Premjeros išvakarėse kalbamės su T. Montrimu, Maskvos V.Mejerholdo centro režisūros magistrantu.
- Kaip ir kada atradai dramaturgę T.Kavtaradzę?
- Prieš metus per „Versmės“ festivalį, kai mes, režisieriai, dar rinkomės, su kokia medžiaga norėtume dirbti, pamačiau pirmuosius dramaturgų juodraščius ir iš karto supratau, kad Teklė ruošiasi kalbėti temomis, kurios šiandien ne tik aktualios ir įdomios, bet ypač reikalingos teatre.
Teklės pjesėje herojai po laisvumu slepia sutrikimą ir nežinomybę. Atrodo, viską turim, bet kažko trūksta, bendraujam, bet kažko nepasakom. Atrodo, aš netikiu, bet tikiu, tik savaip. Mes lyg praradę stuburą, bet nesiryžtam to pripažinti, nes tai nemalonu ir skaudu. Gal dėl to ir reikalingas teatras, kad galėtume kalbėti apie dalykus, kuriuos sunku apibrėžti, kurių niekaip kitaip neparodysi.
Pjesės „vitražą“ sudaro vieno „miegamojo“ rajono kiemo istorija, kai visi yra jei ne draugai, tai bent jau pažįstami. Tai mikropasaulis. Pjesė lanksti, interpretacijai palikta labai daug vietos. Joje užkabinama labai daug temų: emigracija, Dievo paieška, jaunų žmonių tarpusavio santykiai, santykiai su tėvais, vaikų akistata su mirtimi... Pjesėje šios temos iškeliamos, išpurenamos ir paliekamos atviros.
- Kokiais kriterijais rėmeisi kviesdamas dailininkę Kristiną Voicechovskają iš Maskvos?
- Po savo „Dėdės Vanios“ pastatymo Maskvoje, kur dailininkas buvau aš pats, supratau, kad viskas lyg viskas gerai, bet galėtų dar geriau būti. Supratau, kad įdomu būtų vizualinis elementas.
Vėliau Maskvos Dailės teatre (MCHAT) vyko televizijos tiltas „Amerika–Rusija“. Trys pjesės buvo rašomos Amerikoje, trys – Rusijoje, ir šiomis pjesėmis šalys susikeitė. Šiuos pastatymus per „Teletiltą“ ir transliavo. Jie truko po 20 minučių. Šio projekto metu susipažinau su dailininke K.Voicechovskaja.
Nustebau, kaip stipriai gali skirtis (ir kartu papildyti vienas kitą) dailininko ir režisieriaus požiūris į statomą kūrinį. Gal dėl to, kad pats esu baigęs ir aktorystės mokslus Jono Vaitkaus kurse, man spektaklyje įdomiausias ir svarbiausias elementas yra aktorius. Dailininkas emocijas gali išreikšti vaizdu, spalva, forma.
- Kas lėmė kamerinės studijos pasirinkimą spektaklio vaidinimams?
- Galėjau rinktis, kur – Mažojoje salėje ar studijoje – statyti „Keletą pokalbių apie (Kristų)“. Studiją sąmoningai pasirinkau dėl dviejų priežasčių. Pirma, intymi ir jauki atmosfera man atrodo šiandien ypač būtina gyvenimo tempo nualintam, „kažko“ ieškančiam žiūrovui, jo savirefleksijai; antra, studija – tai juk erdvė eksperimentui, paieškai, kitokiam žmonių, t. y. aktorių ir žiūrovų susitikimui.
- Režisūros mokslus studijuoji tik antrus metus. Ką radai rusų teatro mokykloje? Įdomu, kad ji taip greitai užbūrė, prisimenant, kad į Maskvą išvažiavai net prastai mokėdamas rusų kalbą?
- Maskvoje studijuoti ir gyventi metus – jau labai daug. Pats save labiau pažinau. Bagažas, kuris kaupiasi, padeda labiau pasitikėti savimi.
