Operos žanrui traukiamos arijos primena laidotuvių maršą

Artėjant naujam operos sezonui nuostolius skaičiuoja Italijos, JAV, Australijos operos kompanijos. Skamba pavojaus varpai: opera – ant bedugnės krašto.

Gal ir keista, tačiau Lietuvoje – kitokia padėtis. Vilniuje praėjusią savaitę debiutavo jau 7-a operos kompanija šiame mieste „Artis Opera“. Mūsų šalyje nuo šiol veiks 10 operos įstaigų, rašo „Lietuvos rytas“.

Italija, davusi pasauliui operą, jau seniai dejuoja dėl apverktinos operos teatrų būklės šalyje: ties žlugimo riba atsidūrė Romos, Bolonijos, Genujos, Parmos, Kaljario teatrai. Miglota Florencijos operos ateitis.

Katanijos „Teatro Massimo Bellini“, taip pavadintas garsiojo bel canto kompozitoriaus Vincenzo Bellini garbei, net surengė simbolines operos laidotuves, mat neturi pinigų sumokėti ne tik kviestiniams artistams, bet ir saviems muzikantams.

Pasak Italijos kultūros ministerijos sekretoriaus Salvatore Nastasi, kuris atsakingas už operos finansavimą šalyje, per pastaruosius 20 metų Italijos teatrų skola pasiekė 300 milijonų eurų.

Anksčiau Italijos kompanijos paprasčiausiai imdavo paskolas iš bankų, o vyriausybė jas padengdavo. Tačiau valdžiai nurėžus subsidijas kultūrai bankai nusisuko nuo teatrų.

Didieji italų operos meistrai apsiverstų karste išvydę antstolius, beldžiančius į operos teatrų duris. Juk šešios iš dešimties dažniausiai pasaulyje atliekamų operų parašytos Italijoje. Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini, V.Bellini, Gioacchino Rossini, Gaetano Donizetti veikalai sudaro operos teatrų repertuaro pagrindą.

Anot įtakingo italų rašytojo ir operos kritiko Enrico Votio Del Refettiero, operos krizės Italijoje priežastis – ne pinigai, o nemokšos vadybininkai.

„Jie lyg prostitutės keliauja iš teatro į teatrą, ištaško pinigus ir papusto padus, kol dar neįgriso klientams“, – rėžė kritikas.

Italų operos meistrų G.Verdi, G.Rossini, V.Bellini ir G.Donizetti klestėjimo laikais operos vadyba taip pat buvo rizikingas verslas. Vadybininkai pabėgdavo nesumokėję dainininkams ir muzikantams, kartais tapdavo lošėjais, siekdami taip užglaistyti nuostolius, arba nusižudydavo.

Tačiau šiais laikais ir gabieji pralošia. Pavyzdžiui, Romos operos direktorius Carlo Fuortesas, praeityje išgelbėjęs nuo žlugimo Bario „Teatro Petruzzelli“ teatrą, dabar kapituliuoja. Romos opera bus uždaryta, jeigu valstybė tuoj pat nesuras jai pinigų. Išgelbėti teatrą bejėgis ir garsusis jo meno vadovas Riccardo Muti.

Šiuo metu tiktai trys Italijos teatrai pajėgia sumokėti sąskaitas.Tai Milano „La Scala“, Venecijos „La Fenice“ ir Turino „Teatro Regio“.

Nesėkmę patyrė ir siekęs įlieti operai šviežio kraujo Niujorko „Metropolitan Opera“ vadovas Peteris Gelbas. Pradėjęs vadovauti teatrui 2006-aisiais jis daugiausia investavo į naujus pastatymus ir spektaklių transliacijas kino teatruose. Pasaulio operos Meka vadinamoje „Metropolitan Opera“ pagausėjo premjerų, imta daugiau statyti šiuolaikinių operų, net užsakinėti kūrinių kompozitoriams.

Tačiau žiūrovų per penkerius metus teatre sumažėjo net 17,5 proc., mažiau uždirbta ir iš bilietų. Metinės „Metropolitan Opera“ sąnaudos drastiškai išaugo, o rėmėjų lėšos sumažėjo.

P.Gelbas sulaukė kaltinimų dėl lėšų iššvaistymo savo „utopijoms“, nors pats išsijuosęs populiarina operą iš ekrano ir susitikimuose su teatro publika – nedaugelis vadybininkų gali pasigirti tokia iškalba kaip jis.

Gelbėdamas teatrą nuo bankroto P.Gelbas pirmą kartą per kelis dešimtmečius ryžosi apkarpyti darbuotojų algas.

Tačiau daugiau kaip tris mėnesius trukusios, dukart pratęstos administracijos derybos su darbuotojų profsąjungomis baigėsi tuo, kad buvo apribotos paties P.Gelbo finansinės galios.

Muzikantams šio teatro idealas – tokie naftalininiai scenos milžinai kaip 1981-ųjų Franco Zeffirelli „Bohema“, stabiliai papildanti „Metropolitan Opera“ kasą. Esą į tokius projektus turįs orientuotis P.Gelbas.

„Metropolitan Opera“ ir profsąjungų derybose kritikos sulaukė ir spektaklių transliacijos kino teatruose, esą praretinusios operos teatro žiūrovų gretas. Be to, anot profsąjungų veikėjų, jos pabrangina spektaklius, nes norint kokybiškai nufilmuoti patį spektaklį reikia daugiau šviesos ir kitų sąnaudų.

Nors P.Gelbo išradimas pasiekė jau 2000 kino teatrų 66 pasaulio šalyse, kino operos publika jau trejus metus negausėja.

