„Born to beat wild“ („Gimęs laukiniam smūgiui“) – taip pavadintas P.Giunterio jubiliejinis koncertas. Bet tariant anglišką pavadinimą galima išgirsti ir kitą variantą – „Born to be wild“. O jis iš atminties gelmių iškart išplukdo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigą, hipių ir bitnikų laikus, kultinį filmą apie baikerius „Easy Rider“ ir jame skambančią dainą. Abu šie pavadinimai visiškai tinka P.Giuneriui – ir karštam muzikantui, ir baikeriui, ir nevaržomai asmenybei, rašo „Lietuvos rytas“.
Energingas kompozicijas su savo ansambliu „Giunter Percussion“ atliekantis muzikantas melomanams žinomas ir kaip Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro mušamųjų grupės koncertmeisteris.
– Koncertas pavadintas „Gimęs laukiniam smūgiui“. Ar tai susiję su jūsų horoskopo ženklu – Liūtu, pagal kinų horoskopą – Drakonu? - pasiteiravau P.Giunterio.
– Jubiliejų atšvenčiau liepą – kitas bus sulaukus šimto metų. Visa kita – tik sukaktys. Ta progas norėjau pasidalyti gražiais kūriniais su publika, kuri mėgsta mano kūrybą. Koncerte skambės, mano galva, geriausi mušamųjų kūriniai, tarp jų – kompozitoriaus Eckhardo Kopetzky „Canned Heat“ – „Konservuotas karštis“. Jame slypi filosofinė prasmė – geras būgnininkas privalo turėti vidinio karščio, o šitas kūrinys, sukurtas konservų dėžei ir būgnams, išties karštas.
– Kaip sukomponuota programa – kontrasto, augančios įtampos ar kokiu nors kitokiu principu?
– Visą laiką taikau kontrastą. Žmonės kartais mano, kad mušamieji - tik ritmas, tik triukšmo efektai, o čia galės įsitikinti, kad ši muzika gali būti labai įvairi – įkrauta emociškai, intelektuali, tinkama įvairiems ansambliams.
– Jūs su savo instrumentu tarsi suaugęs. O kai per simfoninio orkestro koncertus žiūrime į sceną, atrodote tarsi visų instrumentų karalius. Jeigu Federico Fellini, kurdamas filmą „Orkestro repeticija“, būtų jūsų paprašęs apibūdinti savo instrumentą, ką apie jį pasakytumėte? Orkestro širdis?
– Akumuliatorius, dešinioji dirigento ranka, įtakingas instrumentas, labai stipri figūra, jei lygintume su šachmatais.
Tai instrumentas, kuris bet kada gali ateiti į pagalbą maestro, vadovaujančiam šimto žmonių kolektyvui. Jeigu juo groja mąstantis ir jaučiantis profesionalas, šis instrumentas gali bet kokiu metu įstatyti orkestrą į tinkamą vagą. Žinoma, jeigu muzikantas jaučia, ką nori pasakyti dirigentas. O mes su Gintaru Rinkevičiumi per 26 metus vienas kitą puikiai pažinome.
– Kas jums instrumentas – draugas, mylimoji, priešas, kurį reikia įveikti?
– Jis ne priešas. Smūgis ir garso išgavimas – skirtingi dalykai. Juk nesakome pianistui, kad jis daužo fortepijoną, smuikininkui, kad plėšo stygas. Visi mes judesiais išgauname garsus, grojame natas. Kiekvienas muzikantas turi savo garsą – savitą ir nepakartojamą.
– Kaip atėjote į perkusijos pasaulį? Juk vaikystėje tėvai linkę vaikus sodinti prie pianino arba įduoti į rankas smuiką... Gal liūtiška prigimtis lenkė prie tokio instrumento.
