(Teatro kritikės Kristinos Steiblytės nuomonę skaitykite čia.)
Nacionalinis Kauno dramos teatras sezoną pradėjo neįprastu sumanymu: rugsėjo 25–28 dienomis įvyko J.Jurašo režisuoto spektaklio „Barbora“ premjera.
1972-aisiais J.Jurašo spektaklis „Barbora Radvilaitė“, sukurtas pagal J.Grušo dramą, tapo lietuvių teatro legenda, lemtingu posūkiu režisieriaus kūrybiniame ir asmeniniame likime, o tuomet pagrindinį vaidmenį sukūrusiai aktorei Rūtai Staliliūnaitei – gyvenimo vaidmeniu.
Sovietmečiu Kauno dramos teatre be režisieriaus pavardės daugybę metų rodytas spektaklis „Barbora Radvilaitė“ tapo menininko ir sistemos kovos simboliu. Kuriant naują J.Grušo dramos interpretaciją politinius motyvus pakeitė egzistenciniai, tautinius – asmeniniai.
Vaidmuo atgaivino aktorę
J.Grušo pjesę šįkart scenai pritaikė Aušra Marija Sluckaitė, o pats J.Jurašo spektaklis pateikė naują istorinės dramos interpretaciją.
Skirtingą laiką – tiek dramoje vaizduojamą Renesansą, tiek ir istorinį tapusį 1972-ųjų spektaklį – su esamuoju laiku sujungė Eglės Mikulionytės kuriamas Aktorės vaidmuo. Vaidmuo – prisiimtas, primestas, susikurtas – tapo pasakojimo raktu.
Sunkios ligos ir kovos su ja alinama, nuo chemoterapijos nuplikusi Aktorė mintimis perbėgo savo sceninį gyvenimą ir pasinėrė į prisiminimus apie Barborą.
Jųdviejų žodžiai, jausmai susipynė, atgaivindami kadaise vaidinto ir vaizduotėje perkurto spektaklio viziją.
Priminė torto puošmenas
Kiti spektaklio personažai pasirodė tik Aktorės kuriamos Barboros istorijai, jos vizijai papasakoti. Todėl ir meilė, ir kančia, o juolab valdžia čia buvo svarbūs tik tiek, kiek audrino aktorės asmeninę dramą.
Istorinės dramos pasaulis spektaklyje – dirbtinis ir netikras. Dainiaus Svobono Žygimantas Augustas – ne Lietuvos ir Lenkijos karalius, o abstraktus svajonių mylimasis, kuriam leista egzistuoti, kad būtų Ji.
Blizgūs, stangrūs, tarp renesanso ir futurizmo formų pasiklydę Jolantos Vazalinskienės kostiumai poetinės J.Grušo dramos įsimylėjėlius pavertė meilę žaidžiančiomis cukrinėmis torto figūrėlėmis.
Žaidimai su atmintimi
Šių santykių fonui mėginta konstruoti valdžios žaidimo ar žaidimo valdžia metaforą. Tam padėjo Mindaugo Navako scenografija, kurios pagrindą sudaro stilizuotos, šachmatų lentą primenančios pasvirusios scenos grindys.
Tačiau valdžiai atstovaujantys personažai vaizduojami kaip itin primityvūs: Radvilos elgiasi tarsi du žaliūkai apsauginiai, lenkų bajorai pateikti kaip laukiniai. Taip istorijos ir politikos temos atsidūrė kito žaidimo – žaidimo meile – paraštėse.
Vis dėlto žaidimui būdingos aiškios taisyklės, o vizijai – neapibrėžtumas. Šie matmenys spektaklyje ilgainiui ima prieštarauti, vienas kitą ardydami.
Prisimenant anuomet J.Jurašo režisuotą „Barborą Radvilaitę“ neretai pabrėžiamas R.Staliliūnaitės kurtos Barboros pasiaukojimas dėl Lietuvos, pavertęs ją kone šventąja.
Šiuolaikinėje interpretacijoje rytietišką nušvitimą E.Mikulionytės Aktorei suteikė vaidmuo, žadantis jai nemirtingumą. Taip po keturių dešimtmečių iš naujo kuriamas spektaklis tapo aktorės R.Staliliūnaitės, padėjusios įrašyti jį į istoriją, atminimu.
