Paskata toliau tobulėti
Tokia vasaros pabaiga – vienas geriausių stimulų pradėti naujuosius mokslo metus, ypač dėl to, kad pristatyti trumpi šokio ir muzikos bendradarbiavimo eskizai kiekvienas savaip koncentravosi ne tik į šokio ir muzikos ryšį, bet ir pasakojo savo istorijas, plėtojo idėjas.
Šių projektų pristatymas leido pasidžiaugti keliais aspektais: tarptautinio bendradarbiavimo skatinimu tarp studentų, darbų pristatymu Lietuvoje dar tik įsigalinčia trumpo eskizo forma bei studentų pasirinktomis šiandienai aktualiomis ir jiems patiems įdomiomis temomis.
Vis dėlto viena lietuviška tradicija buvo išlaikyta. Renginyje tikrai buvo galima pasigesti daugiau Lietuvos šiuolaikinio šokio veidų – tiek vyresnės kartos choreografų, šokėjų ar kaip visuomet užsiėmusių paties Šokio centro atstovų. Vis dėlto savotiškai smagu buvo ir pranykti iš tiesų gausioje suinteresuoto jaunimo minioje, ir susipažinti ne tik su užsienio jaunaisiais kūrėjais, bet ir kitokiu kampu atrasti lietuvius.
Nuo šviesų instaliacijos iki Adamsų šeimynėlės
Studentai buvo padalyti į dvi grupes. Vieni eksperimentavo su tiesioginiu šokio ir muzikos ryšiu, kiti pasiskirstė tradicinius choreografo, šokėjų, kompozitoriaus ir muzikantų vaidmenis. Jiems talkino dėstytojai iš Danijos bei Lietuvos Brigitte Bauer-Nilson, Kim Helweg, Aira Naginevičiūtė, Vladas Dieninis bei šviesų dizaineris iš Suomijos Marko Kallela.
Dauguma pasirodymų vyko tradicinėje teatro erdvėje, išskyrus pirmąjį „ROO“ – šis darbas buvo sukurtas kaip instaliacija. Trys šokėjai, apšviesti skirtingo pločio ir formų spindulių, judėjo pagal individualiai jiems skambančią muziką. Žiūrovas buvo kviečiamas judėti erdvėje aplink juos ir pajusti, kaip skirtingos aplinkybės keičia šokio, judesio formą, tap pat ir jo suvokimą.
Vis dėlto didesniam įspūdžiui sukelti vertėjo pabandyti mobiliau išdėstyti erdvę arba reguliuoti į ją patenkančių žmonių srautus, nes šiuo atveju judėti tarp šokėjų buvo praktiškai neįmanoma.
Po trumpos pertraukos dar fojė spektaklį „Connected?“ (liet. „Sujungti?“) pradėję Norvegijos šokėjai prisistatė scenoje. Pasirinkę visiems aktualią šiandieninės komunikacijos, gyvo bendravimo problemą, jie stengėsi gyvai gimtąja kalba bendrauti su žiūrovais, o atėję į sceną be didelių ceremonijų jungė ir skyrė vienas kito (ne)bendraujančius kūnus.
Kompozicija „Stringpuller“ („Traukiantis virveles“) blaškėsi tarp to, kas turėtų eiti pirmiau: šokis ar muzika. Kas atsiranda pirmiau, kas kam turėtų diktuoti tempą? Naudodami klavišinius, mušamuosius, styginius ir elektroninius instrumentus, paprastai ir energingai žaidė muzikantai ir šokėjai.
Vis dėlto stebėtojui, nedalyvavusiam pačiose dirbtuvėse, įdomesni buvo antrosios dalies pasirodymai, kuriuose keli dalyviai tapo choreografais. Čia atsirado originalesnių minčių puokštė: nuo dirbtuvių dalyvių savaitę supusių įvykių apibendrinimo iki Adamsų šeimynėlės interpretacijos. Jos kūrėja latvė Anete Tambaka, kartkartėmis keitusi šokėjus su muzikantais, sau patogiai išnaudojo puikiai žinomus personažus ir su jais susijusias klišes.
Lietuvių darbai nenuvylė
Dviejų iš septynių pasirodymų choreografėmis tapo jaunos lietuvių šokėjos Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Pastarosios darbas „The Ball“ („Kamuolys“) buvo pripildytas ironijos, kartais itin tamsios. Jame netrūko ir tarptautinių, politinių aktualijų, ir tiesioginių aliuzijų į beprasidedantį krepšinio čempionatą.
Vos kelių minučių trukmės darbe G.Grinevičiūtei pavyko išplėtoti abstraktų pasakojimą, kurio centre atsidūrė kamuolys įvairiausiomis savo reikšmėmis – nuo nėščiosios pilvo, pasaulio rutulio, žaidimo įrankio iki tiesiog sviedinio. Choreografija ir šokis šį kartą kiek nurungė muziką, tačiau kartu tai buvo vienintelis bandymas, kuriame buvo prisiminta, jog šokėjo balsas taip pat yra įrankis. Ypač jei kalbame apie judesio ir garso samplaiką.
A.Lisičkinaitės kompozicija „City Map“ („Miesto žemėlapis“) iš pirmo žvilgsnio, sakytum, ėmėsi labai akivaizdžiai atkartoti nerimstantį miestą tiesioginiais įvaizdžiais. Vis dėlto jie buvo labai naudingi ir tinkamai parinkti atsižvelgiant į kūrinio trukmę. Vos kelioms sekundėms išnaudojami atpažįstami vaizdai, skirtingos skubančiųjų eisenos ir miesto gyvybę tiksliai perteikianti muzika sukūrė dinamišką ir jaunatvišką pasakojimą. Įspūdingai paprastumu sužavėjo ir kojų bei rankų ritmais muzikinę partitūrą gyvai papildęs islandas Porgrimuras Porsteinssonas.
Vertinti nevertinant
Savaime suprantama, jog nė vienas iš šių darbų nėra baigtas kūrinys. Geriausiu atveju tai – gražaus bendradarbiavimo pradžia ir jau nuveikto darbo tarpinis rezultatas. Sunku išvardyti visas dalyvavusiųjų, po pasirodymų beveik netilpusių nusilenkti Juodojoje salėje, pavardes.
Daug pagarbos nusipelnė ir šviesų dizaineris bei visa garsininkų komanda. Jų darbas rengiant studentų darbų pristatymą buvo itin profesionalus.
Norisi, kad tokių projektų Baltijos ir Šiaurės šalyse būtų kuo daugiau, kad jie būtų tokie rezultatyvūs kaip ir šios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kartu su NORDPLUS+ECA surengtos dirbtuvės. Žinoma, norėtųsi, kad toks (atrodytų, natūralus) bendradarbiavimo principas įsigalėtų ir Lietuvos aukštosiose mokyklose ir neliktų vien seminarine egzotika.
