Kiekvieną kartą, ruošdamasis interviu, neišvengiamai susimąstai apie žmogų, su kuriuo teks kalbėtis. Ar jis bus arogantiškas, lakoniškas ir nenusiteikęs pasakoti, ar nuoširdus ir geranoriškas? Kalbant su „Tele bim bam“ įkūrėja, minčių generatore, pedagoge, režisiere, kitaip tariant, šio reiškinio siela N.Čereškevičiene, atrodė lyg kalbėtume su seniai pažįstama drauge, o tikėjimas, kad pasaulis geras, gražus ir spalvotas vėl atgijo lyg iš spintos ištraukta mamos suknelė.
- Matyt, nerastume Lietuvoje žmogaus, negirdėjusio „Tele bim bam“ pavadinimo. Kaip jis atsirado?
- „Tele bim bam“ buvo sugalvota kaip pramoginė muzikinė televizijos laida vaikams. Tad pirmoji pavadinimo dalis yra nuoroda į televiziją, o antroji į muzikines linksmybes ir pramogas – bim bam.
- Koks buvo „Tele bim bam“ tikslas, kokius uždavinius kėlėte sau kelio pradžioje? Ar tos mintys ir idėjos išliko iki šiol?
- Kai pradėjau mąstyti apie muzikinę pramoginę laidą vaikams, kurioje būtų gyvai atliekamos dainos, tokio žanro laidų televizijoje nebuvo. Viskas, ką galėjai išvysti, tai „Dainų dainelė“ ir „Labanakt vaikučiai“.
Pati net ketverius metus buvau ištikima „Dainų dainelės“ dalyvė, tad pažinau šį konkursą iš vidaus, jo taisykles, suvaržymus. Kai pradėjau mąstyti apie naujo formato TV laidą vaikams, buvau jauna režisierė, kupina išsilaisvinimo bei pasipriešinimo idėjų. Norėjosi daryti ką nors visiškai priešinga tai sustabarėjusiai šimtametei tvarkai. Norėjosi sukurti ką nors, kas būtų visiškai kitaip – laisva, nesuvaržyta, neįspraustų vaikų į taisyklių rėmus, leistų būti savimi ir tuo džiaugtis.
Labai didžiuojuosi mūsų pirmaisiais vaizdo klipais. Nė viena lietuvių grupė neturi kiekvienos savo dainos muzikinių klipų, o mes turime.
Pagrindinė mano misija – ugdyti gabius vaikus, atidaryti kuo daugiau durelių, slepiančių tai, ką jiems davė Dievulis. Noriu, kad vaikai būtų pasitikintys savimi ir laisvi.
Mes savo koncertuose dainuojame tik gyvai, nežiopčiojame pagal fonogramą, judėdami pagal sukurtą choreografinę kompoziciją. Per koncertus esame nuoširdūs. Juose mane supa gabūs ir geri žmogeliukai, o žiūrovas tai visuomet jaučia.
- Esate sakiusi, kad kiekviena daina kuriama konkrečiam vaikui. Koks tas dainos kelias vaiko link?
- Iš tiesų taip. Pavyzdžiui, „Musę“, kurią dainavo mano sūnus, parašiau būdama Miunchene, tarptautiniame televizijos laidų festivalyje. Buvau pervargusi, išvarvėjusiomis akimis. Laisvą minutę išėjau į terasą ir staiga pajutau, kaip stipriai pasiilgau savo mažo vaikiuko. Iš to didelio pasiilgimo ir atasirado dainos tekstas, nes mažasis kalbėdamas dar painiodavo S ir Š raides.
Visai kitokia „Naktelės žiedų“ atsiradimo istorija. Mes jau turėjome dainą ir aš žinojau, kad jos atlikėja turi būti mergaitė didelėmis akimis. Aplaksčiau visus Vilniaus vaikų darželius ir radau Stasytę. Jos balselis buvo dar silpnas, neprabudęs, tačiau aš žinojau – tai ji.
Jei susipažįsti su mergaite, turinčia stiprų balsą, ieškai jai temperamentingos, energingos dainos, pavyzdžiui „Mane barė“. Beje, šią dainą artėjančiame koncerte su Lietuvos valstybiniu orkestru atliks didžioji Eglutė su mažąja naujos kartos „Tele bim bam“ soliste.
Dabar kuriame naujas dainas ir pritaikome senąsias kitai „Tele bim bam“ kartai. Taip dainos įgyja vis naujų spalvų, įgalina į viską pažvelgti naujai, dainuoti kartu.
- Su didžiuliu pasisekimu apkeliavote Lietuvą, lydimi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro. Ar nepasimeta mažieji atlikėjai tarp gausaus būrio muzikantų? O gal atvirkščiai – orkestras išsigąsta mažųjų solistų?
- Kadangi viena didžiausių „Tele bim bam“ vertybių yra gyvas dainavimas, koncertai su orkestru buvo tikra laimė. Mažieji net ir orkestro apsuptyje jautėsi puikiai, priversdami nusišypsoti daug repetuojančius orkestro muzikantus.
Mano didžiausias noras ir pedagoginis tikslas – kad vaikai jaustųsi laisvi, neįsprausti į įmantrių choreografinių kompozicijų rėmus. Kai tai įvyksta, mažieji solistai jaučiasi puikiai net ir su simfoniniu orkestru.
Didesnė bėda, kad vaikai taip greitai auga. (Juokiasi.) Prieš pusantrų metų kostiumų dizainerė Aušra Kleizaitė pasiuvo nuostabius kostiumus, o dabar kai kuriems jie per maži, reikia kaip nors suktis iš padėties.
- Ar mažieji atlikėjai nesuserga žvaigždžių liga, kai visa Lietuva žino jų atliekamas dainas?
- Čia jau prasideda mano, kaip pedagogo, darbas. Kiekvienam jų turiu paaiškinti, kad taip negalima, kad tam, kad galėtum būti žvaigžde, reikia daug daug dirbti. Galiu pasakyti, kad jie žino populiarumo ir žinomumo kainą.
- Su „Tele bim bam“ užaugo ne viena karta. Koks tas „Tele bim bam“ suaugusysis?
- Daugelis buvusių „Tele bim bam“ vaikų pasirenka muzikinį kelią, nors mes nemokome profesionaliai skaityti natų. Mes mokome suprasti muziką bei ja džiaugtis. „Tele bim bam“ suaugusysis yra mylintis muziką, mokantis joje džiaugtis, improvizuoti.
Iš pradžių dainų tekstams naudodavome Sigito Gedos eiles, kupinas meilės gyvenimui, lyrikos, pozityvumo. Vėliau pradėjome naudoti mano sukurtus tekstus. Tikiuosi, kad man pavyksta eiti S.Gedos pėdomis.
Visa savo kūryba skatiname žmones būti pozityvius, nebijoti pasijuokti iš savęs, nemeluoti sau, nebijoti reikšti savo jausmų.
Esu įsitikinusi, kad mūsų muzika daro žmones geresnius. Noriu juos tokius matyti.
- Jūs visada kupina įdomiausių idėjų. Kokie „Tele bim bam“ ateities planai?
- Šiuo metu norisi sugrįžti iš platybių ir nerti į gylį, išgryninti skambesį, turinį, idėjas. Mąstau apie vaikams ir suaugusiems skirtą koncertą su gyva grupe. Kamerinį muzikinį pašnekesį tarp kelių „Tele bim bam“ kartų. O naujoms roko operoms laiko dar yra, bet dideli projektai labiau mano vyro sritis.