Mums nuo pat pirmos dienos sakė, kad už stalo režisūros neišmoksi. Būtina praktika. Be abejo, mes išklausome ir labai daug teorinių paskaitų. Mes, režisieriai, pirmame kurse vaidindavome vienas kito režisūriniuose etiuduose. Mano kurse penki žmonės: iš Ukrainos, iš Armėnijos, rusas iš Ulan Udės, iš Baltarusijos ir aš.
Maskvos Dailės teatro mokykla neturėjo režisūros magistro studijų. Prieš dvylika metų Meherholdo centras su Valerijumi Fokinu priešaky pasiūlė MCHAT įkurti bendrą magistratūrą. Programą parengė centras, o mokykla atsako už dėstytojus. Mokslas ir pragyvenimas nemokami. Ten studijavo Tomas Jašinskas, Vidas Bareikis, Loreta Vaskova ir kiti. Kiekviename kurse buvo bent po vieną lietuvį.
- Kuo ypatingas jūsų mokytojas Viktoras Ryžakovas?
- Tai naujo tipo pedagogas, kuris sugeba tave uždegti taip, kad ne tik išmoko „žvejoti“, bet ir „meškerę“ pasigaminti. Jį labai myli studentai. Šiuo metu jis vadovauja ir trečiam aktorių kursui MCHAT. Savo mokiniais rūpinasi taip, lyg jie būtų jo vaikai. Jo energija neįtikėtina. Jis užsidega idėja, užvedą tą motorą ir atsitraukia. Jį visi kviečiasi konsultacijoms. Kartais jis atsiprašo, kad galės atvykti tik vienuoliktą valandą vakaro. Jis nemažai dirba ir užsienyje.
V.Ryžakovas įvedė tokią tvarką, kad baigiantys studijas turi pastatyti po spektaklį. Dar neseniai tai buvo tik mokslo – magistro laipsnis.
Vyksta daug įdomių teorinių paskaitų. Ypač įdomios Vadimo Ščerbakovo paskaitos apie Vsevolodą Mejerholdą – nuo biografijos iki teorijos. Imi suprasti, kad viskas įmanoma, kad šio menininko kūrybos kiekybėje buvo ir kokybė. Eksperimentai buvo neišvengiami. Jis galėjo spektaklį pastatyti per tris dienas.
- Kokią Maskvą radai? Kuo ji nustebino?
- Neįtikėtinas skubėjimas. Absoliučiai visur juntamas stresas: tiek gatvėse, tiek uždarose patalpose. Maskvoje tu esi arba niekas, arba viskas. Tai žavu. Ten labai daug galimybių.
Bilietai į spektaklius kainuoja nežmoniškai daug. Paskaičiuota, kad per metus į teatrą nueina penki procentai maskviečių. Atrodytų, labai mažai. Bet kai mieste gyvena dvidešimt milijonų, tai 5 procentus sudaro 1 milijonas žmonių (du kartus daugiau nei visame Vilniuje gyvena). Rusijoje gyvuoja tradicija „eiti į teatrą“, ir žmonės eina. Valstybinių teatrų netoli šimto, o vertų dėmesio gal keliolika. „Nėra ką žiūrėti“, o visi bilietai parduoti – tai tipiška Maskvos panorama. Milžiniška masė žmonių su skirtingais poreikiais, norais.
Spektakliuose, kine ir berods literatūroje nuo šių metų birželio 1 dienos įvestas draudimas vartoti keiksmažodžius. V.Mejerholdo kultūros centre draudimo įvedimo išvakarėse vyko net šventinis renginys – „Proščenije s matom“ (atsisveikinimas su keiksmažodžiu).