– Mano tėvas buvo violončelininkas ir aš nuo mažumės galėjau čiupinėti violončelę. Bet kartą pas mus apsilankė puikus muzikantas Viktoras Borkovskis, ilgametis Operos ir baleto teatro mušamųjų grupės koncertmeisteris. Tėvas pusiau juokais, pusiau rimtai pasiskundė: „Žiūrėk, mano sūnus tinginys, nieko gero iš jo nebus – duok jam būgnus.“
V.Borkovskis sutiko, tik prieš tai pasiūlė atlikti testą ir pasiėmė mane į žvejybą. Tuomet man buvo 11 metų. Aš gal pusę dienos susikaupęs traukiau iš vandens sprindžio dydžio kilbukus, prigaudžiau gerą kibirioką. Ir V.Borkovskis tarė: „Bus iš jo muzikantas.“
Aišku, prieš tai jis patikrino mano muzikinius gabumus, bet psichologinis testas buvo toks.
V.Borkovskis buvo visiškai atsidėjęs savo specialybei, tikras maniakas: pats darydavosi lazdeles, ieškoti instrumentų važinėdavo į Maskvą, Leningradą. Ir meistriškumo kartelę jam keldavo ne orkestras, o jis pats sau užsibrėždavo, ką turi pasiekti.
Manau, kad einu jo pėdomis ir kiekvieną kartą stengiuosi plėsti ribas. O kaip tą daryti? Galima mokytis naujų kūrinių, rengti programas. Orkestras dažnai atlieka tokias klasikines programas, kurioms nė nereikia pernelyg didelio meistriškumo – užtenka ritmo pojūčio, patirties ir galima dideliu būgnu sėkmingai groti iki pensijos.
– Kada supratote, kad akademinė muzika jums per ankšta?
– Aš esu akademinis muzikantas, ne džiazo ir ne roko. Bet groju daug šiuolaikinės muzikos.
Palyginti su muzikos istorija, visai neseniai, prieš kokius 50-60 metų, pradėti kurti kūriniai specialiai mušamiesiems – solo arba įvairių sudėčių ansambliams. Anksčiau mušamieji buvo naudojami daugiausia efektams, orkestro charakteriui papildyti arba paryškinti, o dabar tapo visaverčiu instrumentu.
Jau yra daugybė brangiai apmokamų solistų, supežvaigždžių, grojančių vien mušamaisiais. Jie netgi negroja orkestruose, gyvena tik iš ansamblinio grojimo, turi repeticijų patalpas didmiesčių centruose, net savo lėktuvus skraidyti į gastroles.
– Jums apie tai dar tik reikia pasvajoti...
– Svajoti reikia, juolab kad svajonės turi savybę išsipildyti. Apie ką svajojau, tas anksčiau arba vėliau išsipildė. Gyveni tam, kad realizuotum save. Aš einu į darbą ne tam, kad prastumčiau laiką, o kad turėčiau erdvę saviraiškai, kitaip gyvenimas bus beprasmis.
Kaip dainavo genijus Vladimiras Vysockis: „Mnie est čto spiet pri vstreče s bogom, mnie est v čiom otčitatsia pered nim“ („Susitikęs su Dievu turėsiu ką padainuoti, turėsiu dėl ko jam atsiskaityti“). Tai fantastiški žodžiai, ir kiekvienam žmogui svarbu, ką šiame gyvenime darei – gerai ar blogai.
Aš noriu daryti gerai. Noriu rodyti meistriškumą. O ar tas meistriškumas apmokamas, ar ne – laimės dalykas. Būtų gerai, kad už jį mokėtų, ir dar dosniai. Ne visada taip būna – pasitaiko ir nuostolingų koncertų, tačiau koncertuoju.
– Ar jaučiatės pasėjęs perkusijos virusą Lietuvoje?
– Jei sakyčiau „taip“, gal būtų nelabai kuklu. Bet, manyčiau, kad prisidėjau nemažai. Tokie meistrai kaip Vladimiras Tarasovas, Arvydas Jofė, Arkadijus Gotesmanas – džiazo muzikantai. O klasikinei muzikai gal ir nemažą įtaką padariau.
