Pjesę Mažojoje scenoje skaitė Nacionalinio dramos teatro aktoriai Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Oneida Kunsunga, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Paulius Tamolė, Toma Vaškevičiūtė ir iš Kijevo atvykęs aktorius Oleksij Doričevskij. Po pjesės pristatymo įvyko susitikimas su spektaklio režisieriumi Andriy May.
N.Vorožbit apie kūrinį yra sakiusi: „Maidane dirbo daug rašytojų, muzikantų, dailininkų ir režisierių. Visi buvo labai įsitraukę į darbus. Mes atlikome savo pareigą visuomenei ir menui. Mūsų užduotis buvo užfiksuoti tikrovę, mesti iššūkį stereotipams ir atverti žmonėms akis, kad jie pamatytų, kas vyksta Ukrainoje, nes už mūsų šalies ribų apie šiuos įvykius yra tiek daug klaidingų vertinimų“.
Gruodžio mėnesį Ukrainos nacionaliniame dramos teatre įvyks „Maidano dienoraščių“ premjera. Ukrainos aktoriai šią medžiagą jau pristatė Maskvoje, Gdanske, Biškeke. Londone vyko repeticijos su anglų aktoriais. Kūrėjų patirtis įrodė, kad kitų tautų aktoriai net papildo pjesės turinį.
Apie „Maidano dienoraščius“ kalbėjomės su spektaklio režisieriumi, nepriklausomo kūrybinio centro „Tekstas“ vadovu Andriy May ir aktoriumi, vadybininku Oleksijumi Doričevskiu.
-Ar ne per mažas laiko tarpas teatrine kalba įvertinti karščiausius Maidano įvykius? Kokia buvo darbo pradžia?
Andriy May: „Dokumentinio teatro kūrimas man – ne naujiena. Kūrybinės grupės „Ukrainos naujoji drama“ pastangomis jau atsirado daug dokumentinių spektaklių, todėl svarbu pažymėti, kad „Maidano dienoraščiai“ niekaip nesusiję su paskutiniaisiais Maidano įvykiais.
Kai Maidanas prasidėjo, susiformavo būtinybė suvokti, kas vyksta. Tai ne tas pats, kas įvykiai ar naujienos. Mums svarbu buvo suvokti, kas vyksta su žmonėmis, kuriančiais meną. Kokia mūsų pozicija, kur link mes judame ir kaip mes keičiamės?
Tuomet nusprendėme du, tris, keturis arba penkis kartus per savaitę rinktis vaikų kūrybos centre „Delfinas“, kuris yra už 100 metrų nuo Maidano aikštės. Ten kviesdavomės įvairius žmones, kalbėdavomės, diskutuodavom, filmuodavome tai, kas kasdien vyko šalyje, kas vyko su mumis visais. Tai truko tris mėnesius iš eilės, taip pavyko užfiksuoti kiekvieną dieną nuo 2013-ųjų lapkričio 21-osios iki 2014-ųjų vasario 22-osios.
Apie spektaklį tada dar negalvojome, fiksavome nežinia kam: istorijai, vaikams, o gal sau, kad būtų lengviau gyventi. Aš dirbu Nacionaliniame dramos teatre. Maidano įvykių metu po repeticijų buvo neįmanoma neiti į Maidaną.
Peržiūrėjome ir iššifravome visą filmuotą medžiagą, iš jos sumontavome pusantros valandos kompoziciją. Iš karto buvo aišku, kad tai bus ne įprastas spektaklis, o tam tikras perskaitymas. Su šia medžiaga keliaudami per skirtingus miestus, supratome, kad tai yra tam tikras mūsų minčių „eksportas“ į svetimą aplinką, nes pasakojamose istorijoje – asmeninės patirtys, o ne faktai iš feisbuko arba „Naujienų“ portalo.
Pirmieji mus pastebėjo ir pasikvietė maskviečiai Michailas Ugarovas ir Jelena Gremina iš teatro „DOC“. Būtent jie iškovojo, kad „Maidano dienoraščiai“ būtų pristatyti „Auksinės kaukės“ programoje“.
-Kokia buvo žiūrovų reakcija?
Andriy May: „Taip, reakcija buvo. Kai kurie aiškino, kad tai – „ne visa tiesa“, tai – „jūsų tiesa“. Noriu pabrėžti: šis kūrinys – tai ne bandymas įvertinti istoriją, „teisiųjų“ ir „kaltųjų“ parodymus, karo priežastis; mums svarbiausia buvo suprasti, kaip keitėsi žmonės, kaip mes patys keitėmės.
Taip, mes neturime distancijos, bet mes negalime nusigręžti nuo to, kas vyksta. Mes taip pat galvojome, ar Ukrainai reikalingas šis mūsų spektaklis. Jau po pirmo skaitymo tapo aišku, kad jis labai reikalingas. Tai tarytum terapinė priemonė, leidžianti žmogui arba kažko atsisakyti, kažką iš naujo persvarstyti, arba į tai įsijungus, papasakoti savo istoriją.
