Vienas iš trijų
Koncertas buvo išskirtinis net keliais aspektais. Visų pirma 50 metų prie vieno orkestro vairo – beveik unikalus atvejis pasaulio muzikos atlikimo istorijoje.
Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermetas, Romanų Šveicarijos simfoninio orkestro vadovas (1918-1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938-1988), ir J.Domarkas, nuo
1964 m. vadovaująs savo suformuotam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO).
Skambesys – imperatoriškas
Per jubiliejinį sezoną J.Domarkas tarsi atsigręžia į savo pusės amžiaus istorijos viršukalnes, kūrinius, jam suteikusius daugiausia malonumo ir, kas be ko, vargo. Spalio 4-osios koncerto programa buvo įdomi ir tam tikra prasme simboliška.
J.Domarko arkliukas – sodrios, sudėtingos partitūros: Igorio Stravinskio „Karalius Edipas“, „Šventasis pavasaris“, Maurice'o Ravelio „Dafnis ir Chlojė“, Richardo Strausso „Alpių simfonija“, Gustavo Mahlerio 5-oji simfonija, jis pirmasis Lietuvoje atliko ir G.Mahlerio 1-ąją simfoniją...
Filharmonijos simfoninės muzikos pradžiai ir savo jubiliejiniam koncertui maestro pasirinko kaip tik tokius kūrinius - skambėjo
pianistės Mūzos Rubackytės ir LNSO atliekamas Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 5, vadinamas „Imperatoriškuoju“, ir I.Stravinskio siuita „Šventasis pavasaris“.
L.van Beethoveno 5-asis koncertas – milžiniškas. Vien jo pirmoji dalis – 487 taktai – didesnė už 9-osios simfonijos 1-ąją dalį, turinčią 409 taktus. Šeštadienio koncertas atitiko kūrinio pavadinimo atmosferą - pasigirdus pergalingiems fortepijono pasažams, nuo pat pradžios muzika skleidė iškilmingą didybę.
Dirigento stilius – sukrėsti
I.Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – viena sunkiausių partitūrų pasaulyje. Autorius apie „Šventąjį pavasarį“ rašė: „Įsivaizdavau pagonių apeigas ir dievams aukojamą mergina, kuri šoka, kol griūva negyva.“ Kūriniui atlikti reikia labai didelio orkestro – vien pučiamųjų apie 40, jo harmonija disonansinė, itin sudėtinga ritmika.
J.Domarkas pirmasis iš lietuvių dirigentų pradėjo rengti I.Stravinskio kūrinius. 1968 m. publika pirmą kartą išgirdo „Petrušką“ ir Trijų dalių simfoniją. 1970 m. per sezono atidarymą nuskambėjo bene sunkiausias orkestrui ir dirigentui atlikti kūrinys – baleto „Šventasis pavasaris“ siuita. J.Domarkas jo ėmėsi su dar skystučiu orkestru, su kuriuo tebuvo dirbęs šešerius metus. Pasak kritikų ir muzikantų, rezultatas buvo stebinantis. Tačiau toks jau J.Domarko stilius: sukrėsti!
„Šventasis pavasaris“ – iš esmės kūrinys, kurį atlikti reikia solistų orkestro. Šį kartą tokiu tapo fagotininkas Julius Klimavičius, ilgamečio LNSO fagotininko Juozo Slankausko mokinys. Fagoto solo buvo fantastiškas.
O mus, lietuvių klausytojus, dar labiau griebia už širdies tai, kad I.Stravinskis, ieškodamas būdų pirmykštei stichijai išreikšti, surado Antano Juškos išleistą lietuvių liaudies dainų melodijų rinkinį ir vieną jų panaudojo „Šventajame pavasaryje“. Nuo jos, nuo nuostabiojo fagoto solo, ir prasideda kūrinys, kol baigiasi kulminaciniu mirties smūgiu.
„Šventojo pavasario“ įtraukimas į jubiliejinio vakaro programą liudijo tiek Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, tiek jo vadovo brandžią galią ir platų polėkį.
Ką galima būtų prikišti šiam koncertui? Ogi tai, kad jo programa netilpo į Filharmonijos salę. Abu kūriniai reikalauja didelės erdvės, o mūsų reprezentacinė salė – kamerinė ir pats maestro ne kartą skundėsi, kad specialiai turi slopinti orkestrą. Ir šįkart suspaustoje salytėje kūriniai skambėjo ne taip, kaip turėtų. Bet čia jau ne J.Domarko kaltė. Belieka dar kartą retoriškai paklausti: tai kada Lietuvoje atsiras simfoninei muzikai tinkama salė?
Svečiai ėjo su dovanomis
Šeštadienio vakaras Filharmonijoje buvo jubiliejinis, tad jame ne tik skambėjo muzika, bet ir vyko tokiai progai derami ritualai. Jau pati vakaro pradžia visiems susirinkusiesiems tapo staigmena. Iš užkulisių į sceną žengė maestro J.Domarkas ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prieš tai susitikę ir pasikalbėję apie kultūros reikalus J.Domarko kabinete. (Gal ir apie naująją koncertų salę?) Ko gero, pirmą kartą Filharmonijos scenoje šalies vadovė asmeniškai sveikino sukaktį
švenčiantį muziką.
„Mano pirmoji darbo vieta buvo Filharmonija ir per pietų pertrauką bėgdavau žiūrėti, kaip J.Domarkas repetuoja su orkestru, – praeitį prisiminė prezidentė. – Didžiuojamės, kad turime tokį žmogų. Jis pradėjo 1964-aisiais, kai dar muzikantų trūko ir išugdė europinio lygio orkestrą.“
Visos visuomenės ir valstybės vardu už Lietuvos vardo garsinimą ir nuopelnus kultūrai, menui ir švietimui ji apdovanojo J.Domarką ordino „Už nuopelnus“ Didžiuoju kryžiumi.
Neatsiliko ir kiti valstybės veikėjai. Premjero atsiųstame sveikinime buvo pabrėžta: tik iš tėvynės oro ir jaunystės entuziazmo J.Domarkas sukūrė orkestrą, kuris tapo mūsų nacionaliniu pasididžiavimu.
Paties maestro pageidavimu sveikinimai scenoje nebuvo įtraukti į scenarijų – išimtis buvo padaryta tik aukščiausiems valstybės asmenims. Bet po koncerto prie maestro nutįso ilgiausia sveikintojų eilė ir gal mieliausia dovana tapo kraštiečių plungiškių jam įteikta gintarinė
batuta.
Ar ji bus inauguruota scenoje? Reikia tikėtis, kad taip. Juk dar šį pusmetį J.Domarkas diriguos dar vieną savo kūrybos viršukalnę – Richardo Strausso „Alpių simfoniją“, tradiciškai stos prie orkestro pulto paskutinę metų dieną, kad iššautų simfoninę salvę naujiesiems.
O ir ateityje durys prie orkestro jam nebus užtrenktos – kaip pranešė per jubiliejinį vakarą Filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, J.Domarkas paskelbtas pirmuoju Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentu.
