J.Dronina Lietuvos baleto mėgėjams gerai žinoma – nors baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ir Miuncheno baleto akademiją iškart pradėjo dirbti Švedijos karališkojoje operoje Stokholme, o po kelių metų – Olandijos nacionaliniame balete, Vilniuje ji viešėjo ne kartą: dalyvavo Lietuvos baleto jubiliejiniame koncerte 2010-aisiais, porą kartų šoko spektaklyje „Žizel“.
„Gulbių ežeras“ – ne tik baleto, bet ir kultūros istorijos paveldas, muziejinis eksponatas, nusipelnantis rūpestingo požiūrio į choreografijos bei vaidybos stiliaus subtilybes. Dabartinį lietuvišką ežerą užtvenkė rusų meistrai – baletmeisterės konsultantės Liubovė Kunakova, Ninela Kurgapkina, Liudmila Kovaliova ir Henrieta Melnikova bei dailininkas Viačeslavas Okunevas, beveik visų šiuo metu repertuare esančių klasikinių baletų scenografas ir kostiumų dailininkas. Po poros mėnesių į jo lietuviškų darbų sąrašą bus įrašytas ir P.Čaikovskio „Spragtukas“.
Spalvingų, ryškių, auksu ir sidabru kraštuotų jo kostiumų fone svečių apdarai pasirodė kuklesni, bet rafinuotesni: gilių, ramių, matinių tonų Zygfrydo drabužiai, viena kita subtilia detale dekoruotas II veiksmo Odilijos kostiumas.
Pirmajame paveiksle Zygfrydas-I.Hernándezas ypatinga vaidmens traktuote neišsiskyrė: tai princas paauglys, jo elgsena tradiciškai drovi, be jokių romantiškų kraštutinumų, bet šokis – kokybiškas, sklandus, išraiškingas, šuoliai aukšti ir lengvi, o sukiniai tikslūs ir muzikalūs. Apskritai vaidmenys „Gulbių ežere“ priklauso nuo viso spektaklio konteksto ir didesnių estetinių lūkesčių elementari, gyva ir organiška vaidyba jau nebepateisina. Tik kartais spektaklyje įvyksta netikėti „trumpieji jungimai“ ir jis sušvinta sunkiai paaiškinama dramaturgine įtaiga.
Tokia šį kartą tapo II paveikslo pradžia, kurioje užsimezgė Zygfrydo ir Rotbaro-Gedimino Bubelio konfliktas: išsigandęs burtininko princas paspruko – tuo įtaigesnė buvo jo pergalė spektaklio finale. Tik gaila, kad butaforinės gulbės virsmas mergina stokojo išradingesnės režisūros ir labiau apgalvotų Zygfrydo reakcijų.
Odetos-J.Droninos pasirodymas apskaičiuotas iki smulkmenų. Jos šokis techniškai nepriekaištingas, lengvas ir tikslus, paryškintas įtaigia, jautria, muzikalia rankų plastika. Tačiau puikiausia šio spektaklio scena tapo adagio, per keletą minučių atskleidęs spektaklio filosofinės, muzikinės ir choreografinės dramaturgijos esmę. Tai buvo tikras užgimstančios ir vis stiprėjančios meilės duetas, kuriam išskirtinės įtaigos suteikė kaip niekad gyva, jautri, stebuklinga smuiko melodija.
J.Droninos ir I.Hernándezo duetas pasirodė vertas visų komplimentų ir prieš porą savaičių pelnyto prestižinio Olandijoje Alexandros Radius apdovanojimo: užburtame P.Čaikovskio muzikos ežere triumfavo balerina ir jos partneris, padedantis išryškinti visą klasikinio baleto pozų ir judesių grožį, baltosios gulbės paveikslo lyrizmą ir dramatizmą, sulydytą iš kančios, ilgesio ir vilties.
Antrojo veiksmo Zygfrydo ir Odilijos duete išryškėjo antroji spektaklio tema – klasta; adagio buvo aistringas, įkvepiantis ir gundantis; Odilijos šypsena – ryški, šalta, klastinga, adagio pabaigoje judesiai – itin plastiški ir gundantys, todėl logiškas, dramaturgiškai pateisinamas Zygfrydo variacijos įkarštis, puikiai įkūnytas energingais, tiksliais šuoliais ir plastiškomis jų kombinacijos.
Odilijos variaciją J.Dronina pašoko tiksliai ir tvirtai, ovacijų sulaukė antrieji abiejų šokėjų solo: greiti, tikslūs, erdvę užvaldantys Odilijos fouette su pakaitomis į viršų keliamomis rankomis – iš pradžių sukantis viename taške, paskiau ryžtingai artėjant į žiūrovus; čia užsimezgusią įtampą įtikinamai pratęsė aistringi, lengvi, plastiški Zygfrydo sukiniai.
Spektaklio atomazgai paruošė paskutinis gulbių paveikslas, kuriame berods pirmą kartą Didžiųjų gulbių solo šoko Rūta Juodzevičiūtė ir Jekaterina Romankova. Gėrio ir blogio kova baigėsi taip, kaip įprasta: pirmojo pergale ir meilės triumfu. Įtaigus, apgalvotas buvo Odetos-gulbės virtimas Odeta-mergina – akyse sklaidėsi buvęs liūdesys, melancholija, skaidrėjo šypsena, grįžo gyvybė.
