduotę. Klausydamasi baigiamojo „Gaidos“ simfoninio koncerto, o tiksliau iš Filharmonijos balkono stebėdama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro griežimą pagalvojau, kad šiuolaikinio teatro kūrėjams, ieškantiems naujų, kitokių idėjų, būtų ne pro šalį kartas nuo karto apsilankyti ir filharmonijoje, ypač tokiuose koncertuose kaip šis „Gaidos“.
Ne veltui novatorius Goebbelsas sako, kad Sviatoslavo Richterio ir Mistislavo Rostropovičiaus koncertas, kurį jis matė būdamas 17 metų, pervertė visą jo gyvenimą (https://kultura.lrytas.lt/scena/h-goebbelsas-buvau-nepatenkintas-siuolaikinio-teatro-bukle.htm), o taip pat „teatro vizioniere“ vadinama Kirsten Dehlholm, klausydamasi šio „Gaidos“ koncerto (taip pat iš balkono), galiausiai puolė koncertą fotografuoti.
Mat, pasak Goebbelso, jei nori, pavyzdžiui, iškelti teatrinį manifestą prieš autoritarizmą, neužtenka iš scenos rėžti karštas kalbas, pats spektaklio vyksmas, struktūra turi būti antiautoritariniai. Kaip tai padaryti? Įjunk vaizduotę, mąstyk abstrakčiai, trumpam (o gal ir ilgam) atitrūk nuo savo terpės, kaip dabar madinga sakyti, išeik iš komforto zonos. Taip kaip LNSO, grieždamas be dirigento Vinco Globokaro kūrinį „Keliai į laisvę“ („Les chemins de la liberté“, 2003–2005). Įdomu, kad pavadinimas susijęs su Jean-Paulio Sartre’o kūryba, su kuria Globokaras susipažino kadaise studijuodamas Prancūzijoje ne tik kompoziciją, bet ir privačiai – dirigavimą.
Kažin, ar čia yra koks atvirkštinis ryšys tarp Globokaro dirigavimo studijų ir lygiagrečios pažinties su Sartre’u, bet šio slovėnų kilmės prancūzų kompozitoriaus kūryboje požiūris į orkestrą ir dirigentus išties nėra paprastas. Pavyzdžiui, viename jo kūrinių vienu metu groja net keletas orkestrų (arba vienas, padalintas erdvėje), kuriems diriguoja ir keletas dirigentų. Žaidimai su erdve būdingi ir „Gaidoje“ skambėjusiam kūriniui, kurį buvo ne mažiau įdomu stebėti, nei jo klausytis. Kiekviena orkestro grupė – smuikai, altai, violončelės, pučiamieji ir kitos – susėdo tarsi kiekviena savo ratelyje ir būdamos nepriklausomos viena nuo kitos drauge kūrė bendrą skambesį – kai kas panašaus į DIISSC Orchestra improvizacinio muzikavimo principą, matytą ŠMC išvakarėse.
Vis dėlto net ir įprasta atlikėjų dislokacija scenoje, kaip kad atliekant Hannos Kulenty Koncertą trimitui ir orkestrui, kai centre – solistas bei muzikiniam vyksmui vadovaujantis dirigentas, taip pat atlikimo metu atrodo ne ką mažiau iškalbinga ir teatrališka. Kulenty kūrinio ir jo solisto, trimitininko Marco Blaauw derinys buvo labai efektingas, sceniškas. Kadangi Koncertas trimitui – jau penktasis „Gaidoje“ nuskambėjęs Kulenty kūrinys, galima daryti ir apibendrinimų apie jos stilių. Tai kompozitorė, nevengianti pasiremti tradicija, be abejo, puikiai įvaldžiusi orkestrą, instrumentų galimybes, tačiau mėgstanti ir truputį pavedžioti klausytoją už nosies.
Kai jau atrodo, kad skamba atpažįstama muzika, kūrinio „traukinys“ pasileidžia girdėtais sąskambiais, net žinomom sekvencijom, vienu posūkiu – nelauktu tembriniu deriniu, judėjimo intensyvumo kaita – kompozitorė, tarsi spausdama „stop kraną“, stabdo įsivažiavusią klausymosi inerciją ir verčia perjungti savo suvokimo pavaras. Be abejo, kūrinio pradžia, atliekama trimito solo ir įkūnijanti Marco Blaauw prisiimtą trimitininko kaip „trubadūro“, šauklio vaidmenį, truputėlį žinantiems Lenkijos kultūros ženklus iš karto susisieja ir su garsiuoju Krokuvos Marijonų bažnyčios trimito signalu (kuris ilgą laiką buvo naudojamas kaip Lenkijos radijo signalas).
O žaismingi žydiški trimito motyvai suteikia skambesiui net šiokio tokio vintažinio kabaretinio atspalvio, kas šį paskutinį koncerto kūrinį sujungia su pirmuoju – Heinerio Goebbelso „Iš dienoraščio: trumpi įrašai orkestrui“ („Aus einem Tagebuch. Kurze Eintragungen für Orchester“, 2003). Jei jau kalbame apie teatrą, šis Goebbelso kūrinys mano ausiai skambėjo kaip tam tikras Kurto Weillio stiliaus atgaivinimas (kaip sakoma apie spektaklius – „revival“) XXI amžiuje. Galbūt ir dėl to, jog Goebbelso kūrinį orkestras grojo be styginių (išskyrus kontrabosus), taigi – beveik bigbendo sudėties. Įdomu, kad čia jokių „teatrinių efektų“ tiesiogine prasme nebuvo, Goebbelsas šiuo kūriniu prisistatė būtent kaip muzikos kūrėjas.
Tuo tarpu Martynas Bialobžeskis savo naujuoju opusu „Sapnas pagal Viljamą“, atvirkščiai, itin akcentavo ryšį su teatru – kūrinyje naudojami Shakespeare’o tekstai, kūrinį drauge su orkestru atlieka skaitovas (Andrius Bialobžeskis) ir solistė (Viktorija Miškūnaitė).
Baigiamąją festivalio simfoninės muzikos programą parengęs dirigentas Robertas Šervenikas dar kartą įrodė savo kompetenciją atliekant naująją muziką.
Šį vakarą (lapkričio 9 d.) įvyks baigiamasis festivalio GAIDA 2014 renginys – Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Pradžia 19 val.