Po pirmojo skaitymo aptarimas truko lygiai du kartus ilgiau, nei medžiagos pristatymas. Dabar ypač svarbu neužsidaryti, svarbu nenuryti šito skausmo, svarbu neatsistoti šalimais ir nesakyti, kad „manęs tai neliečia“. Svarbu suvokti, kas anuomet vyko ir kokiame laike mes gyvename dabar. Mums svarbu patiems išlikti sąžiningiems to laiko, kuriame gyvename, atžvilgiu. Po dvidešimties metų šitą patirtį reflektuos mūsų vaikai. Noras būti sąžiningiems ir išprovokavo šiuos tekstus.
Baisiausia, kada tarp žmonių nevyksta dialogas. Dabar ateina toks metas. O teatras be dialogo ir negali egzistuoti. Tik per dialogą tu gali ne tik išgirsti, bet ir įsigilinti į kitų žmonių gyvenimus. Svarbu ne tiek save „tame“ atpažinti, o tarytum pamatyti pasaulį iš šalies. Dabar mes esame ne „iš šalies“, o pačiame vyksme“.
-Didžiosios Britanijos rašytoja Viktorija Sadler, „Maidano dienoraščius“ žiūrėjusi Londone, „Royal Cout“ teatre, tiksliai pastebėjo: „Labai sujaudino supratimas ir pajautimas, kiek jėgų šiems protestuotojams suteikė jų drąsa ir kiek iš jų per tą pasipriešinimą atrado prasmę savo gyvenimui.“ Ar reikalinga drąsa pristatyti šią medžiagą Kijeve?
Andriy May: „Mes ne Donecke. Kol neįvyko tikroji premjera, sunku pasakyti, kas mūsų laukia. Kol kas buvo tik vieši medžiagos pristatymai. „Proputinistai“ paprastai į tokius renginius nevaikšto. Kaip mes vadiname, „maidanutai“ ten nesirodo. Tai ne jų interesų laukas. Jie turi savo nuomonę ir dabar jos stengiasi neišsakyti.
Neseniai priimtas liustracijos įstatymas, draudžiantis užimti vadovaujamus postus tiems žmonėms, kurie buvo komunistų partijos vadovai arba bendradarbiavo su KGB. Tai sudėtinga istorija, kurią labai sunku pakeisti. Egzistuoja didelė dalis žmonių, kurie šalies istoriją naudoja tik savo interesams.
Per Maidano įvykius atsiskleidė ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos, Amerikos, Rusijos situacija. Šiandien aiškiai matyti, kur ir kada buvo pasirašyti neteisingi popieriai. Aš nenoriu šių faktų nutylėti. Aš matau, kas vyksta pasaulyje. Egzistuoja begalė žmonių, kurie mėgsta žiūrėti televizorių ir visus įvykius aptarti tik namie. Man svarbu tie žmonės, kurie sugeba atsiplėšti nuo monitorių ir viešai pareikšti savo nuomonę. Kodėl aš turiu tylėti ir būti nesąžiningas įvykių atžvilgiu?“
-Visuotinę istoriją, kaip ir teatrą, judina asmenybės.
Andriy May: „Per Maidano įvykius asmenybės problema buvo greitai sunaikinta, bet vėliau ji tapo aštri. Vis dėlto, svarbiausia problema išlieka žmogaus mentalitetas, kurį sunkiausia pakeisti. Paradoksalu, bet egzistuoja aibė jaunų žmonių, kurių sąmonė absoliučiai sovietinė. Jiems reikalingas lyderis, kurio įsakymų jie klausytų, bet patys nesugeba skleisti jokio intelektualaus potencialo. Juos patenkina vartotojiška visuomenė. Mane domina, kodėl mes taip lėtai keičiamės, kodėl toks jaunų žmonių mąstymas, ko jiems trūksta? Aš suprantu, kad tai yra ir dėl kultūros segmento trūkumo.
Grįžtant į teatro problemas, galime pastebėti, kad šiandien Ukrainoje teatrai skirtingi. Labai daug priklauso nuo vadovų. Pavyzdžiui, neseniai pasikeitė Nacionalinio dramos teatro vadovas, ir iš karto atsirado naujosios dramos būtinybė, įvairūs pjesių skaitymai, nauji reikalavimai aktoriams, bet išliko ir klasikinis teatro repertuaras.
Tik su naujais tekstais gali keistis mąstymas. Tik teatro ir apskritai meno šiuolaikinė kalba gali sujudinti žmogaus sąmonę. Ir tam yra įvairių „mechanizmų“. Man labai patinka ši kaita, kurią galiu stebėti savo šalyje. Į teatrą atėjo jauni žmonės“.
-Noriu paklausti aktoriaus: kas jums svarbiausia „Maidano dienoraščiuose“?
Oleksij Doričevskij: „Kai prisijungiau prie šios medžiagos rinkimo, supratau, kad man tapo lengviau gyventi. Ėmiau suvokti, kodėl apskritai tai vyksta, kodėl mes gyvename Maidane. Intuicija labai svarbi, ji ir vedė į Maidaną. Juk prieš tai mokyklose smarkiai buvo apipjaustyta mūsų kalba. Mane veikė ir tokie baisūs pavieniai įvykiai, kaip tas, kur policininkas išprievartavo jauną mergaitę.
