Šauniai grojanti Lady Gaga, tango, klubinės muzikos ir kitų žanrų šlagerius scenos pažiba tvirtina nuo seno dievinanti šiuolaikinę akademinę muziką. Šį rudenį Martynas netgi ketino tęsti magistro studijas Ispanijoje pas šiuolaikinės muzikos garsenybę, bet pragariškai aktyvi koncertinė veikla privertė sumanymą atidėti.
„Nenoriu mokytis fiktyviai – man svarbu iš tikrųjų išmokti kažką naujo, tobulėti, įgyti patirties“, – aiškino muzikas.
O šiuolaikinės kūrybos M.Levickio repertuare vis gausėja. Vasarą jis pristatė savo rengiamoje Akordeono muzikos savaitėje Vilniuje muzikinę misteriją „Stravinskio sapnas“ ir kartu su anglų kompozitoriumi Benu Lunnu – spontanišką kūrybinį performansą, improvizavo su kompozitore Rūta Vitkauskaite bei jos vadovaujamais jaunaisiais kompozitoriais kūrybinėje stovykloje Palendrių vienuolyne.
Tai, ką išgirdome šeštadienį Filharmonijoje, – impulsyvi, spalvinga kompozicija „Ashraga“ akordeonui ir simfoniniam orkestrui (solistas ją atliko su austro Rolando Freisitzerio diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru) – taip pat iš dalies buvo R.Vitkauskaitės ir M.Levickio bendros kūrybos rezultatas.
Martyno elgesys scenoje mažai priminė tradicinį muzikavimą. Jis nebyliai tampė ir kratė dumples, cypino akordeoną, garsiai šnopavo ir to paties tikėjosi iš orkestro. „Ashraga“ kūrėjų tandemas net buvo sumanęs išmokyti orkestrantus eskimų gerklinio dainavimo, bet neišdrįso to įtraukti į partitūrą.
„Sunku išprašyti orkestrantų netikėtų dalykų – jie įpratę prie patogių klasikinių muzikavimo rėmų. Nesitikėjome, kad repetuoti kūrinį bus taip sudėtinga, – pripažino M.Levickis. – Rūta jau žinojo, kad aš mėgstu kištis į kūrybos procesą ir žvelgė į tai tolerantiškai. Ne tik siūliau akordeono efektus, išraiškos priemones, bet prisidėjau ir prie visos kūrinio koncepcijos“.
Kiekvienas šiuolaikinis kūrinys, anot artisto, – didžiulis stresas ir iššūkis atlikėjui. Nepaisant visko, tokie kūriniai kaip „Ashraga“, jau studijų metais sudarė didžiąją akordeonininko repertuaro dalį. „Gaila, kad atlikti juos tenka retai. Todėl „Gaidos“ premjera ir bendravimas su Rūta man suteikė labai daug džiaugsmo“, – kalbėjo M.Levickis.
Londono karališkosios muzikos akademijos doktorantė R.Vitkauskaitė kuria jam nuo studijų Anglijoje laikų.
„Martynas mane vis grąžina prie akordeono, nors tai – labai sudėtingas, net gąsdinantis instrumentas. Kurti akordeonui – beveik tas pats kaip orkestrui: galimybių tiek daug, kad pasimeti, neslėpė autorė. – Aš girdžiu muzikoje pirmiausia spalvas, tembrus, tekstūras – apie natas ir intervalus galvoju paskiausiai, jie yra tarsi štrichai.
Nesikratau tradicinių skambesių, tik naudoju visas įmanomas priemones perteikti savo vizijai. Ji labai abstrakti – kuo tiksliau bandau ją apibrėžti, tuo labiau ji nutolsta. Turiu vis atsitraukti nuo partitūros, grįžti mintimis prie idėjos, ją pasitikrinti. Taip balansuojant ir gimsta kūrinys.
Kiekvienas darbas man – tarsi naujas tyrimo objektas. Kūrybos procesas teikia didžiulį malonumą, nesvarbu, ar ką nors atrandu, ar išeina nesąmonė“.