– Kokių savybių turi turėti perkusininkas ir ką galėtumėte pasakyti jauniems žmonėms, norintiems tapti būgnininkais?
– Pagrindinis dalykas – išmokti klausyti. Gebėjimas klausyti - pagrindinė muzikanto savybė. Paklausyk, po to pasakyk tu. Taip randasi diskusija, pokalbis, muzika.
Mano specialybės muzikui, aišku, reikia pasikrauti fiziniais pratimais, ištvermės ugdymu. Jeigu būgnais grojantis muzikantas neužveda, neturi energijos, jis niekada negalės uždegti salės.
O šiaip jau kiekvienas ieško savo kelio, savo garso, savo tembro, savo muzikos. Todėl, kaip sakė amerikiečių perkusininkas Louie Bellsonas, stilius yra pats žmogus.
Aš stengiuosi groti įvairių stilių muziką ne todėl, kad bijau sustingti, bet todėl, kad kiekvienas akademinę muziką grojantis muzikantas turi nusimanyti apie kitus stilius – būgnų rinkinius, gongus, tablas, afrikietiškus instrumentus... Nebūtina mokėti jais groti, bet pačiupinėti būtina. Todėl visiems linkėčiau siekti įvairiapusiškumo.
– Keliais instrumentais grojate? Juk turite didžiulę mušamųjų kolekciją.
– Neskaičiuoju. Kartais kur nors užsienyje perku instrumentą ir nežinau, kur pritaikysiu, nes kol kas jis nereikalingas, tačiau patinka tembras, garsas. Bet praeina metai kiti ir surandu jam vietą arba kompozitorius suranda, pamatęs instrumentą.
– Kokių keisčiausių instrumentų turite kolekcijoje?
– Gali būti paprasčiausias kanalizacijos vamzdis, kurį naudojome Lou Harrisono Koncerte smuikui ir mušamiesiems, arba vonelė vaikams maudyti, arba šiukšlių dėžė.
O štai šiame koncerte bus konservų skardinė. Iš jos galima išgauti tą garso tembrą, kuris atspindės kūrinio „Konservuotas karštis“ charakterį.
– Gal turite įdomių istorijų, kaip instrumentai pateko į jūsų kolekciją?
– Vienam kūriniui man reikėjo gauti stabdžių diskų. Vaikščiojau po sąvartynus ir ieškojau. Surandu, bet man svarbiausia ne pats daiktas, o garsas, kurį juo galima išgauti. Darbuotojai nelabai suprasdavo, kodėl aš tikrinu skambėjimą, ir žiūrėdavo kaip į kuoktelėjusį.
O kai susikrovęs diskus, vamzdžius, voneles į automobilį vykau gastrolių į Lenkiją, nelabai norėjo praleiti per sieną – manė, kad aš metalo perpardavinėtojas.
– Ar namuose repetuojate?
– Kadangi dabar emigravau iš Vilniaus į kaimą, labai laimingas, kad galiu groti namuose. Yra toks geras būgnininkų anekdotas: „Mano kaimynai išprotėję – antrą valandą nakties pradeda daužyti radiatorių. Gerai, kad groju būgnais ir negirdžiu.“
Man kaime šitas negresia. Prieš atsakingus koncertus netgi darau tokį testą: instrumentus pasistatau prie lovos ir vos prabudęs, dar miegančia sąmone pabandau pagroti – jeigu pavyksta, aš ramus.
– O kaip namiškiai reaguoja į jūsų repeticijas?
– Mano namiškiai katinas ir šuo. Gyvenu vienas, bet ne vienišas.