Daug dalykų žmoguje kaupiasi, kol galų gale pradedi reaguoti. Mes išėjome į aikštę. Mes nežinojom, ką kalbėti, todėl stovėjome tylėdami. Manyje vyko didelės transformacijos. Aš negalėjau tylėti ir vakarais sėdėti namie, kai buvo mušami, o vėliau ir žudomi žmonės. Už kiekvieną tavo „ne“ buvo mušama dar stipriau. Tapo akivaizdu, kad tave gali užmušti. Kai prasidėjo žmonių mirtys, supratome, kad mes privalome viską fiksuoti. Šis darbas buvo kasdienis“.
Andriy May: „Situacija buvo tragiška, mes sąžiningai fiksavome kiekvieną dieną, o prieš pat Naujuosius metus, kaip tik per pačias Kalėdas, apėmė toks jausmas, kad susitinkame paskutinį kartą. Pabendravome. Supratome, kad nieko nevyksta, niekas nesikeičia, niekas į nieką nereaguoja, jokių žadėtų karių nėra.
Gyventi šalia mirštančių žmonių „taip sau“ neįmanoma. Atsiranda atsakomybė. Atsiranda reakcija, siekis, kad to daugiau nebūtų. Mes, menininkai, ėmėme kalbėti balsu. Rinkomės salėje ir kvietėme žiūrovus, kad būtų lengviau gyventi.
Ypač ėmė veikti kvailiausi klausimai po skaitymų. Tuomet tapo aišku, kad ši medžiaga ypač reikalinga. Tai dialogas. Kita kalba absoliučiai neįmanoma pasiekti kai kurių žmonių sąmonės, nes jų pasyvumas tarytum amžinas“.
-Kokios šiandien nuotaikos Kijeve?
Oleksij Doričevskij: „Po viso to, ką teko išgyveni, aš dar labiau pamilau savo šalį, savo gimtinę Kijevą, savo šalies žmones“.
Andriy May: „Aš gimiau Chersone. Šis pietų Ukrainos srities centras ribojasi su Krymu. Tai absoliučiai rusiškas miestas. Mano šeima rusakalbė. Aš neturiu ukrainietiškų šaknų – mama rusė, tėvas vokietis. Dėl visų įvykių aš labai pergyvenau.
Kai prasidėjo Krymo aneksija, mane nustebino banga, kilusi visame Chersone, mieste, kuriame dominuoja rusai. Ši patriotizmo banga neleido pasireikšti separatizmui. Aš verkiau tą dieną, kai pamačiau tris tūkstančius žmonių, atsiklaupusius ant kelių aikštėje, kur stovėjo Leninas; dabar jis jau nuverstas. Jie meldėsi už Ukrainą, už tai, kad pasibaigtų kraujo praliejimas.
Taip, atsirado apie tris šimtus iš kitų miestų atvežtų žmonių, kurie išvaikė minią, bet užtat daugiau šiame mieste nebuvo separatistinių bandymų. Mane nustebino šis fenomenas“.
-Ką akcentuojate, kai šią medžiagą kitos šalies aktoriai – prieš kurį laiką anglai, o dabar – lietuviai?
Andriy May: „Prieš repeticijas daug kalbamės apie kiekvieno žmogaus asmeninę patirtį. Antraip ši medžiaga būtų nesuvokta. Įdomu buvo Londone, kur repeticijų metu kai kurie aktoriai verkė. Viena aktorė buvo iš Ugandos, ji jautriai reagavo, sakydama: „Dieve, juk tai apie mano šalį“.
Žmonės visada išlieka žmonėmis. Visi jie turi savo emocijas, išgyvenimus, mintis. Šiai medžiagai nebūtinas persikūnijimas. Būtų neteisinga man, režisieriui, iš niekada to nepatyrusio aktoriaus reikalauti persikūnijimo. Mes galime atrasti tik tam tikrus sąlyčio taškus.
Į susitikimus su publika Londone rinkose anglai. Iš pradžių galvojau, kad dominuos ukrainiečiai, bet pasirodo, ne. Ši medžiaga įdomi visiems. Pasak jų, mūsų surinkti liudijimai suteikė daugiau informacijos nei filmuota medžiaga, matyta per televiziją. Juk per televiziją jie matė tik minias žmonių, o per mūsų pateiktas individualias istorijas galėjo suprasti, kas motyvavo žmones iš visos Ukrainos keliauti į Kijevą ir ten pasilikti mėnesiams.
Įdomu dirbti su lietuvių aktoriais, nes tautos turi nemažai bendro, be to, kai kas iš jų jau vaidino „Barikadose“, kažką panašaus jau yra patyrę. Jie į šią medžiagą žiūri suaugusiųjų akimis, ir man toks požiūris patinka. Aš matau, kad dirbu ne su atlikėjais, o vyksta dialogas su bendraminčiais“.
