Kritikų geriausia pernykščio sezono Lietuvos režisiere pripažinta Y.Ross švediškojo pastatymo veikėjus iš Rusijos provincijos perkėlė į nakvynės namus, kurie primena savotišką šiuolaikinės vakarietiškos civilizacijos manifestaciją.
Čia dominuoja jaunystės kultas, čia tarpstanti hipsterių komuna valgo, miega, geria degtinę ir antidepresantus, rūko „žolę“, barškina gitaromis. Tačiau komuna spektaklio veikėjus pavadinti sunku.
Viešbutis vienišoms sieloms
Nors režisierė A.Čechovo pjesės tekstus gerokai pakoregavo, vis dėlto sugebėjo išlaikyti kiekvieno personažo tam tikrą neviltį ir vienišumą kaip vieną esminių čechoviškos egzistencijos ženklų.
Scenoje žiūrovai stebi tarytum priešmirtinį (o gal net pomirtinį) gyvenimą – labai artimą, panašų į mūsiškį, tik kur kas aštresnį, agresyvesnį, labiau slegiantį.
Amerikietis scenografas Zane Pihlstromas sukūrė iš pirmo žvilgsnio šaltą erdvę, kurioje dominuoja stiklo, metalo ir medžio konstrukcijos. Kai ją užpildo aktorių energija, kai skoningai žaidžiama šviesomis ir vaizdo projekcijomis, erdvė įgauna ne tik gyvybės, bet ir idėjinį krūvį.
Žiūrovams prieš akis sterilus akvariumas aukštais vitrininiais langais tampa kompaktišku, iš visų salės kampų puikiai matomu viešbutuku siaurais, lyg suspaustais koridoriais, kuriuose veikėjai nori nenori priversti lipti vienas kitam per galvą.
O labiausiai ant galvos lipama vienišiausiam žmogui šiame paveiksle – jaunutei profesoriaus Serebriakovo dukteriai Soniai, paliktai provincijoje prižiūrėti ūkio ir gaujos neambicingų, tingių, pusgirčių vaikėzų. Tai pagrindinis ir svarbiausias Y.Ross režisūrinis ėjimas.
Sukaktuvininkė niekam nerūpi
Pirmoji „Dėdės Vanios“ scena – Sonios gimtadienis, į kurį suvažiavo visas dvaras: augalotas gražuolis daktaras Astrovas, nuskurdėlis Teleginas, kuris čia paverstas dviem personažais (lyg gėjais, lyg šiaip nebrandžiais bernais), jaunas, bet jau gerokai tuktelėjęs ūkvedys Voinickis-Dėdė Vania.
Visi jie girtutėliai, šliaužioja, gitaromis, mušamaisiais ir saksofonu gyvai groja ištraukas iš „The Doors“, „Nirvanos“, Tomo Waitso. Vėliau prie jų prisideda iš miesto atvykęs garbaus amžiaus profesorius Serebriakovas ir jo jaunoji nuotaka Jelena su pilvuku. Regis, tai įprastas čechoviškas siužetas su tam tikrais šiandienos intarpais.
Sonia spektaklio metu lieka už kompanijos ribų, lyg nesibaigiančios „arbatos“ gėrimo orgijos nuošalyje. Nepaisant to (o ir būtent dėl to), iš pažiūros blankių veido bruožų, tačiau spalvingo temperamento aktorės Emelie Wallberg suvaidinta Sonia – centrinė šio spektaklio ašis.
Sonios kitoniškumas ypač išryškėja įpusėjus antrojo veiksmo farsui, kai jos be atsako mylimas daktaras Astrovas (Yngve Dahlbergas) rėžia garsųjį monologą. Tik šiame spektaklyje gerokai pakoreguotą: nuo miškų kirtimo iki sumažėjusio derliaus Artimuosiuose Rytuose ir Arabų pavasario.
Tik toks savimyla, saldžialiežuvis, sarkastiškas Astrovas gali su oratoriaus užsidegimu sapalioti apie harmoniją gamtoje, žemėje ir tuo pat metu užleidęs visus savo pacientus pusgirtis šlitinėti koridoriais, kuriuose virš kiekvienų durų kabo sumedžiotų gyvūnų galvos, klozetą yra užkimšusi Kostios Trepliovo žuvėdros iškamša iš kitos A.Čechovo pjesės.
Ką jau kalbėti apie kokius nors šiltesnius jausmus galvą dėl jo pametusiai Soniai.
Be šviesos tunelio gale
Paskutinėse spektaklio scenose Serebriakovas pardavinėja dvarą, Astrovas gulasi ant pietų stalo ir leidžiasi gyvas suvalgomas nuobodžiaujančios nimfos Jelenos. Nenusisekusios meilės ir apskritai gyvenimo nuviltas Dėdė Vania žiaumoja saldainius ir apatiškai skaito ilgą pirkinių buičiai sąrašą, o tuo metu Sonia saujomis ryja antidepresantus.
Vargu ar šiandien įmanoma su bent menkiausiu optimizmu arba sentimentalumu perskaityti šią A.Čechovo istoriją – tarytum teigia spektaklio režisierė Y.Ross. „Mes gyvensime, mes dirbsime“, – šaukia Sonia. Bet čia nėra jokio „mes“. A.Čechovo personažų egzistencinės vienatvės leitmotyvas šiame spektaklyje nuskamba itin skaudžiai.
