– Aktoriai paprastai bijo užsienio kalbos scenoje. Kaip sumanėte išbandyti save tarptautinėje rinkoje? – paklausiau 29 metų aktorę.
- Kalbos yra mano hobis. Kiekvienu gyvenimo periodu mokausi vis naujos kalbos. Vokiškai kalbėti mokiausi nuo mažens, be to, turiu nemažai draugų Vokietijoje. Jie vis sakydavo: tu puikiai kalbi vokiškai, kodėl nemėgini čia ieškotis darbo?
Praeitą žiemą buvau Berlyno kino festivalyje, ir ten užsimezgė pažintis su vokiečių vyriausiosios kartos aktoriumi Dieteriu Hallervordenu, kuris mane pasikvietė į savo teatrą. Labai džiaugiuosi, kad išnaudojau šios vasaros atostogas darbui Berlyne. Tie du mėnesiai man buvo nuostabūs.
Berlyno kultūrinis gyvenimas: muziejai, teatrai, koncertai... Čia kas vakarą gali rinktis, ką žiūrėti mažiausiai iš 40-ties spektaklių. Žinoma, jų kokybė labai skiriasi, bet vien galimybė rinktis iš tokios pasiūlos yra puiki. Džiaugiuosi, jog pavyko Berlyno teatrinį kontekstą pažinti iš vidaus.
- Ir koks jis šiandien?
- Sostinės teatrinio elito gyvenimas sukasi aplink penkis pagrindinius valstybinius teatrus. Yra eksperimentuojantis „Volksbühne“, kuriame kadaise dirbo Maxas Reinhardtas, o šiandien – Frankas Castorfas ir René Polleschas. Toliau, – „Shaubühne“ ir čia kuriantys Thomas Ostermeieris bei britė Katie Mitchell. Po jų spektaklių tiesiog vėl įsimyli teatrą.
Dar yra „Berliner Ensemble“, išgarsėjęs su Bertoltu Brechtu, yra „Deutsche Theater“ ir mažiausias iš šio penketuko – „Maxim Gorki Theater“. Kolegų klausiau, kodėl jis taip vadinasi. Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo ten buvo statomos tik rusų pjesės, ypatingai žymieji M.Gorkio veikalai, tad taip ir „prilipo“ rusų rašytojo slapyvardis.
Šalia jų veikia daugybė privačių teatrų, bet jie neturi jokių sąlygų konkuruoti su valstybės dotacijas gaunančiaisiais. Lietuvoje nepriklausomus teatrus suskaičiuotum ant rankų pirštų, o Berlyne galima pasiklysti daugybėje skirtingų žanrų teatrų.
Juose aktoriai dažniausiai viską daro patys: tikrina bilietus, ruošia erdvę, rūpinasi baru, net jei tą vakarą ir vaidina scenoje. Taigi ten didžiulis skirtumas jaučiamas tarp vadinamos „grietinėlės“, dabartinių žvaigždžių ir paprastesnių, bet ne prastesnių teatralų.
Pamačiau, jog Vokietijoje aktorių padėtis sudėtingesnė, negu pas mus. Lietuvoje gali būti laisvai samdomu ir rinktis iš tau suteikiamų pasiūlymų, pastaruoju metu tai netgi prestižo reikalas.
O ten būdamas nepriklausomu artistu jautiesi – kaip man pasakojo – lyg vienkartinio naudojimo įrankis. Tave pakvies projektui, bet po jo vėl pranyksi didžiulėje rinkoje. Dėl to ten yra normalu aktoriui turėti ir kitą, tarkime, barmeno, padavėjo darbą.
Vis dėlto ir buvimas trupėje neužtikrina pastovumo. Berlyne teatrų intendantai keičiasi kas kelis metus, o jų valia – ir trupė. Intendantai – tai teatro vadovai, einantys ir direktoriaus, ir meno vadovo pareigas.
- Kokiame teatre pačiai tenka vaidinti?
- „Schlosspark“ teatras – vienas iš daugybės nedidelių privačių Berlyno teatrų. Jis įkurtas dar 19 šimtmečio pabaigoje, o po Antrojo pasaulinio karo priklausė Schillerio teatrui. Tuo metu Schillerio teatras išgyveno savo geriausią laikotarpį, o „Schlosspark“ teatras buvo jo kamerinė scena. Būtent ten pats Samuellis Becketas 1953 m. statė „Belaukiant Godo“, ir tai buvo vienas pirmų to spjesės pastatymų. Apie 60-uosius, 70-uosius metus šiame teatre dirbo to laikmečio vokiečių teatro žvaigždynas.
2008 m. „Schlosspark“ teatrą išsinuomojo D. Hallervordenas, kelių privačių teatrų savininkas. Šiandien šis teatras veikia be pastovios grupės, vaidina kviestiniai aktoriai.
Šio teatro publika – pagyvenusi ir pasiturinti. Visi ateina pasipuošę, vaikšto raudonais kilimais ir geria šampaną. Teatro lankymas yra jų gyvenimo būdo dalis. Tai išsilavinę žiūrovai, jie čia lieka ir po spektaklių, diskutuoja kavinėje arba teatro parke.
