Charizmatiškasis trio „Speak Percussion“ iš Melburno savąja energija užtvindytų ir roko scenas. Nuo pat pirmųjų tonų pasigirsta neįprastas scenos magiją kuriantis perkusinių instrumentų arsenalas. Grojama magnetinėmis juostomis: Eugene Ughetti ir Matthias Schack-Arnott, grodami abipus stalo su dviem juostiniais magnetofonais, it arfos stygas rankomis čiuopia jų žvilgančias uodegas, atitardami joms tarškučiais ir varpeliais. Jennifer Torrence, įsikūrusios šios mizanscenos fone, sintezatorius atitaria šiam švelniam šilkinio atspalvio skambesiui sodriais ir melancholiškais analoginio sintezatoriaus akordais. Užliūliuojančioje atmosferoje regi kiekvieną muzikanto krebžtelėjimą. Tai Thomo Meadowcrofto kūrinys „Lopšiai“ („Cradles“).
„Australiškąją“ repertuaro dalį pratęsia ne mažiau intriguojantys kompozitorių Anthony Patheras ir Matthew Schlomowitz kūriniai „Hypnagogics“ ir „Popular Contexts Volume 6“. Pirmasis meditatyvus ir tuo pačiu kiek nepatogus bei trikdantis: aukšto tono fone tarp pauzių įvairiomis variacijomis suskamba perkusiniai mikrotoniniai varpelių motyvai, išgaunami specialiomis metalinėmis lėkštelėmis. Antrasis – žaismingas ir džiazuojantis: tarsi bičių avilyje dūzgiančios improvizuojančių būgnų kaskados atitaria sintezatoriumi peržaidžiamoms keliasluoksnėms, trūkinėjančioms, įsibėgėjančioms ir iki neatpažįstamumo išsiskaidančioms saksofono ir bosinės gitaros melodinėms linijoms, į kurias tarsi punktyru įsiterpia vibrofono akcentai. Kūrinyje žaidžia ne tik garsai, ritmai ir pauzės, bet ir pauzių metu akcentuoti žvilgsniai bei sustingusios choreografiškos pozos.
Amerikiečių kompozitoriaus, minimalisto Steve’o Reicho „Pendulum Music“, visų pirma, yra idėja, ir tik po to – garsas. Eugene ir Jennifer prieina prie keturių kabančių mikrofonų – tarsi jie būtų supynės – visus juos pakelia į vienodą aukštį, vienu teatrališku mostu juos paleidžia, apsisuka ir nueina. Virš stiprintuvo besisupdami mikrofonai prasilenkdami švilpauja, ant sienų mesdami švytuokliškus šešėlius. Kūrinys baigiasi ir be pauzės pasigirsta tikra įgarsintų trikdžių, trūkinėjančių kontaktų ir žiežirbų fiesta. Trio tiesiog spirga už traškančio nenusakomos prigimties instrumento (jis, tiesa, lyg ir primena sintezatorių). Tai paskutinis koncerto kūrinys – danų kompozitoriaus Simono Løfflerio „b“ fluorescencinėms šviesoms, specialiems pedalams ir elektros kabeliui. Magnetiškąjį perkusijos seansą lydi publikos ovacijos.
Antrasis vakaro koncertas atidų gausios publikos dėmesį perkelia į aukštąsias technologines dimensijas. Didžiulis skaidytas ekranas nardina žvilgsnį tiek į gylį, tiek į plotį. Erdvią salę skrodžia projektorių šviesa, vienur kitur žybčioja elektroninės ir skaitmeninės aparatūros lemputės. Vytauto V. Jurgučio kompozicija „L7“ pasineria į skaitmeninius nėrinius jų mikroskopiniame lygmenyje: algoritmai skaido, filtruoja, grupuoja garsus, jų mases užkloja vienas ant kitų, suneria į ritmus, pluoštus, statiškus ir judančius debesis. Į dvi dalis skaidytame ekrane pasirodo dvispalvis, abstraktus, faktūriškas skaitmeninis piešinys. Perspektyva kinta foniniam vaizdui vis tirštėjant. Tarsi per mikroskopą žvelgtume į molekulę ausimis pasinerdami į neregimą jos pulsaciją.
