Ką apie vis karščiau aptariamas planuojamas permainas mano patys aktoriai? Pasikalbėjome su trimis skirtingomis sąlygomis dirbančiais aktoriais. 64 metų Liubomiras Laucevičius dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, 42 metų Airida Gintautaitė, niekada nebuvo etatinė aktorė, dirba tik pagal sutartis. 58 metų Valerijus Jevsejevas tris dešimtmečius buvo Panevėžio dramos teatro trupės narys. 2011 metais aktorius savo noru tapo laisvai samdomu.
Reforma kuriama be pagrindo
„Esu jau pensinio amžiaus, vadinasi, socialiai apdraustas. Kokias pretenzijas galiu reikšti? – kalbėjo L.Laucevičius. – Bet jauniems ir vidutinio amžiaus aktoriams ar tiems, kurie prieš pensiją staiga netektų etatų ir neturėtų jokių socialinių garantijų, tai reikštų būti išmestiems į gatvę.
Ar kas nors garantuoja, kad aktoriai, su kuriais nebus sudarytos sutartys, gaus pašalpas? Kas bus tiems, kurių joks režisierius nepakvies? Aišku, tokia nežinia slegia. Pirmiausia reikia išspręsti socialinių garantijų klausimą, o tada imtis reformų. Dabar reformai nėra pagrindo. O kaip statysi naują namą be pagrindo? Tada tik problemų kruša pasipils.
Mes apie privačius teatrus nekalbame. Jie yra, kol išsilaiko. O išsilaiko dėl pramoginio turinio spektaklių. Ne pramogas kuria Eimuntas Nekrošius „Meno forte“, Oskaras Koršunovas savo OKT. Bet jei jie vaidintų vien Lietuvoje, neišsilaikytų.
Teatrui reikia vedlio, kuris nuosekliai rūpintųsi teatro lygiu dešimtmečius. Toks vedlys – režisierius – pažįsta savo aktorius, žino kiekvieno galimybes, ieško repertuaro su tokiais vaidmenimis, kad jo trupės aktoriai tobulėtų. O tam reikia dirbti ir kaip pedagogui. Turime savo teatro istorijoje tokių pavyzdžių: Juozas Miltinis Panevėžyje, Henrikas Vancevičius Vilniaus akademiniame teatre, Jonas Jurašas Kauno dramos teatre, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas.
O kai su aktoriumi nedirbama, užtenka tipažo. Tada sutartys labai patogios – bus kviečiama pagal tipažus. Čia kaip su kačiukais pintinėje: kieno kailis labiau žvilgės, tas liks, kieno nusišėręs – lauk.“
Kartais jaučiasi nereikalinga
A.Gintautaitė vaidina O.Koršunovo spektakliuose OKT/Vilniaus miesto teatre, turi vaidmenų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, filmuojasi. Visur pagal sutartis. Kai kalbėjomės, Nacionaliniame dramos teatre vyko vengrų režisieriaus Arpado Schillingo kūrybinės dirbtuvės. Airida ten nebuvo pakviesta. Ji taip pat nesulaukė kvietimo ir į lenkų teatro korifėjaus Krystiano Lupos atranką. Būtent tai, o ne įstatymo pataisos jai rūpėjo labiau. Bet abu dalykai susiję.
„Esu už borto, laive vyksta mūšis be manęs, – kalbėjo aktorė. – Niekada neturėjau jokio etato. Niekada nepatyriau saugumo jausmo, nors darbo visada turiu. Gyvenu taip, ir viskas.
Dabar iki A.Schillingo repeticijos Nacionaliniame teatre liko pusvalandis. Nebuvau nei pakviesta, nei informuota, kad atvažiuoja meistras, kad dirbs su aktoriais. Nesu to laivo komandoje nei kaip etatinė, nei kaip kūrybinė bendradarbė. Man nedrąsu eiti nekviestai. O Nacionalinio teatro trupei tos repeticijos privalomos. Jie gali tobulėti, o aš neturiu teisės.
Nuo sausio mėnesio Nacionaliniame dramos teatre repetuos K.Lupa. Būčiau ėjusi į aktorių atranką. Man įdomu, noriu mokytis iš jo, noriu bandyti. Bet nepriklausau jokiai institucijai. Pirmenybė bendrauti su K.Lupa – Nacionalinio dramos teatro aktoriams. Aš neturėjau galimybės net nepatikti jam, padaryti sau gėdą. Aš šitam meistrui neegzistuoju.
Paprašiau teatro vadovų, kad man leistų nors lankyti repeticijas, stebėti, kaip K.Lupa dirba. Gavau atsakymą: galėsi, jei aktoriai, su kuriais dirbs K.Lupa, sutiks būti stebimi. Muzikos ir teatro akademijoje dirbu su jaunais žmonėmis, juos mokau ir pati noriu mokytis, gauti įkvėpimo iš meistrų. Tikiuosi, kad Nacionalinio dramos teatro aktoriai sutiks priimti mane.
