Koncerto išvakarėse - pokalbis su A.Puskunigiu apie tai, kaip jo gyvenime atsirado dainingas, malonaus tembro instrumentas, jo pedagoginę patirtį ir artėjantį pasirodymą Lietuvoje.
- Obojų scenoje išgirstame rečiau nei daugelį kitų instrumentų. Kodėl pasirinkote groti obojumi, kuo jis jus žavi?
- Obojininkų iš esmės nėra daug ir dar mažiau koncertuojančių. Tai gana kaprizingas instrumentas, nelengvai įvaldomas dėl įvairių priežasčių – dvigubo liežuvėlio, kurį reikia pasigaminti pačiam, be to, reikalauja geros fizinės formos ir specifinės kvėpavimo technikos.
Šiuo instrumentu susižavėjau dėl tėčio. Jis yra obojininkas, dar ir dabar dėsto Kazlų Rūdos mokykloje. Mano mama – pianistė, tad mane nuo mažens supo muzika.
Obojus mane žavi tembro ieškojimo paslaptingumu, išraiška, garso intensyvumu ir savotiška melancholija. Obojininkui labai svarbu atrasti, išgauti gerą garsą, o tai reikalauja daug darbo ir nuolatinio ieškojimo.
- Siekti grojimo meistriškumo išvykote į užsienį, kur gyvenate jau daugelį metų. Kaip manote, kodėl Lietuvoje šis instrumentas mažiau populiarus nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje?
- Obojininkų nereikia daug, pavyzdžiui, keturių žmonių simfoniniame orkestre. Pagal Lietuvos gyventojų skaičių, kiek žinau, studentų užtenka. Šiuo metu matau tik kylantį Lietuvos pūtikų lygį, nemažai Lietuvos atlikėjų išvažiavo studijuoti į Vakarus ir grįžo atveždami vis ką nors nauja. Taip, išvažiavau ir aš, tačiau niekada nemaniau, kad Lietuvoje nieko neišmokau ar kad obojaus specialybė Lietuvoje nėra populiari.
Prancūzijoje yra kitaip, nes čia obojus – nacionalinis instrumentas nuo labai senų laikų. Daugelis regionų turi savo šio instrumento atitikmenį: bombarda, grand hautbois, binioo ir pan. Yra išlikę renesanso, baroko, klasikos laikų obojų, bylojančių apie aktyvų kultūrų judėjimą ir meno evoliuciją.
- Obojaus grojimo meistriškumu dalijatės su kitais. Ką jums suteikia tokia patirtis?
- Turiu apie trisdešimt studentų ir mokinių. Konservatorijose puikios sąlygos mokytis – suteikiamas geras instrumentas, liežuvėliai, natos. Kiekviename mieste yra daug įvairių mėgėjų ir profesionalių ansamblių bei orkestrų, kuriuose mokiniai vėliau groja ir gali išreikšti save, o tai – svarbi jų motyvacijos detalė.
Su mokiniais dalijuosi patirtimi ir žiniomis, noriu, kad kiekvienas būtų geresnis už mane. Ši patirtis man teikia komfortą, nes žinau, kad atiduodu viską, ką pats žinau.
Be pedagoginio darbo, jau 5 metus groju Vokietijos Heidelbergo simfoniniame orkestre. Grojimas šiame kolektyve papildo mano artistiškumą, suteikia pusiausvyros tarp pedagoginio ir atlikėjo darbo.
- Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Lietuva nuo tada, kai išvykote?
- Grįžtu kiekvienais metais, labai pasiilgstu Lietuvos, šeimos, kalbos, valgių ir kitų smulkmenų, kurių nė viena kita šalis nepakeis.
Prancūzijoje gyvenu jau 14 metų. Lietuva labai pasikeitė, tačiau nežinau, kaip pavadinti tuos pokyčius. Kiekvienais metais pastebiu kokių nors subjektyvių pokyčių. Sakyčiau, jog Lietuva atsivėrė, tapo daug kosmopolitiškesnė, nepriklausoma, greitai užmiršo sovietinius laikus, žmonės yra nuostabūs ir atkaklūs. Dėl visų šių priežasčių man svarbu grįžti į Lietuvą ir čia koncertuoti.
Su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru ir maestro Donatu Katkumi įrašinėsime antrą kompaktinę plokštelę. Dalyvavimas tokiuose projektuose – didelis pasididžiavimas ir garbė, jog galiu garsinti Lietuvos vardą bei jos menininkus.
- Su žmona esate ne tik gyvenimo, bet ir scenos partneriai. Ar nekyla sunkumų derinant šeimą ir profesinę veiklą?
- Ne, mūsų atveju, tai – privalumas. Žinoma, būna, kad kartais susikerta nuomonės, tačiau mes visuomet randame išeitį. Koncertiniai momentai sustiprina mudviejų jausmus ir yra atlygis už įdėtas pastangas.
Mano žmona Selin groja klavesinu, o obojus – idealus šio instrumento partneris. Spalio 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje taip pat pasirodysime kartu. Koncerte atliksime du Lietuvoje dar niekada neatliktus kūrinius: K.Ditters von Dittersdorfo Koncertą meilės obojui ir L.Hoffmanno Koncertą obojui. Klausytojams suteiksime galimybę pajusti Austrijos–Vengrijos imperijos galantiškumą ir to meto stiliaus lengvumą.
A.Puskunigis ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras į „Obojaus muzikos puotą“ kviečia spalio 16 d. 19 val. Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.
