Apie šokėją Jurgitą Droniną: „Mūsų baleto Urmana“

Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus auklėtinė, mokytojos Jolantos Vymerytės mokinė J.Dronina – reta viešnia Lietuvos scenoje. Matėme ją beveik prieš metus balete „Žizel“, dabar – „Gulbių ežeras“, o kitų metų sausio 30-ąją numatyta „Bajaderė“.

Po pernykštės „Žizel“ J.Dronina tapo bene laukiamiausia mūsų baleto trupės ir šokio gerbėjų viešnia. „Baleto „Žizel“ herojai plazdeno lyg vėlės“, „judesiai tirpo muzikoje“, „jos šokis buvo regimas, bet negirdimas, nes kietanosiai baleto bateliai – puantai – nekėlė jokio garso“, – po spektaklio rašė kritikai.

Tokie pat atsiliepimai ją lydi ir užsienyje: labai techniška, stipri, spinduliuojančios plastikos, puikiai jaučianti muziką ir suvokianti vaidmenį, trapi ir nežemiška. O šokio pedagogas, buvęs Lietuvos baleto primarijus  Petras Skirmantas Jurgitą vadina „mūsų baleto Urmana.“

Kelių tarptautinių baleto konkursų, pagrindinio Olandijos baleto prizo „Gulbė“ laureatė J.Dronina į Lietuvą atvyko dar tituluotesnė: prieš pusantros savaitės jai ir jos partneriui Isaacui Hernandezui, kuris Vilniuje šoks princą Zygfrydą, įteikta Alexandros Radius premija – po meno kūrinį ir 2500 eurų.

Buvusios Olandijos primabalerinos vardu pavadinta premija jau 26 metus teikiama jauniesiems baleto talentams. Ir pirmą kartą per 26 metų istoriją ji skirta dviem artistams. Kaip pranešė Olandijos žiniasklaida, žiuri negalėjo kitaip pasielgti – abu šokėjai tiesiog tobuli.

Iš Meksikos kilęs 24 metų I.Hernandezas vadinamas vienu perspektyviausių jaunųjų šokėjų. Nyderlandų nacionalinio baleto trupėje jis nuo 2012 metų, o pernai gruodį buvo paaukštintas į primarijus po vaidmens „Miegančiojoje gražuolėje“. Dabar jiedu su J.Dronina yra Nyderlandų nacionalinio baleto trupės pagrindinė pora.

Gal pagaliau J.Dronina surado tai, ko ieškojo? O ieškojo ji nuolatinio šokio partnerio. Iš dalies dėl to balerina paliko savo ankstesnę darbovietę Švedijos karališkąjį teatrą, kuriame kiekvieną spektaklį jai tekdavo šokti vis su kitu partneriu.

Ir kai viename koncerte pašoko duetą su baleto artistu iš Amsterdamo Cedricu Ygnace'u, kuriam, kaip paaiškėjo, reikėjo partnerės balete „Don Kichotas“, J.Dronina nuvyko į Olandiją kaip kviestinė šokėja. Po „Don Kichoto“ premjeros ji iš karto sulaukė Nyderlandų nacionalinio baleto siūlymo pasirašyti pagrindinės balerinos sutartį.

Nedvejodama J.Dronina su vyru persikėlė iš Stokholmo į Amsterdamą. Bet C.Ygnace'as netrukus baigė šokėjo karjerą ir Jurgita, pernai viešėdama Lieuvoje, guodėsi: „Dabar vėl – partnerio paieškos.“

Ar I.Hernandezas taps tuo atradimu? Pagyvensime – pamatysime. Ketvirtadienį vakare jiedu šoks Vilniuje, „Gulbių ežere“. Trečiadienio vakare į šį spektaklį buvo likusios septynios laisvos vietos.

Penkeri metai Švedijos karališkajame balete, dabar – Nyderlandų nacionalinio baleto primabalerinos vieta, kaip kviestinės solistės gastrolės po solidžius kitų kraštų teatrus – toks dabar 28 metų baleto artistės J.Droninos gyvenimas. Ji šoka pagrindinius klasikinių baletų vaidmenis, tačiau mėgsta ir šiuolaikinį šokį. Partijas šiuolaikiniuose baletuose specialiai jai yra sukūrę Mauro Bigonzetti, Christianas Spuckas, Krzysztofas Pastoras, Hansas van Manenas, Rudi van Dantzigas.

J.Dronina neįsivaizduoja savęs, šokančios tik vieno ar kito stiliaus kompozicijas. Jos nuomone, puikiausiai įmanoma suderinti abu: „Klasikinis baletas – pagrindas. Jei ilgiau nešoki daugiaveiksmių spektaklių, kažkodėl darosi nesmagu ir kūnui, ir sielai. Tačiau vien klasika man ankšta, nesuteikia visavertės saviraiškos galimybių, norisi platesnių, nevaržomų judesių. Manau, kad šokdama klasiką išsikraunu emociškai, o šiuolaikinę choreografiją – fiziškai.“

Kaip mergina iš Vilniaus prasiskynė kelią į tarptautinius vandenis? Tam tikra prasme labai paprastai, bet, aišku, tai netiesa.

Taip, ji visada troško kuo daugiau keliauti. Ir šokti didžiosiose scenose. Pradėjo nuo nulio ir kliovėsi, kad viskas ateis savo laiku. Giliai širdyje žinojo: jei liks Lietuvos teatre, jai trūks erdvių, šokio platumos, repertuaro. Jos tikslas buvo patekti į užsienio teatrą ir... dirbti, dirbti, dirbti.