Kaip tik šito teatro scenoje prieš kelias dienas vaidinau Margaritą O.Koršunovo „Meistre ir Margaritoje“. Volandas jai sako: „Niekada nieko neprašyk.“ Dvidešimt metų dirbu be jokio etato ir turtų niekada nemačiau. Pripratau taip gyventi, man nebaisu. Man svarbiau kūryba ir tobulėjimas, ne etatas ir ne pinigai. Niekada neinu siūlytis. Manęs nėra ten, kur nebūnu pakviesta. O kai pakviečia, bėgu tekina.“
Aštrus realybės pojūtis
Savo noru etato Panevėžio dramos teatre atsisakęs V.Jevsejevas pastaruoju metu pagal sutartis vaidina „Menų spaustuvėje“, Rusų dramos teatre, Nacionaliniame dramos teatre, filmavosi „Lošėjuje“.
Ar jam buvo klaiku ryžtis laisvei be etato?
„Be abejo, klaiku, – pripažino V.Jevsejevas. – Nebesijaučiu saugus, neliko ramybės. Atsirado aštresnis realybės pojūtis. Tiesiog reikia išlikti.
Panevėžyje ne nuolatos turėdavau vaidmenų. Kai tik būdavau laisvesnis kaip aktorius, susirasdavau kito kūrybinio darbo: inscenizacijų, režisūros, vaidmenų kitur. Sukausi, kiek toje terpėje galėjau. Dabar jau treti metai gyvenu be etato. Mano kasdienybė – debesuota su pragiedruliais. Dabartinius vaidmenis gavau atsitiktinai. Tiesiog pasisekė.
„Menų spaustuvėje“ vaidinau Jono Vaitkaus mokinių spektaklyje „Ribos“. J.Vaitkus atėjo pažiūrėti ir pakvietė mane į Rusų dramos teatrą, nes tuo metu statė „Eglutę pas Ivanovus“. Sakė, kad būsiu ten reikalingas. Kai Panevėžio teatras gastroliavo Vilniuje, nuėjau į spektaklį. Teatre sutikau režisierę Yaną Ross, ji įteikė man pjesę „Mūsų klasė“. Paskaityk, sakė, ir ateik vaidinti.
Neseniai mane pakvietė Valentinas Masalskis. Važiuosiu į Klaipėdą, kur jis su savo mokiniais repetuos naują poeto ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę.
Nesijaučiu išėjęs iš teatro laivo. Mane domina, kas jame vyksta. Visais laikais užsienio kolegos mums pavydėdavo repertuarinio teatro ir etatų. Susibėgimas vienam spektakliui – labiau produkto gamyba. Toks palyginimas atėjo į galvą: dykumoje kartais lyja, bet labai retai, o retas lietus neužtikrina, kad dykumoje galėsi išlikti.“
Aktoriai suvažiuos išsikalbėti ir gintis
Ramutis Rimeikis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas
„Lapkričio 10 dieną 11 val. į Teatro sąjungos rengiamą neeilinį suvažiavimą kviečiami visų teatrų aktoriai, bet labiausiai – valstybinių trupių atstovai, nes jie labiausiai puolami, jiems klijuojamos etiketės – esą yra tinginiai, nenori vaidinti, tik turėti etatus ir algą imti. Reikia gintis nuo tokio požiūrio. Nepažįstu nė vieno aktoriaus, kuris nenorėtų vaidinti. Iš esmės aktoriui yra tragedija negauti vaidmens, kai statomas naujas spektaklis.
Tai sakydamas visada turiu omenyje J.Meškausko pavyzdį. Daugybę metų jis priklausė Akademinio dramos teatro trupei. Joks režisierius jo nepastebėjo, nebent epizodams. Atėjo I.Bučienė ir ėmė skirti J.Meškauskui pagrindinius vaidmenis. Aktorius atsiskleidė! O jau buvo visai nurašytas.
Nesakau, kad teatrai neturi problemų, tik tą vieną – terminuotosios ar neterminuotosios sutartys. Meno vadovų veikla – viena iš problemų. Teatro vadovai turėtų jausti atsakomybę, jei jų trupėse yra nevaidinančių aktorių. Ieškokite pjesių, kad visi turėtų tinkamo darbo.
Ir netiesa, kad teatrams trūksta jaunimo ar teatrai jo neįsileidžia. Kiekviename valstybiniame teatre vaidina jaunimas. Tiesa, dauguma pagal sutartis. Gal taip pamažu, palaipsniui ir reikėtų vykdyti reformą? Kas daug metų dirba pagal etatą, – neišvaryti, o kiti pradėtų kūrybinį gyvenimą dirbdami pagal sutartis. Taip nauja sistema įsigalėtų ne staiga.“