Negana to, 75 proc. kino operų auditorijos JAV sudaro vyresni nei 65 metų žmonės, 30 proc. – vyresni nei 75-erių.

Taigi kine operą žiūri tie, kuriems per sunku susiruošti į teatrą, – bent jau JAV transliacijos neugdo naujos publikos.

„Metropolitan Opera“ vadovas spaudoje skundėsi nematantis šviesos tunelio gale. Laimė, palaidoti savo išradimo jis neketina. Spalio 11-ąją kino teatruose prasidės naujas transliacijų sezonas. Lietuvos „Forum Cinemas“ kino teatruose jis bus jau penktasis. Publika išvys dešimt operos šedevrų.

„Metropolitan Opera“ transliacijų idėją perėmė ir Londono „Covent Garden“, Bavarijos valstybinė opera Miunchene, Zalcburgo festivalis, Berlyno filharmonijos simfoninis orkestras, daugelis kitų muzikos institucijų. Ir anaiptol ne visur tvyro nusivylimo nuotaikos.

Pavyzdžiui, Londono „Covent Garden“ vykdomasis direktorius Alexas Beardas tikina, kad transliacijos atjaunino jo vadovaujamo teatro auditoriją. Bilietai į kino seansus Londone parduodami greičiau negu į teatrą, bet ir jis yra pilnas.

„Opera klesti ne tiktai „Covent Garden“ teatre, bet ir Anglijos nacionalinėje operoje, kitose britų kompanijose ir festivaliuose. Jos labai padaugėjo“, – „The Guardian“ teigė A.Beardas.

„Mūsų auditorija nemiršta – ji jaunėja“, – džiaugėsi ir Anglijos nacionalinės operos meno vadovas Johnas Berry.

Tačiau sėkmingiausiai Europoje praėjusį sezoną dirbo Vienos valstybinė opera, užpildžiusi savo salę 99,66 procento.

Vis dėlto Vienos teatro direktorius Dominique’as Meyeris netryško optimizmu: „Visi finansiniai rezervai yra išsemti, subsidijos jau keliolika metų įšaldytos.“ Jis neslėpė atsistatydinsiąs, jei bus priverstas klampinti teatrą į skolas.

Pasaulio interneto portalai apie padėtį Lietuvos operoje informuoja klaidingai.

Pasak operabase.com, praėjusį sezoną Lietuvoje parodyti tik 169 spektakliai, nors iš tikrųjų jų būta kur kas daugiau – Lietuva gal net patektų į pasaulio 20-uką.

Pagal spektaklių skaičių Lietuvoje esą pirmauja Kaunas, pernai pristatęs publikai 87 spektaklius. Jis – 68-as pasaulyje, o Vilnius – net 113-as, nes esą parodė tik 63 spektaklius.

Tiek vakarų operos rodomos vien Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).

O kurgi „Vilnius City Opera“ (VCO) spektakliai, „Operomanijos“, Baltijos kamerinio operos teatro ir Vilniaus kamerinės operos projektai?

Šiuo metu Lietuvoje veikia net 10 operos kompanijų, kurios pretenduoja į tą pačią kišenę. Tačiau situacija gali pasikeisti. Neseniai vykusiame pirmajame šalies operos kūrėjų susitikime nuskambėjo vienijimosi dėl europinių lėšų idėja.

Mūsų operos kompanijų kūrėjai prireikus ir anksčiau suremdavo pečius, nors visi turi savo kūrybos viziją.

Vienas pavyzdžių – praėjusią savaitę Vilniaus universiteto kieme debiutavusi „Artis Opera“.

Šios kompanijos „Don Žuane“ dainavo nuolatiniai Baltijos kamerinio operos teatro, LNOBT, VCO artistai.

Vokietijoje mokslus baigę „Artis Opera“ steigėjai – režisierė Jūratė Vansk ir fleitininkas Vytautas Sriubikis – užsimoję padaryti tai, ko iki šiol Lietuvoje niekas nėra padaręs – parodyti visas Wolfgango Amadeaus Mozarto operas.

Pirmasis akordas su rinktinių muzikantų orkestru ir savanorių choru, diriguojamais Vytauto Lukočiaus, parodė, kad tam nebūtinos nei teatro sienos, nei brangi butaforija – tereikia talentingų ir tikra meile operai degančių menininkų.

Niujorko „Metropolitan Opera“ lankomumas smuko nuo 84 iki 79 proc., pajamos – nuo 99 iki 93 mln. JAV dolerių. Teatro biudžetas siekė 327 mln., o rėmėjų lėšos – 253 mln. dolerių.

Vienos valstybinė opera šventė lankomumo rekordą – salė buvo užpildyta 99,7 proc., pajamos išaugo 1,3 proc. – iki 33,5 mln. eurų. Teatro biudžetas buvo 109 mln. eurų, valstybės dotacija – 58,7 mln., privačios aukos – 2 mln. eurų.

Londono „Covent Garden“ salė buvo užpildyta 95 proc., pajamos siekė 37,1 mln., biudžetas – 114,6 mln., valstybės dotacija – 27,4 mln., privačios aukos – 24 mln. svarų.

Milano teatro „La Scala“ lankomumas siekė 95 proc., pajamos – 32 mln., biudžetas – 115 mln., valstybės dotacija – 43 mln., privačios aukos – 34 mln. eurų.

Bavarijos valstybinės operos teatras buvo užpildytas 95,2 proc. Pajamos siekė 34 mln., biudžetas – 99,3 mln., valstybės dotacija – 61,8 mln., rėmėjų aukos – 4,1 mln. eurų.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro lankomumas siekė 90 proc., pajamos – 6,25 mln. litų (1,8 mln. eurų), biudžetas – 25,5 mln. litų (7,4 mln. eurų).