Tačiau rizika turėjo pagrindą. Spektaklio „The Fountainhead“ režisierius Ivo van Hove ir „Juoko tamsoje“ režisierė Kirsten Dehlholm – seniai pripažinti meistrai, garbingiausių apdovanojimų laureatai. Gauti festivaliui jų spektaklius, ypač premjerinius, – sėkmė, grįsta pasitikėjimu.
Danų režisierė Kirsten Dehlholm lietuvių žiūrovams jau šiek tiek pažįstama, nes kartu su savo įkurta trupe „Hotel Fro Forma“ praėjusį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį „Kosmosas +“ – mobilaus vaizdo, statiškos vaidybos, informatyvių ir poetiškų tekstų.
Olandų režsieriaus I.van Hove‘s ir „Toneelgroep Amsterdam“ kūryba šiame krašte – visiškai nežinoma žemė. Ir pažintis per spektaklį „The Fountainhead“ buvo visa apimanti. Net ir tiesiogine prasme – atėjusiems žiūrėti „The Fountainhead“ teko gyventi teatre daugiau nei keturias valandas, ir pati Nacionalinio dramos teatro scena buvo performuota olandų spektaklio scenografijos.
Grynų idėjų varžybos
Dailininkas Janas Versweyweldas, su kuriuo nuolat dirba I.van Hove, scenoje įkūrė architektų dirbtuves, ir kiekvienas scenos erdvės milimetras, nuo užkulisių iki palubės ir net avanscenos, nusileidusios į žiūrovų salę, tarnavo spektakliui. Konkretu ir abstraktu. Ir viskas labai švaru, tikslinga, neperkrauta. Prie to paties stalo gali projektuoti abu skirtingi „The Fountainhead“ herojai architektai – ištikimas pašaukimui atsiskyrėlis Hovardas Rorkas ir jo priešingybė Piteris Kytingas, stipriai priklausomas nuo klientų pageidavimų, siekiantis būti visuomenės viršūnėje. Kad ir kas vyktų, ekranas scenoje paryškins svarbiausią, tegu kontrastišką, netikėtą detalę stambiu planu.
Tai garsios JAV filosofės ir rašytojos Ayn Rand romano, išleisto 1943 m., inscenizacija. Idėjų teatras. Kiekvienas epizodas – įtempčiausių būsenų arena, statusų varžybos. Kiekviename susitikime, pokalbyje kuris nors iš herojų – ne vien Hovardas ar Piteris – laimi, kitas pralaimi. O vaidinama santūriai, net atsainiai, lyg tarp kitko. Toks ramus džiazas, provokuojantis jausmų ir minčių audras žiūrintiesiems. Lyginčiau I.van Hove‘s aktorių vaidybą su spektaklio herojaus Hovardo Rorko architektūra: jis projektuoja namą ant uolos, lyg pratęsdamas uolą, įsiklausydamas į gamtos linijas, tarsi Dievas kurdamas jas.
Kai architektų biure svarstomas namo ant uolos projektavimas, besivystanti Hovardo idėja čia pat piešiama ekrane. Bet ar pavyks parduoti idealisto Hovardo projektą? Komerciniais tikslais namui pripaišomi kičiniai arkiniai langai, daili vėtrungė. O spektaklis tokių pastiprinimų išvengė. Jis visas keturias valandas išliko švarus, gyvas, nors personažai savo įsitikinimus dėsto labai aiškiomis, išgrynintomis romano formulėmis.
Itin retas geras jausmas
Režisierius sakė stengęsis, kad nebūtų matyti jo simpatijos ar antipatijos jokiam herojui: nei skurstančiam kūrėjui, nepaisančiam minios skonių, nei pataikūnui, kuris turtėja iš minios silpnybių. Betgi akivaizdu: tegyvuoja kuriantieji ir nepasiduodantieji, nors minia visada pasistengs tokius sutraiškyti.
O jie bus ir turi būti, nepaisant. Apie tai – finalinis, lėtas, ilgas, įtaigus Hovardo Rorko monologas nuščiuvusiai salei, kuriai prieš tai stengėsi padaryti įspūdį „ekspertas“ Elsvortas Tujis (aktorius Bartas Slegersas), įrodinėjęs, jog nepaklusniuosius visuomenė privalo izoliuoti, bausti ir naikinti.