Kompozitorių „DIISSC Orchestra“ kvartetas (kompozitoriai ir atlikėjai Martynas Bialobžeskis, Antanas Jasenka, Vytautas V. Jurgutis, Jonas Jurkūnas) publiką žavi savo žaismingu įvaizdžiu ir neįprastomis grojimo technikomis. Scenoje eile išsirikiavusių „operatorių“, ant kaktų dėvinčių šachtininkų lempas, dėmesys paprastai būna nukreiptas ne tik į skaitmeninei erai įprastus laptopus, bet ir į CD grotuvus ar senuosius lietuviškuosius sintezatorius „Venta“. Šį kartą kvartetas pristatė muzikinį koliažą, gyvai sumiksuotą naudojant kelių pastarųjų metų medžiagą. Intensyvią garso dinamiką lydėjo keturios vaizdo projekcijos, rodančios tarsi niekuo ypatingu neišsiskiriančias nuotraukas iš asmeninių kasdienybės archyvų. Gigantiško ekrano mastelis jas gerokai priartino, kasdienybę paversdamas virtualia, o virtualumą paversdamas kasdienišku, tarsi užklojančiu publiką regimo, girdimo, atpažįstamo, artimo, tačiau lygiai taip pat ir efemeriško, tarsi kolektyvinėje sąmonėje tirpstančio išgyvenimo skraiste.
Ryškiausios vakaro žvaigždės Roberto Henke’s lazerių ir elektroninės muzikos šou „Lumière“ yra iš tų, kurie ne tik prisotina mūsų dabartį technologijomis praturtintais įspūdžiais, bet ir užsimena apie ateitį. Kažkuria prasme, tai futuristinis projektas. Apie tai byloja ir kūrinio pavadinimas, nurodantis į kino eros pradininkus brolius Lumière’us. Ir ši užuomina pasitelkus bent lašą vaizduotės negali nestebinti. Didžiuliame ekrane keliomis perspektyvomis rikiuojasi taisyklingos geometrinės formos. Jos jungiamos ir skaidomos simetrija ir asimetrija, fono ir paviršiaus persiklojimais, plokštumų paviršiumi ir gyliu, formų paprastumu ir jų sudėtingumu. Tačiau didžiausią įspūdį daro lazerio išgaunamos vaizdo faktūros raiška, jos ekspresija santykyje su garsu.
Atrodo, aštrus deginantis geometrinės formos spindulys tarsi atsiremia į glotnų, skaidrų ekraną, o akustinę erdvę pripildo jo sustiprinto garso plastika. Žvilgsnis šoka su garsu. Abu paklūsta kasdienybėje retai pasitaikančiai hologramiškai jutimų logikai. Garso ritmika bei dinamika praturtintą reginį galime suvokti kaip tam tikrą modelį, abstrakčią struktūrą, kurios vidiniai dėsniai gana universalūs ir gali būti apmąstomi kaip vienas iš daugiasluoksnių ir kompleksiškų šiuolaikinio būvio atspindžių. Ypač įspūdinga technologinė projekto precizika, tokio pobūdžio meną priartinanti prie tiksliųjų mokslų, šiuolaikinės inžinerijos, skaitmeninės architektūros ir dizaino.
Robertas Henke publikai gerai žinomas dėl savo solinio projekto „Monolake“, daugiau nei du dešimtmečius hipnotizuojančiu minkštais, nardinančiais minimalistinio techno garsais. Jo vardas sietinas ir su muzikinės programos „Ableton“ autoryste. Tai itin populiarus instrumentas tiek tarp DJ’ėjų, tiek ir tarp elektroninę muziką naudojančių populiariosios muzikos kūrėjų. Jo įtaką įvairioms šiuolaikinės elektroninės muzikos scenoms sunku pervertinti. Tad šiuo projektu Robertas Henke apjungė vizionieriškąją, muzikaliąją ir inžinerinę savo talento prigimtį pradėdamas naują intriguojantį kūrybinį etapą.
Toliau „Gaidos“ festivalyje
šiandien, lapkričio 8 d. 15 val. Nacionalinio dramos teatro fojė – susitikimas su Lietuvoje pirmą kartą viešinčiu garsiu vokiečių muzikinio teatro kūrėju, režisieriumi ir kompozitoriumi Heineriu Goebbelsu. Susitikimas vyks anglų kalba, įėjimas laisvas.
19 val. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambės baigiamasis GAIDOS 2014 simfoninės muzikos koncertas. Vakaro žvaigždė – olandų trimito virtuozas Marco Blaauw. Skambės kviestinės „Gaidos“ kompozitorės Hannos Kulenty Koncertas trimitui ir orkestrui, garsaus slovėnų kilmės prancūzų kompozitoriaus Vinko Globokaro kūrinys „Keliai į laisvę“, kurį Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui teks groti be dirigento, bei intriguojanti Martyno Bialobžeskio kūrinio „Sapnas pagal Viljamą“ premjera, čia pagrindinius vaidmenis atliks Lietuvos scenos pažibos – dainininkė Viktorija Miškūnaitė ir aktorius Andrius Bialobžeskis. O kūrinio orkestrui „Iš dienoraščio: trumpi įrašai orkestrui“ atlikimo klausysis pats autorius – Heineris Goebbelsas. Diriguos Robertas Šervenikas.
Lapkričio 9 d., sekmadienį, 19 val. Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“.