Žinoma, tokių privačių teatrų repertuaras yra tikslingas, orientuotas į savąjį žiūrovą. Visi teatrai Berlyne turi savo darbo stilių ir žanrą. Ten rasi įvairovę nuo eksperimentinio ar kabaretinio iki klasikinio teatro.
- Su kokia pjese teko dirbti?
- Tai šiuolaikinio prancūzų dramaturgo ir kino režisieriaus Francio Veberio 2012 metais parašyta pjesė „Brangus lobis“. Joje pasakojama apie bedarbį žmogelį Fransua Pinjoną, kuris sutinka pasaugoti milijonų vertą savo krikštatėvio butą. Jis apsimeta mokesčių vengiančiu turtuoliu, mėgaujasi buvusių draugų dėmesiu ir jų veidmainystėmis, kurias skatina pinigų troškimas.
Ir čia viską sugadinu aš – t.y. rusų emigrantė Olga, kurią vaidinu. Olga yra Fransua kaimynė, užliejanti jo prižiūrimą butą.
- Kaip sekėsi repetuoti su vokiečių aktoriais, režisieriumi?
- Pradėjus repetuoti, man buvo sunku savo personažo emocijas ir mintis reikšti ne gimtąja kalba, o vokiečių ir rusų kalbomis. Tada suvokiau, kaip stipriai gimtoji kalba susijusi saviraiška. Bet per dvi savaites pripratau. Pajutau, jog vis dėlto turiu profesiją.
Labiausiai stebino vokiečių repetavimo tikslumas. Principai labai panašūs į darbą kine. Kartais mintyse net skaičiuoji sekundes, per kurias turėsi atsisukti ir paimti puodelį nuo stalo. Kartais man net kildavo pyktis: „Nagi, kai reikės, tai ir padarysiu!“, bet jiems reikia, kad tikslią emociją išgautum būtent tos repeticijos akimirką.
- Kas įsiminė, dirbant ir bendraujant su vokiečių aktoriais?
- Jie ypatingai darbštūs ir turi puikų amatą. Lietuvoje daugelis vaidina, kaip dabar madinga sakyti, iš talento, iš duotybės. O vokiečiai – žinoma, ir dėl didžiulės konkurencijos – itin stipriai įvaldę meistrystę. Jų kūno, balso parengimas yra aukščiausio lygio, jie gali viską.
Pagrindinės teatro mokyklos Berlyne parengia daug ir stiprių aktorių. Čia atsispindi ir jų nacionalinis požiūris, su žmogaus saviverte susijęs egoizmas. Aktoriai mokyklose ruošiami ne kaip kolektyvas, o kaip stiprios idividualybės, tikri kovotojai.
Prisimenu savo tėvo žodžius, kuriais išlydėjo mane į Berlyną: jis sakė, kad svarbu nepasiduoti procesui, kurį vokiečiai dar sovietmečiu vadino „Vermassung“ – ir šiuo globalizacijos periodu tai reiškia, kad asmenybė neturi ištirpti minioje.
- Kas toliau? Kaip klostysis jūsų sezonas?
- Dirbu Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre ir tęsiu doktorantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be to, turėsiu skraidyti į Berlyną ir vaidinti spektaklyje, kuris vokiškai vadinasi „Die Selbstanzeige“. Tikiuosi, kad visur suspėsiu ir susitvarkysiu su man teikiamais pasiūlymais ir keliamais reikalavimais.
Komedijos stulpų paunksnėje
Elzė Gudavičiūtė vaidina Lietuvos nacionalinio dramos, Jaunimo teatruose, „No Theatre“, Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose, filmuojasi. Už vaidmenis scenoje ir ekrane yra pelniusi Auksinį scenos kryžių ir Sidabrinę gervę. Aktorė - Gintaro Varno mokinė, rašanti mokslinį darbą apie šio režisieriaus kūrybos ir pedagogikos principus. Kalba vokiečių, anglų, rusų, graikų, prancūzų bei italų kalbomis.
„Schlosspark“ teatro Berlyne savininkas 79 metų Dieteris Hallervordenas – garsus vokiečių scenos ir ekrano komikas, dainininkas, kabareto artistas, daugelio garbingų prizų laureatas, žinomas slapyvardžiu Didi. Nuo 1988 m. jis gyvena saloje prie Prancūzijos šiaurinio kranto, kur įsigijo 19 amž. pabaigos pilį.
Francis Veberis – 77 metų prancūzų scenaristas ir dramaturgas, kino režisierius ir prodiuseris. Jo parašytos komedijos vaidinamos daugelio šalių teatruose. F.Veberį išgarsino filmai „Žaisliukas“ (1976) su prancūzų komiku Pierre Richardu, „Tėtušiai“ (1983) su P. Richard’u ir Gerardu Depardieu. Lietuvos teatruose vaidinama F. Veberio komedija „Vakarienė su idiotu“. Pjesę „Brangus lobis“ vaidinimui „Schlosspark“ teatre iš prancūzų kalbos išvertė pats D. Hallervordenas.