Baigusi dabartinės Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, J.Dronina sukaupė drąsą ir išvyko tobulintis į Miuncheno baleto akademiją. Jau iki tol tapusi kelių baleto konkursų prizininke, per metus Miunchene ji suspėjo į dar kelis tarptautinius konkursus, laimėjo medalius ir gavo kvietimą dirbti Švedijos karališkojo baleto trupėje Stokholme.

Todėl atsakymas į klausimą, ar kada nors gailėjosi nelikusi Vilniaus teatre, turbūt aiškus: „Tikrai nesigailiu, nes tikiu, jog gyvenimas nuneša ten, kur lemta būti. Miuncheno baleto akademija atvėrė duris į platųjį baleto pasaulį. Tereikėjo pasikliauti vidiniu balsu ir sukaupti drąsos, būnant dar visai jaunai, negirdėti atkalbinėjimų. Po metų Miunchene keliai nuvedė į Stokholmą, vėliau – į Amsterdamą. Teko padirbėti su skirtingiausiais choreografais, šokti įvairiausiuose  teatruose. Kas laukia ateityje – nežinau. Nesvarstau, kas būtų buvę, jei būčiau likusi. Gal todėl, kad esu laiminga dėl savo pasirinkimo. Mielai grįžtu į Vilnių, į teatrą. Aš užaugau šioje scenoje.“

J.Dronina gimė Rusijoje, augo Lietuvoje, studijavo Vokietijoje, dirbo Švedijoje, dabar – Olandijoje. Kurią pasaulio vietą laiko savo namais ir ką jai reiškia Lietuva?

Lietuvoje jos giminės, artimieji, draugai, todėl, pasak Jurgitos, visa, kas buvo Lietuvoje, visam laikui liks jos namais, ji visuomet pasiilgsta savo šalies.

Tačiau jai namai ten, kur jos šeima. Valstybė seniai nebeturi įtakos. Šiuo metu tai Amsterdamas, kur ji gyvena su vyru, Nyderlandų nacionalinio baleto trupės šokėju, fotografu ir vadybininku Sergejumi Endinianu ir sūnumi.

J.Dronina nėra iš tų balerinų, kurios dėl scenos aukotų asmeninę laimę. Jai labai svarbu ir šeima – vyras ir dvejų metų sūnus Damianas Ulysees. Laukdamasi kūdikio ji scenoje buvo iki trečiojo nėštumo mėnesio, o jam gimus grįžo į darbą po dviejų mėnesių.

„Man svarbu ne tik karjera, bet ir šeima. Gyvenu su žmogumi, su kuriuo noriu praleisti visą savo gyvenimą. Niekada nesijautėme tokie laimingi, kaip gimus sūnui. Damianas – lyg stebuklas mūsų gyvenime, jo atėjimas į šį pasaulį – nuostabiausias įvykis. Nesutinku, kad balerinos nesukurtos šeimai. Asmeninis gyvenimas mane įkvepia darbui“, – tikino J.Dronina.

Ko gero, ir intymiojoje gyvenimo sferoje Jurgitą saugojo angelas. Dar prieš dešimtmetį žurnalistų paklausta, ar įmanoma tokia meilė, kuri pareikalautų paaukoti šokį, ji neabejojo: „Manau, greta gali atsirasti tik toks žmogus, dėl kurio nieko nereikės aukoti.“

Kas jis, tas žmogus, dėl kurio J.Droninai nieko nereikia aukoti? Jo vardas – Sergejus Endinianas. 31 metų vyras – profesionalus fotografas ir baleto artistas. Jiedu susipažino Stokholmo karališkajame balete.

S.Endinianas gimė Armėnijoje, užaugo Monrealyje (Kanada) . Į Stokholmą atvyko ieškodamas permainų, kito teatro.

„Daug šokėjų iš kitų teatrų atvažiuoja į klasikinio šokio pamoką – nori išbandyti save kitoje trupėje. Sergejus atvažiavo pas draugus į svečius ir atėjo į teatrą trenažo. Man jis iš karto krito į akį. Paviešėjęs pas draugus grįžo į Kanadą, bet suvokė, kad jam labai patiko Švedijos karališkasis teatras ir kad norėtų ten dirbti. Jis grįžo, gavo darbo. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Susituokėme po gerų metų“, – žiniasklaidai pasakojo J.Dronina.

Sergejus gimė Armėnijoje, bet vaikystėje su šeima išvyko į Kanadą. Užaugo Monrealyje, vėliau studijavo Paryžiuje.

Sergejaus motina – buvusi Armėnijos nacionalinio teatro primabalerina, tėvas – kardiologas ir puikus kulinaras. Anot Jurgitos, Sergejus paveldėjo tėvo talentą, todėl dažnai namuose jos laukia gurmaniška vakarienė.

Tačiau J.Droninos vyras – ne tik kulinaras, bet ir vadybininkas. „Kiekviena primabalerina ar primarijus turi vadybininką. Kitaip neįmanoma suspėti: gavus kvietimą šokti kituose teatruose, reikia sudaryti sutartį, siųsti CV, nuotraukas, nupirkti bilietus, užsakyti viešbutį. Man pasisekė – mano vyras labai geras vadybininkas“, - džiaugėsi Jurgita, dažnai kraunanti lagaminą į svečias šalis.