Pasaulinio garso režisierius ir kompozitorius vieši sostinėje Goethe’s instituto ir „Vilniaus festivalių“ kvietimu.
Lapkričio 9 d. „Gaidos“ festivalio programoje bus rodomas vienas įdomiausių H.Goebbelso spektaklių „Max Black“, kuriame vaidins tik vienas aktorius – Andre Wilmsas.
Šį išgryninto ir netikėto garso bei šviesų dizaino veikalą H.Goebbelsas pastatė Šveicarijoje, Lozanos „Vidy-Lausanne“ teatre, kuris priklauso Europos teatriniam elitui. Ruošiantis susitikti su H.Goebbelsu verta žinoti jo nuomonę kai kuriais klausimais.
Siūlome Rūtos Oginskaitės parinktų režisieriaus minčių.
– Kodėl tokie keisti jūsų spektaklių pavadinimai: „Hashirigaki“, „Eraritjaritjaka“, „Max Black“?
– Todėl, kad nekenčiu pavadinimų, kurie iš anksto ką nors praneša publikai.
– Kokie meno kūriniai padarė jums įtaką?
– Sviatoslavo Richterio ir Mistislavo Rostropovičiaus koncertas, kurį mačiau būdamas 17 metų, pervertė visą mano gyvenimą. Atsakau jums kaip kompozitorius, nes mano, kaip kompozitoriaus, biografija gerokai ilgesnė negu teatro režisieriaus.
Teatre man įtaką darė dramaturgas, režisierius, scenografas Einaras Schleefas, choreografijoje – Williamas Forsythe’as.
– Ką laikote savo kūrybos sąjungininkais?
– Labai sudėtingas klausimas. Pradėjau režisuoti, nes buvau nepatenkintas šiuolaikinio teatro būkle.
Man nepatiko, kaip dirbama su tekstais, muzika. O svarbiausia – žiūrovų vaizduotei nepaliekama jokios erdvės.
Kuriu tokį teatrą, kuriame muzika, šviesa, garsai ne dingsta vienas kitame, o lieka nepriklausomi. Jie susipina žiūrovo sąmonėje. Manau, kad teatras skirtas ne supratimui. Dažnai žiūrovas suveda spektaklį į tai, ką jis jau žinojo iki tol. Ir tai režisieriaus kaltė.
Manau, visada turi likti paslapties. Vokiečių teatras ją praranda. Vokiečių teatras į politikos, visuomenės įvykius reaguoja labai paviršutiniškai.
Tarkime, nemažai režisierių mano, kad jeigu jie aprengs aktorių antifašistine uniforma, tai jau bus antifašistinis spektaklis. Manau, kad reikia ieškoti antitotalitarinės teatro kalbos, o ne žaisti paveikslėliais.
– Jūs dėstote jauniems režisieriams. Ko labiausiai siekiate juos išmokyti?
– Dirbti su šviesa, muzika, garsu. Tai ne šiaip sceninės erdvės detalės. Tai labai svarbios spektaklio sudėtinės dalys.
– O darbas su aktoriumi nėra svarbus?
– Aktorius ir taip turi prioritetą. Man labai svarbu kovoti su šia hierarchija. Aktorius tampa stipresnis tada, kai spektaklyje galingai veikia kitos sceninės kompozicijos priemonės.
Jeigu aktorius turi kovoti su muzika ir jeigu ta įtampa augs, su ja augs ir aktorius.
– Kai aktorius jūsų klausia, kodėl jam reikia, tarkime, judėti iš kairiojo scenos šono į dešinįjį, jus tai erzina, nes apie tokias smulkmenas jūs nelinkęs kalbėti. Kas jums labiausiai rūpi repeticijoje bendraujant su aktoriumi?
– Aktorius privalo pateikti mano spektakliui visus savo sugebėjimus. Tai viena. Svarbu ir kita – jis turi atsilaikyti prieš griežtą teksto ir režisūros formą.
Jeigu dedu tekstą ant muzikos, aktorius turi apginti teksto turinį. Ir tada žiūrovas gaus dvigubą efektą.
– Jūs grojate fortepijonu, saksofonu, japonišku smuiku. Kurį instrumentą labiausiai mėgstate?
– Fortepijoną.
– Ar kada nors statėte šiuolaikines pjeses?
– Statau tik savo kūrinius. Kadangi statau juos mūsų laikais, tikiuosi, kad jie šiuolaikiniai.
Susitikimas su režisieriumi ir kompozitoriumi H.Goebbelsu Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė vyks anglų kalba lapkričio 8 d. 15 val. Renginys nemokamas.
