67 metų aktorius vaidins genialų mokslininką, kuris savo keistenybių laboratorijoje nuolat kuria kažką nepaprasta ir kalbasi su savimi. A.Wilmsas čia turi virsti tikru burtininku, nes jo herojui pavaldi ir pirotechnika, ir poezija. Pats spektaklio „Max Black“ režisierius, tikras Europos teatro reformatorius Heineris Goebbelsas vadinamas alchemiku, kuris „dėlioja nuotaikas ir vaizdus iš netikėtų, paslaptingų elementų“, sukuria „užburiančią scenos atmosferą“.
Belaukiant spektaklio iš Šveicarijos teatro „Vidy-Lausanne“, įdomu sužinoti, kas tas narsus artistas, savo talentu vienas laikantis vaidybinį spektaklio „Max Black“ krūvį. O juk atrodo, kad jis ten žaidžia kaip didelis vaikas. Heineris Goebbelsas taip išsireiškė apie aktoriaus pasirinkimą: „Pradėjęs bedradarbiauti su André Wilmsu, pajutau, kad Paulo Valéry dienoraščiai puikiai atitiks jo neurotišką ir triukšmingą asmenybę“.
Nors nebaigęs jokių aktorystės mokslų ir į teatrą atėjęs tik statyti dekoracijų, A.Wilmsas tapo įdomus ir reikalingas daugeliui talentingų teatro ir kino režisierių, tarp kurių – Aki Kaurismäki, Agnieszka Holland, Claude‘as Chabrolis.
Apie tai, kaip suomių kino režisierius Aki Kaurismäki rado A.Wilmsą savo filmui „Bohemos gyvenimas“, pasakojama iki šiol. Tai buvo 1992 metais. Poeto Marselio vaidmeniui režisierius ieškojo aktoriaus liūdnomis akimis ir viename Paryžiaus barų pastebėjo A.Wilmsą. Pagaliau Paryžiuje akys liūdnos – tinka. Tiek apie vaidmenį, o po to jie šnekėjosi apie vyną, apie grybus. A.Wilmsas įsiminė A.Kaurismäkio repliką: „Tavo ilga nosis – gali rūkyti po dušu“.
Vėliau A.Wilmsas suvaidino klastingą seklį A.Kaurismäkio filme „Leningrado kaubojai sutinka Mozę“, filmavosi aktorius ir filme „Juha“, baisausiai nustebęs, kad privalėjo iškalti herojaus tekstą suomiškai, nors filmas – nebylus. 2011-ųjų filme „Havras“ A.Wilmso Marselis – „Bohemos gyvenimo“ poetas – A.Kaurismäkio valia meta kūrybą ir tampa batų valytoju uoste.
A.Wilmso vaidmenų scenoje ir ekrane sąrašas įspūdingas, šis aktorius įgijęs tarptautinę šlovę, be to, jis ir pats režisuoja.
H.Goebbelso spektaklyje „Max Black“ prancūzas A.Wilmsas ne tik valdo gausybę keistų, kerinčių, pokštus krečiančių spektaklio įrengimų, bet ir kalba kone trijomis kalbomis.
Kartą paklaustas, ar nesunku vaidinti spektaklį vokiškai, A.Wilmsas atsakė: „Man atrodo, įdomiai apie tai yra išsireiškęs kompozitorius ir teatro režisierius Heineris Goebbelsas: „Vokiečių kalba egzistuoja žaizdų gilinimui, o prancūzų – žaizdų gydymui“. Mane vargina vokiečių kalba. Nieko negali sumurmėti, viskas turi būti ištarta iki galo ir tiksliai. Po poros valandų kalbėjimo vokiškai mano visi raumenys skauda.
Prancūziškai galima kalbėti daug ir nieko nepasakyti. Tai buvo diplomatijos kalba, ir pernelyg ilgai, užtat ji tokia plokščia. Be to, dar kompozitorius Claude‘as Debussy sakė, kad prancūzų kalba netinka dainavimui. Pats C.Debussy norėjo būti R.Wagneriu, kad parašytų operą vokiečių kalba.“
– Aki Kaurismäki filme „Havras“, kuriame vaidinate, skamba rokenrolas prancūzų kalba. Kaip jums tai?
– Iš tikrųjų taip negalima, prancūziškas rokenrolas tai kaip angliškas vynas.
– Kokia kalba kalbate, kai filmuojatės pas Kaurismäki?
– Angliškai ir truputį kūno kalba. Kartais Aki tik švilpteli, ir jį jau supranta. Jis mažai kalba. Ir nereikia ištisai plepėti, šitoje kvailoje profesijoje ir taip visi per daug pliurpia.
– O kaip jis vadovauja žmonėms filmavimo aikštelėje?
– Griežtai, bet džentelmeniškai. Jo aikštelėje visi bendrauja mandagiai – atsargiai ir švelniai. Ir filmavimui jis gaišta nedaug laiko, daro porą dublių. Tai politinis sprendimas – Aki įsitikinęs, kad kino gamybai sukišama per daug pinigų, geriau juos išleisti alkoholiui. Jis savo uždavinius pasako trumpai: „Tik du dubliai: dirbk savo darbą ir nevaryk manęs iš proto. Savo rankomis pasmaugsiu kiekvieną, kuris bus nedraugiškas. Mes čia susirinkome gerai praleisti laiko ir padirbėti“. Kai Kanuose jo paklausė, kodėl jis dirba su prancūzų aktoriumi, atsakymas buvo toks: „Jis man pigiai atsieina“.
– Heinerio Goebbelso spektaklyje jūs vaidinate realiai gyvenusią asmenybę mokslininką Maxą Blacką. Ar egzistuoja istorinė asmenybė, kurią norėtumėte suvaidinti kine?
– Ne, juk aš nė nesirengiau tapti aktoriumi. Į teatrą atėjau kaip scenos darbininkas. Man aktoriaus profesija labai keista. Mano amžiaus žmogui tai tikrai nei šis nei tas. Man tuoj 70, o vis dar girdžiu: „Ar negalėtum pasitraukti dešinėn ir pavaizduoti kančią? Ne, tu kenti neteisingai. Kentėk! Kentėk!“. Dieve mano, argi čia darbas? Aktorius Robertas Mitchumas kartą leptelėjo: „Man patinka filmuotis vesternuose, nes arkliai niekad nepamiršta savo replikų, ir aš galiu ramiai užkandžiauti“.
– Esate kilęs iš Strasbūro, iš darbininkų rajono. Audringas kraštas, galbūt ir jūsų jaunystė panaši?
– Elzaso kraštas – tai katastrofa, sumaištis, kurios neįmanoma atsikratyti. Tėvo aistra tvarkai ir motinos prancūziškas jausmingumas – tokie buvo mūsų namai. Geriau jau būčiau gimęs Niujorke.
– Bet jums patiko dalyvauti revoliucinguose 1968-ųjų jaunimo įvykiuose Paryžiuje, protestuoti, tobulinti pasaulį?
– Kai mes pradėjome, mes troškome kinu ir visais menais pakeisti pasaulį. Po to susivokėme, kad tai neįmanoma, ir dabar tikimės, kad pasaulis ne per daug pakeitė mus.
Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ – lapkričio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Trukmė - 1 val. 15 min. Bilietus platina bilietupasaulis.lt
Parengė Rūta Oginskaitė