Iš tam tikrų institucijų atleisti puikūs specialistai Jelena Kovalskaja ir Pavelas Rudniovas, ypač globoję ir puoselėję Rusijos naująją dramaturgiją. Girdėjau apie komisijas, kurios vaikšto po spektaklius ir susitinka su teatrų vadovais aptarti jiems užkliuvusias scenas.
Politinė įtampa jaunų menininkų terpėje man išvykus iš Maskvos liepos pradžioje nebuvo juntama. Nežinau, kaip dabar. Manau pasaulis nėra tik juodas ar tik baltas. Dažniausiai labiau mylime savo tėvynes.
Rusijoje šiuo metu populiarėja šiuolaikinė baltarusių dramaturgija. O iš mano matytų spektaklių gal labiausiai žavi Jurijaus Butusovo, Konstantino Bogomolovo, V.Ryžakovo režisūra.
- Po premjeros išvyksti atgal į Maskvą. Nuo ko priklausys tavo grįžimas namo?
- Pirmiausia pabaigsiu mokslus, ten statysiu spektaklį pagal žymių žmonių kalbas. Šiuo metu man pačiam labai įdomus ir dramaturgo darbas, tuo labiau kad atsirado bendraminčių. Kalbame apie žmogaus laisvę, karą. Kai greta sudedi įvairias „svarbias“ kalbas, kaip pavyzdžiui Hitlerio ar kitų tautų karo vadų, matai, kad jie sakė tą patį: „Mes laimėsim“, „Mes geriausi“... Tuomet supranti, kad žmogus turi išlaikyti pusiausvyrą, nes daug kas brukama į galvą neakivaizdžiu būdu. Šiandien ypač sunku suvokti, kas yra geriau, o kas blogiau.
Jeigu turėčiau pakankamai daug pasiūlymų Lietuvoje, dirbčiau joje. Bet neatmetu galimybės kurti ir Rusijoje, nes, paradoksalu, ta pati Europa žvelgiant iš Rusijos kartais tampa artimesnė. Gal tai susiję su mano jaunyste, bet dabar norisi padirbėti skirtingose šalyse.
- O ką tau reiškia teatras apskritai?
– Tapo neaišku, nuo ko prasideda teatras. Lietuvoje aktoriai priversti duoneliauti, daugybėje vietų uždarbiauti. Nuo amžinos laiko stokos nukenčia spektakliai, žiūrovas tą jaučia ir nebeateina į teatrą, o tai ir priverčia aktorius duoneliauti. Uždaras ratas. Dažnai sakoma: žiūrovai neina į teatrą. Bet ką mes padarome, kad jie eitų?
Statydamas spektaklį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ savo aktoriams akcentuoju, kad jie turi mylėti savo žiūrovus, nes jiems šiandien ypač sunku, lygiai taip pat, kaip ir mums. Siekiu, kad teatras taptų natūraliai būtinas žiūrovui kaip ritualas, ieškau ir dalinuosi tuo ką galbūt šiandien praranda vienas seniausių pasaulio menų.
...
Spektaklį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ vaidina Dovilė Karaliūtė, Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė, Vygandas Vadeiša. Premjeriniai vaidinimai Nacionalinio dramos teatro Studijoje – spalio 3 ir 9 dienomis 19 val. ir spalio 5 d. 16 val.
Pjesės autorė Teklė Kavtaradzė (g. 1990) – profesionali kino dramaturgė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rašytojos gebėjimai buvo įvertinti dar mokantis mokykloje – 2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido pirmą jos romaną „Nespalvota“, 2008 m. antrą - „Basomis po naktinį miestą“. Dar akademijoje Teklė pradėjo mokytis teatro dramaturgijos pagrindų su dėstytoja iš Švedijos Anna Lina Hetzberg. Pirmoji užbaigta pjesė „Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ 2011-aisiais laimėjo „Versmės“ konkursą, ji vaidinama Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2012 m., rež. G. Tuminaitė). 2013 m. konkursui parašyta pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – antras dramaturgės kūrinys teatrui, pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.
