„Kokių būtent socialinių garantijų aktoriai bijo netekti? – retoriškai klausė iš Graikijos į Lietuvą statyti spektaklio „Dr. Faustas“ grįžęs režisierius Cezaris Graužinis. – Argi jau atšauktas įstatymas dėl menininko statuso, kuris tokias garantijas numato?
Bet galiu paklausti ir kitaip: ar pasirašę terminuotąsias darbo sutartis aktoriai turės mažiau socialinių garantijų, nei jų dabar turi tie jų kolegos, kurie dirba nevalstybiniuose teatruose? Gerbiamieji protestuotojai greičiausiai turi omenyje privilegijas, kurių, neduok Dieve, gali netekti.
Girdėjau, kaip jauna ir pasiutusiai talentinga aktorė desperatiškai pareiškė, jog įsigaliojus naujai tvarkai bandytų mesti aktorystę ir ieškotų saugesnės veiklos.
Taip, ironiškai pritariu, jei pavyktų rasti padorią sekretorės vietą, uždirbtų ji gal kiek daugiau. Tačiau atsirastų ir nepatogumų: tektų sėdėti darbo vietoje be jokių galimybių nulėkti vesti renginį, pasifilmuoti televizijoje ar komerciniame teatre parepetuoti. O valstybinio teatro etatą turint tai galima. Ir tai viena tų privilegijų, kurių netekti taip baisu.
Graikijoje, kurios teatrinį gyvenimą neblogai pažįstu, valstybiniuose teatruose yra administracijos, techninio personalo etatai, tačiau aktorių etatų – nė vieno. Su jais sudaromos terminuotosios sutartys – paprastai vieniems metams, daugiausia – dvejiems.
Ir vis dėlto Graikijos nacionaliniame teatre – rimtas, aukštos kokybės spektaklių repertuaras, o komerciniuose teatruose – beveik tas pat, kas lietuviškame „Domino“. Takoskyra labai aiški.
Gaila, kad esą Lietuvos teatruose neliks kartų perimamumo? Kas vaidins Graikijos nacionaliniame teatre tą ar kitą sezoną, sprendžia režisieriai, kurie ateina ten statyti spektaklių. Tačiau yra tam tikras būrys ypač kūrybingų aktorių, su kuriais nori dirbti dauguma režisierių ir net pešasi tarpusavyje dėl jų.
Kas galėtų įsivaizduoti Graikijos nacionalinį teatrą be Mino Chadžisavo, be Marijos Konjordu, be Niko Kurio, kitų didžių aktorių? Ir toji grupė yra teatro veidas, neformali, bet stabili nuolat atsinaujinančios trupės šerdis, garantuojanti, be kita ko, ir profesijos perimamumą.
Tačiau svarbiausia, kad teatras lieka atviras iš esmės kiekvienam šalies aktoriui, nepriklausomai nuo jo statuso ar amžiaus – ateik į reguliariai rengiamas peržiūras, pasirodyk, nustebink juos talentu, gauk vaidmenų ir dirbk teatre vienerius metus. Jei dirbsi gerai – ir kitais metais pakvies.“
