Berlyno kritika ir publika sutiko A.Hermanio kūrinį labai įvairiomis nuomonėmis. Recenzijose spektaklis vadinamas subtiliu ir įtikinamu, o žiūrovų būta ir nepatenkintų. A.Hermanis papasakojo „Toskos“ istoriją du kartus: veiksmu scenoje ir paveikslais virš scenos. „Toską“ dirigavo vienas žymiausių šiandienos dirigentų Danielis Barenboimas. Priminsime, kad praėjusią vasarą A.Hermanis režisavo Giuseppe’s Verdi „Trubadūrą“ Zalcburgo festivalyje, o dainavo Ana Netrebko ir Placido Domingo.
Paties A.Hermanio gyvenime greta kūrybinių planų Naujajame Rygos teatre, kuriam jis vadovauja, ir darbų kituose Europos teatruose atsirado Kremliaus draudimas į važiuoti į Rusijos teritoriją. Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos draudimas išplatintas šią savaitę.
Pavasarį A.Hermanis buvo pirmasis iš Europos menininkų, viešai pareiškusių, kad nebendradarbiaus su Rusija – jis nesutiko statyti operos Maskvos Didžiajame teatre ir vykti su savo teatru gastrolių į Rusijos festivalius. Tai susiję su Rusijos agresija Ukrainoje.
Su režisieriumi apie premjerą Berlyne ir apie draudimą pasikalbėjo Ukrainos portalas „FaceNews“. Publikacijoje primenama, kad A.Hermanis – prestižinių premijų laureatas, įvertintas Europos teatro Naujosios realybės prizu, Rusijos svarbiausiu teatro apdovanojimu „Auksine kauke“. Pastebėta ir tai, kad A.Hermanis ne kartą ir sėkmingai statė Rusijos literatūros klasiką, ir su tais spektakliais Naujasis Rygos teatras nemažai gastroliavo užsienio šalyse, vadinasi – skleidė Rusijos kultūrą.
Tačiau pirmasis ukrainiečių klausimas A.Hermaniui – apie „Toskos“ premjerą ir kaip apskritai jam sekėsi dirbti Berlyne?
-Berlynas – sunkus miestas, problemiškas man, – atsakė. A.Hermanis. – Juk visada, kai statau medžiagą, parašytą prieš 100 ar 200 metų, stengiuosi integruoti jį į istorinį kontekstą, kad žiūrovai suprastų, pajustų, į kokį laiką jie pateko. O Berlyne savaip žiūrima į teatrą. „Oneginą“ stačiau „Schaubühne“ scenoje, ir Berlyno kritikai rašė: „O kam mums reikia žinoti, kaip žmonės gyveno prieš 200 metų?“ Klausimo naivumas tiesiog paralyžiavo mane.
Su „Toska“ išėjo taip, kaip visada būna su operomis: pusė žiūrovų nori mus užmušti, pusė džiaugiasi. Operų žiūrovai labai žiaurūs. Jie reiklūs kaip dailiojo čiuožimo teisėjai. Skirtumas tik tas, kad lentelių su balais nekilnoja.
-Maskvos Didžiajame teatre operos jūs nepastatėte, pats atsisakęs tos galimybės, tuo pademonstruodamas protestą prieš Kremliaus veiksmus.
-Mano pozicija tokia: kol Rusija grasins kaimyninėms šalims ir neišmoks, kaip visas civilizuotas pasaulis, gerbti kaimyninių šalių sienas, aš ten nevažiuosiu. Ir nedirbsiu, ir savo spektaklių nevešiu.
(...) Sankcijos prieš mane beprasmiškos. Neturėjau planų važiuoti į Rusiją. O mano požiūris į rusų tautą išreikštas spektaklyje „Šukšino apsakymai“, kurį esu pastatęs Nacijų teatre Maskvoje. Spektaklis vaidinamas, reguliariai ir jame pilna žiūrovų. Jeigu Rusijos valdžia noris būti nuosekli, ji turėtų uždrausti ir tą spektaklį.
Tapau galbūt tam tikru simboliu. Juk esu pirmas Vakarų Europos kultūros atstovas, kuris pareiškė protestą prieš Kremliaus veiksmus. Betgi prieš Putiną pasisako visas pasaulis, o aš galbūt pirmas padariau konkretų veiksmą: atsisakiau statyti operą Didžiajame teatre.
Niekada net įsivaizduoti negalėjau, kad būsiu „užrašytas“ į rusofobus. Nemanau, kad kažkur pasaulyje yra dar vienas teatro režisierius, kuris pastatė bent jau tiek spektaklių pagal rusų autorius: nuo Ivano Gončarovo ir Aleksandro Puškino iki Tatjanos Tolstajos ir Vladimiro Sorokino.
(...) Kuriantys žmonės, kurie dabar gyvena Rusijoje, net jeigu jie ir nesutinka su Kremliaus pozicija, vis dėlto yra sistemos dalis. Ne visi gali išvažiuoti. Manau, kažkas panašaus buvo Sovietų sąjungoje. Tokį konformizmą prisimenu dar iš savo jaunystės.
(...) Vienintelis dalykas, ko galima būtų palinkėti žmonėms, dabar gyvenantiems Rusijoje – išlaikyti orumą. Kad po to nebūtų gėda. Dabartinė situacija anksčiau ar vėliau pasikeis. Galbūt po penkerių metų.
-Ar neplanuojate pastatyti spektaklį, kuris atspindėtų dabartinę situaciją Rusijoje, aplink Rusiją?
-Rygoje šią savaitę pradėjau repetuoti Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylika kėdžių“. Tačiau neturiu tikslo susieti šitą spektaklį su politika. Tiesiog esu ne tas žmogus. Neužsiimu politiniu teatru, neturiu užduoties spektaklį paversti pareiškimu, pozicijos atspindžiu. Aš vis dėlto gyvenu ne Rusijoje. Rusija – kita šalis. Rusijos režisieriai turi patys atverti aktualias problemas savo kūryboje.
Parengė Rūta Oginskaitė
Apie A.Hermanio „Toską“ Berlyne: https://staatsoper-berlin.de/de_DE/calendar-2014-2015/tosca.12269739