Negabų prisitaikėlį vaidina Aus Greidanus, trupės vadinamas grynakrauju aktoriumi, atsidavusiu teatrui, ir akivaizdu, kad spektakliui, Piterio Kytingo vaidmeniui reikia jo tramdomo temperamento.
Kūrėjo novatoriaus Hovardo Rorko vaidmenį režisierius atidavė Ramsey Nasrui – jis ne vien aktorius, tai žinomas Olandijos poetas. Visas vaidmuo, ypač finalinis ramus monologas-svarstymas, pasakytas be jokių pabrėžtinumų, jokių specialių režisūrinių efektų, kasdieniškai, beveik tamsoje, liks atminty kaip itin retas teatro suteiktas geras jausmas.
Tamsa virto tuštuma
„Juoką tamsoje“ K.Dehlholm statė pagal Vladimiro Nabokovo romaną. Tai istorija apie pusamžį vyrą, kuris turėjo šeimą ir normalų gyvenimą, bet viską prarado, tiesiogine ir perkeltine prasme apakintas romano su jaunikle, kuri jį apgavo ir apvogė su jaunu bičiuliu.
Pagal režisierės sumanymą žiūrovai turi pamatyti ir išgirsti tą istoriją trimis būdais: visiškoje tamsoje per ausines, kad įsivaizduotų pagrindinio herojaus būseną, po to – regėti aktorių vaidinamą ir trečias variantas – išklaustyti muzikanto grojamą.
K.Dehlholm į teatrą atėjo iš dailės ir kuria ji vizualų teatrą, besiribojantį su instaliacijomis, performansais. Aktorystės jos vaidinimuose nelauk, įsitikinome per „Kosmosą +“. Bet pasižiūrėti yra į ką. „Juoke tamsoje“ – į kabančius didelius skritulius, vertikalius objektus, vieną kitą staiga gražiai nušvintantį lopą, langą, blyksnį. Į aktorius, kurie yra stilingai aprengti tipažai.
Muzikantas grojo, trys aktoriai kaip somnambulai sakė tekstą, lėtai kaukšėdami batais, prie kurių padų prikaltos kaladės. Jie vaikščiojo pasistiebę, jų kojos atrodė it kanopos. Spektaklio laikui slenkant istorijos turinys ėmė tirpti, spektaklio esme ėmė darytis kaukšintys somnambulai, besisukiojantys skrituliai, kabaliuojančios vertikalės, šviesos blyksėjimai, muzikos garsai.
Salės tamsoje vis ryškiau girdėjosi atodūsiai ir žiovulys, rangymasis kėdėse, kurios darėsi vis nepatogesnės. Narsiausieji pasiryžo palikti salę ir ėjo lauk tiesiai aktoriams prieš nosis, nes kitokių galimybių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje nenumatyta. Pusantros valandos, skirtos spektakliui, prailgo be galo. Festivalio rengėjų rizika kviestis nematytą garsenybės spektaklį nepasiteisino.
* * *
Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. tarptautinę „Sirenų“ programą tęs „Post Theatre“ iš Rusijos, kuris „Menų spaustuvėje“ parodys spektaklį „Shoot / Get Treasure / Repeat“ pagal britų dramaturgo Marko Ravenhillo 16 pjesių ciklą. Jame autorius tiria, kaip terorizmas ir karas Artimuosiuose Rytuose paveikė šiandienos žmonių kasdienybę.
Teigiama, kad jauni rusų teatro kūrėjai savo spektakliui pasirinko muziejaus principą – pjesės kaip eksponatai, prie kurių bet kada prieini, bet kada nueini, pasirinkęs, kokia seka kuo domėtis. Pats spektaklis truks net šešias valandas, jis ir antradienį, ir trečiadienį prasideda 18 val. 30 min., bet žiūrovai gali laisvai rinktis, kada ateiti, kada išeiti. O spektaklio-muziejaus žanrų įvairovė – vaizdo ir garso įrašai, instaliacijos, radijo teatras, monologai. Aktoriai bus gidai po šią teatro kuriamą galeriją.