– Penkiasdešimtmetis kaip ir simbolinė riba. Kaip ją vertinate – ar viskas jau pasiekta ir eisite toliau pramintu taku, ar dar viskas dar prieš akis, ar kaip iš dainos: „Štai lėktum lėktum už horizonto, bet jau ne tas azartas...“
– Kai man buvo 25 metai, keturiasdešimtmetis kolega atrodė gerokai pagyvenęs, o 50-metis – visai senas. Dabar, kai man 50 metų, aš pats sau atrodau toks jaunas. Gal nesubrendęs iki galo, bet jaučiuosi labai jaunas, energingas, nepaisant plaukų spalvos, ir linkiu sau toliau taip jaustis.
– Kada jautėtės laimingiausias per pusę amžiaus?
– Žmogus laimingas, jeigu supranta, kad gyvena, kad kiekviena diena yra jo. Bet kartais užvaldo rūpesčiai ir pradedi jais gyventi. Tada būni nelaimingas. O jei filosofiškai mąstantis žmogus supranta, kad tai jo diena, kad tai jo garsas ir jis nepakartojamas, kad tu pats esi nepakartojamas ir diena nepakartojama, tada būsi laimingas.
– O dėl ko apgailestaujate ar norėtumėte ką nors pakeisti?
– Gyvenime yra padaryta klaidų ir jeigu sakyčiau, kad nenorėčiau jų ištaisyti, galbūt sau truputėlį meluočiau. Bet jos turi ir žavesio - padarytos gerame emociniame fone.
Klaidos susijusios su gyvenimo peripetijomis. Žmogus, kuris guli lovoje, neklysta. Jeigu klydau, vadinasi, negulėjau lovoje.
Programos jungtis – laiko tema
Skiriamasis šeštadienio koncerto bruožas – laiko atspindžiai. Laikas, kaip ženklas, kad P.Giunteriui jau 50 metų. Todėl koncertas pavadintas „Born to beat wild – Pavel Giunter 50“.
Kitas ženklas – patys mušamieji instrumentai, kurie orkestre atsako už laiką, jo organizavimą.
„Beveik visi kūriniai paruošti tiksint laikrodžiui“, – sako P.Giunteris.
Pirmasis – Anatolijaus Šenderovo „Amžinas būties ratas“ – skirtas Kristijono Donelaičio „Metams“. Žiema, pavasaris, vasara, ruduo sukasi kaip laikrodžio rodyklė.
Amerikiečių kompozitoriaus Andrew Beallo „Rancho Jubilee“ atspindi net du P.Giunterio biografijos faktus – jubiliejinę sukatį, ir tai, kad jis paliko Vilnių ir dabar gyvena kaime, rančoje.
Specialiai ansambliui „Giunter Percussion“ Vladimiras Tarasovas sukūrė kompoziciją „Mechanism's interior“. Viešėdamas Šveicarijoje jis gyveno virš laikrodžių parduotuvės ir atidaręs langus girdėdavo laikrodžių tiksėjimą. Šie garsai įkvėpė kūrinį. Taigi – vėl laiko motyvas.
Kūrinį „Born to beat wild“, kurį sukūrė geras P.Giunterio draugas serbų kompozitrius Nebojša Jovnas Živkovičius, jis atliks su trimitininku Algirdu Januševičiumi. „Labai simpatizuoju A.Januševičiui, manau, kad jis vienas geriausių trimitininkų Lietuvoje, tarp mūsų yra fantastiškas kontaktas, nugaromis vienas kitą jaučiame sėdėdami orkestre ar muzikuodami ansambliu“, – sako Pavelas.
Sigitas Gailius, grojantis grupėje „Giunter Percuussion“ ir Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, atliks gražų kūrinį marimbai „Aurora Borealis“ – „Šiaurės pašvaistė“.
Pasveikinti P.Giunterio atvyks kolega Gediminas Mačiulskis su savo grupe iš Vakarų Afrikos būgnų mokyklos, choras „Vilnius“, su kuriuo perkusininkas yra parengęs daug projektų.
Koncertas „Born to beat wild – Pavel Giunter 50“. Spalio 4 d. 18 val. Vilnius, Kongresų rūmai.
