Mat operos režisierius Gediminas Šeduikis sušiuolaikino brolių Grimų pasakos Raganą ir įviliojo operos herojus ne į imbierinę jos trobelę, bet į Kraujasiurbio kerėtojo laboratoriją, kurioje kankinami užhipnotizuoti vaikai.
Netikėtas spektaklio posūkis išjudino beužsnūstančią salę. R.Karpio personažas baugindamas savo aukas siautėjo su švirkštu ir skalpeliu tarp kraujo flakonėlių lyg kraupiame miuzikle.
Ši scena atskleidė ir debiutuojančio trupės scenografo anglo Willo Holto talentą greitai pakeisti spektaklio atmosferą išsiverčiant ta pačia dekoracija. Užteko apsukti mišku ištapytą sienelę, kad monotonijos neliktų nė kvapo! Vis dėlto įdomu, kodėl „bohemiečiai“ nenaudoja vaizdo projekcijų. Tokių bandymų, ir labai sėkmingų, būta Kongresų rūmuose per šiuolaikinės muzikos festivalius.
VCO premjeros neabejotina puošmena tapo ir solistė Jurgita Adamonytė, įspūdingai persikūnijusi į atsainų paauglį Joną. Daug publikos simpatijų sulaukė Gretą dainavusi ukrainietė Marija Nazarova, angelus ir nukankintus vaikus vaidinęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vaikų choras (vadovė Samanta Bielskytė).
Pirmą kartą su „bohemiečiais“ savarankiškai operą pastatęs dirigentas Ričardas Šumila gerai parengė atlikėjus ir atskleidė sudėtingos E. Humperdincko partitūros grožį. Neatsitiktinai šis veikalas – vienas dažniausiai statomų pasaulyje. Operos šalyje Vokietijoje praėjusį sezoną jį pralenkė tik Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtoji fleita“.
Tačiau VCO premjera neatsakė į klausimą: ar šį spektaklį pamėgs paaugliai?
Jaunimo tą vakarą salėje buvo nedaug, nors VCO naujuoju spektakliu siekia sudominti būtent paauglių auditoriją. Jai klasikinės kultūros renginių Lietuvoje stinga. „Jonu ir Greta“ kūrėjai teigė papasakosią žinomą istoriją „šiuolaikine paauglio kalba“, leisią jam pasijusti spektaklyje kaip savo pasaulyje.
Ar tai pavyko? Tik iš dalies.
Spektaklis tarsi skilo į dvi dalis - nuobodžiąją ir guviąją, išradingąją. Pirmoji atkūrė pasaką vos viena kita detale primindama šiuolaikišką paauglio pasaulį. Nebent jis būtų iš marginalų šeimos – tokį įspūdį kūrė vaikus tvatinanti Eglės Šidlauskaitės kūtvėla Motina ir besigrabinėjantis Arūno Malikėno Tėvas bei jų būstas miško glūdumoje.
Glumino ir dizainerės Eglės Čekanavičiūtės sukurti eklektiški Smėlio žmogaus, Rasos fėjos (Aistė Pilibavičiūtė), kitų personažų kostiumai, lyg jie būtų atklydę į spektaklį iš skirtingų pasaulių.
